Tremties prisiminimai (Anelė Akulavičiūtė)

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Pasakojo Anelė Akulavičiūtė – Avižinienė, gim.1931-05-25, gyvenanti Dubičių k., Varėnos rajone.

Užrašė Regina Lukoševičienė, Dubičių k. bibliotekos vyr. bibliotekininkė,
2009 m. gegužė 14 d. 

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (30 balsai)

Mes gyvenome Rudnios kaime (8km. nuo Dubičių). 1948 metų gegužės 22 dienos rytą mūsų šeimą prikėlė ir liepė rengtis, kartu leisdami pasiimti jau iškeptą duoną ir miltus.


Šeimoje buvome: tėvelis, mama, brolis Jonas ir aš. Vyresnis brolis Juozas buvo išvežtas darbams į Vokietiją. Dar dvi seserys Marija ir Elena buvo ištekėjusios. Sesuo Elena irgi gyveno Rudnioje, jos šeimą taip pat išvežė. Neišvežė tik sesės Marijos, nes ji buvo tik pasigimdžiusi vaikelį. Išvežus artimuosius Marija labai sielvartavo ir po devynių mėnesių pasimirė. Našlaičiais liko du maži vaikai.


Iš Rudnios vežė su mašina į Varėną. Ten jau buvo paruošti vagonai kelionei į nežinią. Man kilo noras bėgti, bet pabijojau, visur buvo ginkluotų vyrų.


Mus vežė 16 parų. Valgėme tik savo pasiimtą maistą, prižiūrėtojai duodavo atsigerti tik vandens. Miegojome ant narų. Jaunimas, sėdėjęs arčiau durų, dainavo lietuviškas dainas, o motinos, žiūrėdamos į savo vaikus, verkė.


Privažiavus Kamarčiagos stotį mus iškraustė. Čia buvo daug mirusių žmonių, tarp jų ir lietuvių. Kartu tremtas Lagunavičius Bronius iš Rudnios sakė, kad reikia eiti pas valdžią dėl darbo, bet sužinojome, kad mus veš dar toliau.


Po kelių parų iš Kamarčiagos mus nuvežė į Aleksėjauką. Ten mus išlaipino ir mes su kita šeima apsigyvenome pas vietinius žmones. Motina, pardavusi paklodes, nusipirkdavo bulvių.


Aš su broliu dirbome- tiesėme kelią iš Aleksėjaukos į Ungutą, nes tuo metu ten buvo didelės pelkės. Labai kandžiojo uodai, mašalai. Miške mes kirsdavome medžius ir jais tiesdavome kelią.


Kai darbas baigėsi, mus nuvežė į Ungutą. Ten taip pat dirbome miške. Paruoštą medieną plukdydavome pro ten tekančią upę Maną. Plukdant medieną nuskęsdavo nemažai žmonių. Einant į darbą, per upę mus keldavo ten dirbę žmonės. Medieną plukdydavo į Krasnojarską.


Už darbą mokėjo apie 70 rublių į mėnesį ir 0,5 kilogramo duonos per parą. O likę namuose gaudavo 200gramus duonos per parą. Dirbome po 8 valandas tiek dieninėje, tiek ir naktinėje pamainoje.


Ungute gyvenome 6 šeimos buvusiame vaikų darželyje, nors jau buvo pristatyta barakų. Vėliau mus perkėlė į buvusią valgyklą, kur sutalpino daugiau šeimų.


Gyvendami toli nuo Lietuvos labai jos ilgėjomės. Dainavome lietuviškas dainas, šventėme visas kalendorines šventes. Vėliau atvažiavęs kunigas iš Lietuvos tuokė, krikštijo, klausydavo išpažinčių, laidojo. Buvo įrengta ir koplyčia.


Iš Lietuvos gaudavome siuntinius. Mano sesė Marija kol buvo gyva, atsiuntė mums 7 siuntinius. Rusai labai iš mūsų nesityčiojo, dėl to kad lietuviai nesuprato rusų kalbos, jie paaiškindavo.


1952 metai susiradau vyrą Juozą Avižinį ir ištekėjau. 1953 metais susilaukiau pirmagimio. Ištekėjusi perėjau gyventi pas vyrą. Mirus Stalinui pajutome šiokias tokias lengvatas.


Gyvendami Sibire jokių dokumentų neturėjome, tik korteles su nuotraukomis.


1959 m. aš su šeima susiruošėme į Lietuvą. Jau turėjau tris vaikus-Bronytę, Marytę ir Joną. Grįžome į Dubičius, į vyro namus, kuriuos prižiūrėjo nuo tremties pabėgusi vyro sesuo Cecelė. Netrukus iš tremties grįžo ir tėveliai, sesuo Elena, brolis Jonas su šeimomis. Jonas su šeima liko gyventi Varėnoje, o tėveliai ir Elena su šeima grįžo į Rudnią.


Rudnioje tėvelių namai jau buvo užimti – įrengta dirbtuvė, bet mama į savo namus įėjo per prievartą. Tada rusai iš namų ją išnešė į kiemą lyjant lietui ir paliko. Jiems teko apsigyventi tvarte. Mama išnuomojo kitus namus, kur buvo perkelta dirbtuvė, o pati atgavo namą pagal nuosavybės dokumentus. Mes buvome ištremti todėl, kad brolis buvo partizanas, nepripažino rusų valdžios.


Tėvelis sunkiai sirgo dar prieš tremtį, bet likimas lėmė viską ištverti, sugrįžti į gimtinę ir čia numirti 1977 metais. Mama mirė 1987 metais. Brolis Juozas iš Vokietijos pateko į konclagerį Lenkijoje. Iš ten pabėgo, gyveno neilgai ir mirė Lenkijoje.