Tremties bėgiais

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (19 balsai)

Aistė Pileckaitė, Lazdijų M. Gustaičio vidurinė mokykla.


„Vargu ar kas suskaičiuos, kiek prekinių traukinių užkaltais vagonais, lydimų ginkluotos sargybos, nuo bolševikinės okupacijos pradžios išbildėjo iš Lietuvos su jos žmonėmis į Sibirą, Šiaurę bei kitus tolimus sovietinės imperijos regionus.” ( Vytautas Rakauskas. Tremties keliais. V.,1992 )


1944-1953m. tremtis pasibeldė beveik į kiekvieną šeimą. Tremtis – tai teismo nuosprendžiu arba ir be jo asmenų pašalinimas iš jų gyvenamosios vietos, iš tėvynės. Taip buvo išvežta apie 300 000 labiausiai išsilavinusių, kūrybingiausių ir darbščiausių Lietuvos žmonių. 1947 metais, Sovietinės okupacijos metu, komunistai ėmėsi kurti kolūkius. Dar iki kolektyvizacijos pradžios ūkininkai buvo žlugdomi ekonomiškai, nustatant jiems didelius mokesčius ir įvedant įvairius veiklos apribojimus. Prieš penkiasdešimt šešerius metus į tolimąjį Tomsko kraštą, Asino rajoną, buvo išvežta ne viena šeima iš Alytaus, Lazdijų ir kitų rajonų. Taip į sovietinės valdžios institucijų sudarytus sąrašus pateko Teofilės Liegaitės – Kuncienės iš Alytaus rajono, Krekštėnų kaimo ir Magdės bei Kazio Sankauskų iš Lazdijų rajono, Rudaminos valsčiaus, Vingrėnų kaimo, šeimos.


Teofilės ir Juliaus Kuncų šeimoje, be Juozo Kuncos (g.1933m.), augo dvi seserys: Albina Kuncaitė – Pocienė ( g.1938m.), Aldona Kuncaitė - Antanavičienė (g.1935m.) bei brolis Antanas Kunca (g.1941m.). Juozas Kunca buvo vyriausias sūnus šeimoje. Trys skirtingos gimimo datos: metrikuose – 1933m. liepos 18 d., pase - 1933m. liepos 26 d., sutuoktuvių liudijime (išduotame Tomsko krašte) - 1921 metai Dėdienė Ona Lieguvienė sakė, kad Juozukas gimė tą dieną, kai žuvo skrydžio per Atlantą didvyriai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Šiandien jo pase jau įrašyta tikroji gimimo data - 1933 metų liepos 18 diena .


Kuncų šeimos tėvą Julių išvežė 1950 metais į kalėjimą Rusijoje už tai, kad turėdamas 29 ha žemės nesumokėjo valstybei mokesčių. Vienerius metus pagrindiniu pagalbininku namuose buvo Juozas. Septyniolikmetis vaikinas su mama, broliu bei seserimis turėjo prižiūrėti dvidešimt devynis hektarus žemės. Dėl nesumokėtų mokesčių valstybei sovietinė valdžia paėmė gyvulius bei kitą turtą. Paliko tik vieną arklį. Šis turtas šeimai taip ir nebuvo grąžintas. Šeima mokesčių valstybei nesumokėjo.


1951 metais, naktį, namą apsupo šeši ,,stribai“ bei du rusų tautybės kariai. Motinai ir jos vaikams per valandą teko susikrauti daiktus ir važiuoti su jais. Taip prasidėjo šios šeimos kelias tremtin.


