Trečioji „Anykščių krašto tyrėjo parankinė knyga“

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (75 balsai)
2014 metais Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus darbuotojos įgyvendino leidybos projektą – išleido kraštiečio, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos nario, Vilniaus universiteto afil. prof. Osvaldo Janonio sudaryto leidinio „Anykščių krašto tyrėjo parankinė knyga“ trečiąją dalį. Daugiau kaip 500 puslapių leidinį spausdino UAB „Petro ofsetas“. Knygą redagavo Vituolis Joneliūnas, finansiškai knygos išleidimą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Anykščių rajono savivaldybė.




2012 metais buvo išleistos pirmosios dvi parankinės knygos. Pirmoji knyga apima 1795–1918 metus, kai Anykščių kraštas buvo Rusijos imperijos sudėtyje, ir Pirmojo pasaulinio karo metus. Antroje knygoje pateikta vardų (jungtinė asmenvardžių, kolektyvų ir vietovardžių) rodyklė.




2014 metais išleistoji trečioji knyga skirta tarpukariui ir okupacijų metams. Laikotarpių ribose pateikiami dalykiniai archyvinių dokumentų sąrašai ir skyriai „Faktai ir skaičiai“. Pasak knygos sudarytojo, dalykines rubrikas knygoje padiktavo surastų archyvinių dokumentų turinys. Šiai daliai medžiagos buvo ieškoma Lietuvos centriniame valstybės, Lietuvos ypatingajame ir Utenos bei Panevėžio apskričių archyvuose. Pagrindinis paieškos šaltinis buvo jų elektroniniai katalogai. Leidinyje pristatomas prof. O. Janonio sutvarkytas Anykščių Aleksandro Neviškio cerkvės archyvas. Dalį bylų apyrašų sudarytojui teko peržiūrėti de visu pačiuose archyvuose. Bibliografiniame bylų apraše nurodomi įprasti elementai: bylos antraštė, chronologinė aprėptis, saugojimo vieta, fondo, apyrašo ir bylos numeriai. Trečioje parankinėje knygoje papildomai nurodyti ir fondų pavadinimai. Tai padės skaitytojui pačiam atlikti išsamesnę jį dominančių archyvinių dokumentų paiešką. Skyreliuose „Faktai ir skaičiai“ pateikiamas gyventojų skaičius 1923 metais, kaimų ir dvarų pavadinimų pakeitimai 1921–1940 metais, sovietmečio administraciniai subjektai ir kt.

Parankinėje knygoje gausu lentelių. Pavyzdžiui, 182 numeriu pažymėta lentelė pavadinta „Išparceliuotų dvarų pavadinimų pakeitimas kaimais 1926–1937 metais“, 188 lentelė – „Valsčių seniūnijų seniūnai ir seniūnų padėjėjai 1932 metais“, 198 lentelėje surašyti duomenys apie Anykščių krašto draugijas tarpukariu. Viena didžiausių, užimanti net tris dešimtis knygos puslapių, yra lentelė „Varžytinės Anykščių krašte tarpukariu 1928–1938 metais“. Čia išvardinti valsčiai, vietovės, surašytos žmonių pavardės ir vardai, nurodyti šaltiniai, kur buvo pateikta informacija. Trečios parankinės knygos skaitytojas ras duomenų ir apie 1950–1998 m. Anykščių krašto vietovių administracinio-teritorinio paskirstymo pakeitimus sovietmečiu.


Knygos gale pateikti pirmosios knygos papildymai ir pataisymai, atskleistas papildomai de visu peržiūrėtų 400 archyvinių dokumentų turinys.


Tokio pobūdžio parankinių knygų rengimo metodikos nėra. Ją sukūrė pats knygų sudarytojas. Prof. O. Janonis yra paskelbęs daugiau kaip 70 mokslinių publikacijų bibliografijos mokslo metodologijos, bibliografijos teorijos, Lietuvos valstybinės ir lietuvių nacionalinės bibliografijos klausimais, apie 20 mokslo populiarinimo publikacijų, taip pat analitinių ir referatinių apžvalgų, sudarė ir redagavo bibliografinių rodyklių. Pasak dr. Reginos Varnienės, profesorius iki šiol yra labiausiai šalyje ir užsienyje cituojamas Lietuvos bibliografijos mokslininkas: „Kad ir kas kalbėtų apie Lietuvos bibliografijos mokslo tradicijas, vis tiek pirmiausia mini Osvaldo Janonio pavardę“. Profesorius O. Janonis yra bibliografijos metodologijos mokslo autorius.


Mokslininkas pasistengė, kad bibliografinė ir faktografinė medžiaga parankinėse knygose būtų pateikta aiškiai, patraukliai ir, svarbiausia, patogiai, kad, pasak jo paties, „raustis“ leidinyje skaitytojui būtų vienas malonumas.