Kazio ir Magdės Sankauskų šeimoje augo trys dukterys: Ona Sankauskaitė – Kuncienė (g.1927m.), Birutė Sankauskaitė – Jančiauskienė (g.1933m.) ir Angelė Sankauskaitė – Stanulienė (g.1938m.) bei sūnus Vitas Sankauskas (g.1929m.). Ona Sankauskaitė – Kuncienė gimė 1927 spalio 13 dieną Lazdijų rajone, Rudaminos valsčiuje, Vingrėnų kaime. 1949 metais Onutė, Angelė, Vitas išvažiavo mokytis į Vilnių, bet neturėdami pinigų pradėjo dirbti. 1951 metais spalio 2 dieną pasikartojo tas pats scenarijus: naktis, beldimas į duris, išgalvota priežastis trėmimui (dėl neapmokėtų mokesčių) ir duotas trumpas laikas susidėti lagaminams. Taip išvežė Kazį ir Magdę Sankauskus , jų dukrą Birutę Sankauskaitę. 1951 metais lapkričio mėnesį brolis Vitas Sankauskas nuslėpęs faktą apie tėvų ištrėmimą išėjo tarnauti į sovietinę armiją.Jo seseris Oną ir Angelę saugumas susirado Vilniuje ir 1952 metais sausio 23 dieną išvežė.


Dvi šeimos – beveik vienodi likimai. Jos susitiko Šeštokų vežimo punkte, o susipažino traukinyje, kuris 1951 metais iš Šeštokų geležinkelio stoties pajudėjo Tomsko krašto link. Žmonės kankinosi gyvuliniuose traukinio vagonuose su užkaltais langais, keliais gultais ir iškirsta skyle vagono kampe gamtiniams reikalams atlikti. Vagonuose tvanku, nebuvo jokios ventiliacijos. Žmonių akyse galėjai matyti nerimą ir daugybę klausimų. Už ką? Kodėl? Juk buvo darbštūs, augino vaikus, mylėjo savo gimtąjį kraštą. Atsakymo nebuvo, tik monotoniškas traukinio ratų bildesys, kuris Juozui visus tremties metus girdėjosi ausyse, ir šiandien dar tebesigirdi.


Kelionė truko mėnesį. Veždavo naktimis, aplenkdami keleivines stotis, sustodavo prekybinėse stotyse, kur paduodavo vandens. Šildė prisiminimai apie gimtąjį kraštą, dauguma suprato, kad svarbiausia yra nepalūžti, nepasiduoti panikai, įveikti tai, kas beveik nenugalima - atšiaurią gamtą ir prievartautojų žiaurumą. Traukiniui sustojus Asine, Tomsko srityje, kareiviai atidarė vagonų duris. Pūstelėjo šaltas Sibiro oras. Su atvykusiais pasisveikino Sibiro stepė, toli horizonte boluojanti atšiaurioji taiga, kurios didybę užgožė pasipylusi keiksmažodžių serija iš kareivių lūpų. Visi turėjo kraustytis iš vagonų. Kas nesugebėjo patys išlipti, buvo išmesti su visais gultais. Kelionės metu mirę suaugę ir vaikai buvo palikti, išmesti pakeliui. Išgyvenę per naktį turėjo laukti lauke, nes laukė daugiau atvykstančiųjų iš Lietuvos. Netrukus prie atvykusiųjų prisijungė ir kiti nelaimėliai. Kitą dieną atvyko,,pirkliai“ ir prasidėjo šeimų skirstymas. Teofilės Kuncienės bei Kazio ir Magdės Sankauskų šeimos pateko į vieną vietą – Tungunskij Bor. Norėdami jį pasiekti, apie kilometrą su savo menka manta ėjo pėsčiomis iki Čiulymo upės. Vėliau, pučiant žvarbiam vėjui, perkrautu kateriu plaukė prieš srovę iki Batūrino gyvenvietės. Aplinkui tvyrojo vaizdingos vietos, bet nežinios ir bado kankinamiems žmonėms jos didesnio įspūdžio nedarė. Batūrino gyvenvietė, pasirodo, dar buvo ne paskutinis jų kelionės taškas. Visą savo mantą sukrovę ant traktoriaus tempiamų ližių jie pėsčiomis keliavo Tungunskij Bor link. Čia visus apgyvendino barakuose. Teofilės Kuncienės šeima (penki asmenys) buvo apgyvendinta maždaug dvidešimties kvadratinių metrų ploto kambariuke kartu su Albino ir Genės Maksimavičių šeima (taip pat penki asmenys) iš Lazdijų rajono Palazdijų kaimo. Iš viso dešimt žmonių viename kambariuke! Gulėjo ant gultų, kūreno krosnį malkomis, kurių taigoje turėjo patys prisikirsti.


Niekas atvykusių neregistravo. Tik brigadininkai žinojo, kiek yra žmonių. Jau kitą rytą prasidėjo darbas. Vyrai dirbo miške, buvo suskirstyti brigadomis, dirbo dviem pamainomis dešimt valandų per pamainą. Medžius kirsdavo, pjaudavo, nugabendavo (virvės pagalba) iki geležinkelio. Paruoštą miško medžiagą išrūšiuodavo: statyboms, šachtoms, laivų statybai ir kitoms reikmėms. Pakraudavo į vagonus ir veždavo apie 40 km. pačių nutiestais bėgiais iki Čiulymo upės. Prie upės iškraudavo ir pagal paskirtį surūšiuodavo, surišdavo, o pavasarį, pakilus upės vandeniui, išplukdydavo medieną upe iki kito punkto. Juozas Kunca dirbo kranininku. Vyrai dirbdavo miške ir naktimis. Šviesos turėjo užtekti nuo traktoriaus lempų ir elektrinių pastočių. Nors darbas buvo sunkus, bet atlyginimo pirmus metus už darbą negavo, nes atskaitė už kelią į Sibirą, maitinimą kelionės metu, už tai, kad sargyba vežant į Sibirą juos saugojo, davė darbinius rūbus.


1952 metais sausios 23 d. Onutę Sankauskaitę ir jos seserį Angelę Sankauskaitę suėmė Vilniuje, įsodino į traukinį ir su kitais „laimingaisiais“ mėnesį vežė. Onutės ir jos sesers Angelės kelionė pas tėvus ilgai užtruko. Išvežė iš Vilniaus miesto. Merginos neturėjo kuo apsirengti. Gerai, kad spėjo pasiimti brolio Vito Sankausko kostiumines kelnes ir šimtą penkiasdešimt rublių. Vagonuose užpuolė utėlės. Rodos, pradingsta jos, ir vėl tuoj pat atsiranda. 1952 metais vasario 20 dieną jas išlaipino Prikulkoje, 200 kilometrų nuo Asino. Čia apsistojo ilgesniam laikui, nes upė buvo užšalusi, todėl reikėjo laukti pavasario. Laikinai apgyvendino barake, kuriame nebuvo krosnies. Vietos buvo mažai. Prieš užmigdami vieni žmonės nusirengdavo, užlipdavo ant gultų, tada galėjo rengtis kiti. Neturėjo, nei kur valgio išsivirti, nei pinigų jam nusipirkti, todėl tris mėnesius buvo neragavę duonos, o ką jau kalbėti apie sriubą, mėsą ir kitą maistą. Puikiai prisimena, kaip už turėtus tris rublius parsinešė duonos. Sėdėjo tuomet Onutė su seserimi ir verkė, nežinojo, ar visą duoną tą vakarą suvalgyti, ar rytojui pasilikti. Dirbo miške, genėjo medžius. Žiemą taigoje buvo atšiaurios sąlygos. Nuo spalio mėnesio sniego iki pažastų, o ištirpdavo sniegas tik gegužės mėnesį. Žiemą būdavo 50-60 laipsnių šalčio. Kai temperatūra siekdavo 40 laipsnių, dar reikėdavo dirbti. Jeigu viršydavo 50 laipsnių, tai vieną valandą dirbdavo, kitą ilsėdavosi ir šildydavosi prie laužo. Iki apsnigtų nupjautų medžių reikėjo pačioms takus nusikasti. Kai išsigiedrydavo, dangus pasidarydavo ryškiai raudonas. Niekur tokio raudono dangaus neteko matyti. Dažnai ir kojas prišaldavo. Gegužės 28 dieną, kai ledas ištirpo, upe kateriu seserys buvo nugabentos pas tėvus. Kai atvežė pas tėvus, merginų akys nušvito.


Atėjo 1953 metai. Stalino mirtis apsaugojo lietuvius Sibire nuo sunaikinimo. Iš karto gyvenimas pagerėjo. Pradėjo leisti lietuviams sugrįžti į namus. Sugrįžo ir Juozo tėtis Julius Kunca, tik tuometinė Lietuva jo nepriėmė, todėl buvo priverstas apsigyventi Kaliningrado srityje. Po dešimties metų šeima sugrįžo pas jį į Kaliningrado sritį. Tik Juozas sukūręs šeimą pasiliko Sibire. 1954 metais šeimos pradėjo statyti savo barakus. Lietuviai pirmais metais nieko nesodino, nes turėjo išlupti kelmus ir apdirbti žemę. Patys kasė kastuvais žemę, ją įdirbo, vėliau ir bulves sodino. Šiandien Onutei ir Juozui išsipildė tuomet išsakyti žodžiai: „norėtume sulaukti tos dienos, kai kastuvais sodinti ir kasti žemės nereikėtų”.


Tungunskij Bor Juozas Kunca su Onute Sankauskaite susipažino, čia, Tomsko srities Asino rajono, Baturino gyvenvietės santuokų namuose 1955 metais vasario 21 dieną įregistravo santuoką. 1956 metais kovo 27 dieną gimė sūnus Romas. Netrukus gavo leidimą grįžti į namus.


Sibire gyvenimo sąlygoms pagerėjus Juozas bendravo su Centriniu Vilniaus knygynu, kuris jam siuntė knygas. Meilę knygoms įskiepijo jo močiutė. Juozas Kunca ir šiandien gailisi tų knygų, kurias turėjo palikti Sibire.


1959 metais Juozas Kunca sugrįžo ir įsidarbino Vilniuje. Ona – „Elfos“ gamykloje, Juozas – Eidukevičiaus fabrike. Kadangi Juozas buvo išvežtas iš kaimo, todėl buvo sunkiau ir darbą gauti, ir prisiregistruoti. Sovietinei Lietuvai tokie atvykėliai nebuvo reikalingi. Ir tuo metu atsirado „geradarė“, kuri neva galėjo jį priregistruoti. Žmonės patikėjo. Atidavė santaupas, kurias parsivežė iš Sibiro. Pasirodo, kad tai buvo aferistė. Nepriregistravo, o tik bėdų pridarė. Turėjo aiškintis milicijoje, kodėl taip atsitiko, ir Kuncai vos neatsidūrė kalėjime. Taip trejus metus Vilniuje kaip ant ylų „prabuvo“. Toliau gyveno ir dirbo Lazdijų rajono Aštriosios Kirsnos tarybiniame ūkyje. Mažame sklypelyje savo jėgomis pasistatė namą.


Šiandien jie gyvena Lazdijų rajone Būdviečio seniūnijoje Paliūnų kaime. Patyrę badą, šaltį, patyčias, alinantį darbą, balansavimą tarp gyvenimo ir nebūties, jie šiandien laimingi. Turi šiltus namus, gerus vaikus, kurie jau seniai išskridę iš savo tėvų lizdo. Nuoširdūs, tikri dzūkai. Tik sveikata Onutei nuolat primena, kad ji turėjo gyvenime sunkių išbandymų. O Juozui Kuncai knygos brangios ir šiandien. Turi savo unikalią asmeninę biblioteką, kurioje gali rasti ne vieną knygą istorine tematika: apie tremtį, karą, partizanus. 1959 metais sugrįžęs iš tremties iki dabar perka knygas ir savo paties įrengtoje bibliotekoje namo antrame aukšte gražiai jas sudėlioja. Visos knygos jam gerai žinomos ir perskaitytos. Čia Onutė įsiterpia: „Vargas su jo pomėgiu ir dabar”. Į tai Juozas atsako, kad „visą gyvenimą negėrė, nerūkė ir pinigus leido knygoms“. Gal todėl kiekviena knyga Juozui yra labai artima.


Užvėriau jaukius ir svetingus šių žmonių namus. Pasijutau prisilietusi prie dar vieno skaudaus likimo. Žmonės kentėjo, bet nepalūžo. Kiek valios, tikėjimo ateitimi reikėjo turėti norint praeiti sovietinę mėsmalę ir išlikti žmogumi. Kokie stiprūs, gražūs dvasia yra mano gimtosios Lietuvos žmonės. Visada, kai tenka bendrauti su tremtyje pabuvusiais, jaučiuosi tarsi praturtėjusi, ir mano smulkios negandėlės pasirodo tokios menkos...

Nuotraukos.