Prieš keletą metų archyvuose rankiodamas medžiagą apie Anykščių rajono Surdegio miestelį (dabar ten gyvena O. Janonio mama), kraštotyrininkas iš pašaukimo nenustygo neaprašęs dokumentų, liečiančių ir kitas Anykščių krašto vietoves. Kaip jis pats sako, tokią medžiagą padėti į savo darbo stalčius būtų tiesiog nedovanotina. Paklaustas, kaip atsirado parankinės knygos idėja, autorius sako: „Idėja išsikristalizavo dirbant. Siekiau keleto tikslų. Pagrindinis tikslas, kuriam įgyvendinti ir pašauktas bibliografas, buvo aprašyti bent dalį krašto tyrėjams nežinomų arba menkai žinomų archyvinių dokumentų. Tai turėtų sužadinti dėmesį vertingiausiems istorijos šaltiniams. Taip pat norėjosi archyvinių dokumentų ir sunkiau prieinamų carinės Rusijos žinyninių leidinių pagrindu šiūptelėti Anykščių krašto praeities faktų. Kiekvienam knygos autoriui privalu iš anksto aiškiai nusistatyti savo rengiamos knygos tipą ir žanrą. Vieną gražią dieną atėjo išganinga mintis – tebūnie tai Anykščių krašto tyrėjo parankinė knyga. Iš pradžių žanro atradimu labai džiaugiausi, bet vėliau ėmė rodytis, kad šis žanras pernelyg pretenzingas, o knygos vardas – per skardus. Dirbant ne kartą teko įsitikinti, kad per plačiai griebta, tačiau trauktis atgal kelio nebebuvo, geresnio ir tikslesnio varianto taip ir neatsirado <...>


Šiaip ar taip, kiekvienas tyrėjas bus priverstas leidiniu naudotis įvairiais atvejais (parūpus, kokie archyviniai dokumentai apie jo tiriamąją vietovę žinomi leidinio sudarytojui; prireikus nustatyti vietos mokytojo, dvasininko ar kokio kito asmens vardą ar gyvenimo datas ir t. t.). Parankėje turėdamas knygos egzempliorių tyrėjas bus priverstas dešimtis kartų ją žiūrinėti. Tai kodėl gi ji – ne parankinė?“.

Į pirmosios knygos dalykinį sąrašą pirmiausia buvo įrašyti dokumentai, kurių antraštėse minimos Anykščių krašto vietovės (valsčiai, miesteliai, kaimai, viensėdžiai ir t. t.), kolektyvai (draugijos, įstaigos, organizacijos ir pan.) ar veikėjai. Buvo peržiūrėta ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Vilniaus universiteto bibliotekų retų knygų ir rankraščių skyrių kortelių ir elektroniniai katalogai.


Dokumentai aprašyti originalo kalba. Bibliografiniame apraše nurodoma dokumento antraštė, sukūrimo metai, saugojimo vieta, fondo, apyrašo ir bylos numeriai. Neretai vartojamas jungtinis bibliografinis aprašas. Jame išvardijamos vieno apyrašo bylos (pavyzdžiui, įr. 76–210). Tokiu atveju specifikacijoje įrašai paprastai dėstomi vietovių abėcėlės tvarka. De visu peržiūrėti dokumentai pažymėti žvaigždute, lietuviškai paanotuoti. Anotacijose detaliai atskleistas dokumentų turinys. Vertingesnei ir savarankiškai bylos medžiagai sudaryti atskiri analiziniai aprašai.


Antrojoje pirmosios parankinės knygos dalyje pateikta gausybė įvairios faktografinės medžiagos: statistinių duomenų, žinių apie draugijas, kunigus, parapijiečių skaičių, vienuolynus, mokesčius, mokyklas ir mokytojus, valsčių viršaičius ir raštininkus, miestiečių valdybų seniūnus, pašto ir telegrafo skyrius bei jų viršininkus, medicinos darbuotojus ir pan. Čia skaitytojas ras faktografinių duomenų žemėvaldos ir žemėtvarkos klausimais: dvarininkų, miestiečių, valstiečių ir kitų žemės savininkų pavardes, jų turimos žemės dydį. Faktografiniai duomenys sąrašuose ir lentelėse pateikti tam tikra tvarka: chronologiškai, pagal pareigų ėjimo metus, valsčius, mokyklas, vietovių abėcėlę ir pan. Šioje knygos dalyje gausu nuorodų, kuriose nurodomos minimų asmenų gyvenimo datos, aprašomi šaltiniai, pateikiami terminų aiškinimai.


Parankinės tyrėjo knygos padeda sutaupyti tyrėjų gaištamą laiką archyvinių dokumentų ir faktinių duomenų paieškoje. Kruopštus, atsakingai atliktas knygos rengėjo darbas lyg „trąša mokslo ir pažinimo dirvai“. Kadangi knygose paminėta beveik 10 tūkstančių Anykščių krašto gyventojų, tai jos bus svarbus šaltinis giminių medžiams parengti. Neabejojame, kad mokslininkai ir trečioje knygoje „įžvelgs gijas, ant kurių galima austi“. Pateiktoji medžiaga iškelia aikštėn tai, apie ką mūsų istorikams ir kraštotyrininkams reikėtų dar parašyti. Bibliotekų bibliografai, archyvų darbuotojai gavo vertingą bibliografinės paieškos šaltinį. Vargu, ar rasime krašto vietovę (seniai išnykusią ar dabar egzistuojančią), apie kurią nebūtų surasta vertingų, visuomenei dar nežinomų istorinių žinių.


Visų trijų parankinių knygų autorius primena knygos skaitytojams, kad knygose aprašyta tik dalis archyvinių dokumentų, jų išsamesnę paiešką teks atlikti patiems tyrėjams. Anot Vytauto Bagdono, prof. O. Janonis „duoda meškerę, o žuvį teks pasigauti pačiam“. Jis mano, kad leidinį galima tęsti. Jame galima skelbti dvarų inventorius, kitus mūsų krašto istorijai svarbius archyvinius dokumentus, įvairią bibliografinę ir faktografinę medžiagą, kuri gali būti vertinga mokslininkams, kraštotyrininkams, bibliografams, kitiems informacijos vartotojams.


Audronė BEREZAUSKIENĖ

Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja