Tremties prisiminimai (Malvina Avižinytė)

Iš „Graži tu mano“.

Tremties prisiminimais dalijosi buvusi tremtinė Malvina Avižinytė Jankavičienė, gyvenanti Dubičių kaime, Varėnos raj. Užrašė Regina Lukoševičienė, Dubičių kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkė. 2009-05-10

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 3,1 / 5 (210 balsai)

Gimiau 1921 metais, sausio 8 dieną. Gyvenome Dubičių kaime.

1948 m. gegužės 22 d. anksti ryte prikėlė visą mūsų šeimą ir liepė rengtis. Šeimoje buvo: tėveliai, sesuo Cecelė, brolis Juozas su žmona Elžbieta ir aš, Malvina. Tą naktį aš nakvojau pas kaimynus. Ryte kaimynai pradėjo šnekėti, kad pas mus atėjo daug enkavedistų.

Netrukus atėjo mama su enkavedistu pasiimti manęs. Man grįžus, pradėjome ruoštis, o kareiviai kalbėjo, kad mus išveš ten, kur iš Lietuvos paukščiai neatlekia. Pasiimti leido rugių, miežių, lašinių ir šiek tiek drabužių.

Brolienei leido pasilikti, nes ji iš vakaro pasigimdė vaikelį. Mus sukrovė į mašiną, aplink mus susėdo enkavedistai su šautuvais ir nuvežė į Varėną. Važiuojant vienas enkavedistas piktai pasakė: prakeikti lietuviai, bus jums ten, sušalsite kaip musės.

Varėnoje jau buvo privežta daug žmonių, aplinkui daug sargybos ir laukė paruošti gyvuliniai vagonai.

Mano tėvelis nualpo, jį liepė išnešti. Sakė, jeigu mirs, tai išmesime į lauką, bet mes pradėjome prašyti, kad tėvelį paliktų Varėnoje, nes ten gyveno kita sesuo Ieva. Kareivis pasiėmė Ceselę ir nuėjo pas tą seserį. Atėjo sesuo su savo vyru. Vedant Ievą pasiimti tėvelio, sesuo Ceselė pasislėpė ir liko neišvežta. Likusi Lietuvoje ji slapstėsi. Sugrįžusi į namus sesė pasiėmė ir tėvelį iš Varėnos.

Mes likome trise.

Iš Varėnos vagonuose vežė apie 18 parų. Daugiausia vežė naktį, nes dieną buvo užimti keliai. Važiuojant durų niekas neatidarinėjo. Vagonuose kartu buvome sugrūsti moterys vyrai ir vaikai. Valgyti duodavo sriubos arba košės kartą per dieną, kai sustodavo kur nors laukuose. Vežami žmonės daugiausia verkė, kartais dainuodavo lietuviškas dainas. Mus nuvežė į Kamarčiagos stotį, kur buvo labai daug žmonių, tarp jų ir mirusių. Kamarčiagoje gyvenome lauke apie dvi savaites.

Po to žmones iš ten pradėjo vežti traktoriais, mašinomis. Mus su visa šeima nuvežė į Didįjį Ungutą ir vėl išmetė laukan. Aplinkui buvo vien miškai ir kalnai. Čia jau ir enkavedistų nereikėjo.

Ungute išlaipino prie mokyklos, bet miegojome lauke vėl dvi savaites. Paskui rusė moteris pagailėjo mano senos mamos ir priėmė pas save į namus. Rūbus keitėme į duoną ir pieną. Pieno eidavome už 9 kilometrų. Tenai susimaldavome ir atsivežtus rugius ir miežius, nes tik ten buvo malūnas. Ungute brolį Juozą atskyrė nuo mūsų ir nusiuntė dirbti į mišką.

Ta vieta vadinosi Nava. Likau su mama. Man tada buvo 27 metai. Vėliau mus norėjo išvežti dar už 6 km., kur buvo labai dideli miškai ir kalnai, bet aš pasipriešinau. Tada tie prižiūrėtojai paėmė mūsų drabužius ir nunešė ant paruošto plausto, saliko vadinamo. Iš ten plukdydavo plaustais, nes tekėjo upė Mana.

Aš tuo metu pasakiau – nevažiuosiu ir ką jūs man padarysite. Dar pasakiau, kad kai pas mus buvo vokiečiai, ir jiems žydai buvo nereikalingi, tai jie juo sušaudė, kad nesimaišytų po akim. Tai ir mes nereikalingos, ir mus nušaukit, o jeigu prievarta plukdysite, tai į Manos upę pirma mamą įstumsiu, o paskui pati krisiu.

Jie išsigando tokių mano kalbų ir liepė pasiimti rūbus atgal. Bet aš nėjau pasiimti, o pasakiau, kad jūs nunešėte, jūs ir atneškite. Ir jie atnešė patys. Kur mus norėjo vežti, ta vieta vadinosi Šeštuoju Ungutu. Ten buvo tik vienas barakas. Duonos reikėjo eiti per kalnus. Kai kur kalnuose buvo laipteliai, kai kur jų nebuvo. Kelias ten buvo labai siauras ir sudėtas iš lentų. Kas vienas kilometras stovėdavo žmonės, kurie taisydavo tą kelią. Kiekvienas buvo atsakingas už savo zoną. Mašina tuo keliu važiuodavo labai iš lėto. Tai trukdavo apie pusė dienos, nors kelio buvo apie 12 km. Nepaisant tokių sąlygų, žmonių Šeštajame Ungute buvo privežta labai daug.

Mums pasilikus, viršininkas Zeleninas pradėjo skirstyti žmones ir pasakė, kad negausiu kambario už tai, kad su jais bariausi. O aš pasakiau, kad pagyvensiu ir prie Manos, galite neduoti. Ir vis tik mes su Dzikevičių šeima gavome vieno kambario butuką.

Tas butas tik su vienu langu stovėjo miške prie Manos upės. Aš su Dzikevičiene Stase nusinešėme daiktus į tą namelį. Reikėjo pereiti per Unguto upelį lieptu. Jau buvo pavakarys ir tuo metu pradėjo staugti meškos. Mes labai išsigandome.

Rytojaus dieną aš nusivedžiau mamą parodyti namą. Mama labai bijojo eiti per liptą, tada aš jai užrišau akis, bet mama vis tiek nėjo. Nubėgau aš pas Zeleniną ir pasakiau, kad mes su mama neisime ten gyventi. Tuo metu ten radau moterį su vaiku, kuri pasikeitė su manimi ir nuėjo gyventi su Stase. Vėliau Dzikevičienė prižiūrėjo ir tos moters vaiką.

Mes su mama apsigyvenome barake. Aš pradėjau dirbti mokykloje valytoja. Barake gyveno labai daug šeimų. Ten nebuvo jokių baldų, miegojome ant grindų. Laimei, buvo krosnis kurią pasikūrendavome, nors šiluma greitai išgaruodavo.

Barake gyveno lietuviai, 3 šeimos graikų, rusų. Pas mus kartais grįždavo ir brolis Juozas.

Gyvendami taip toli nuo Lietuvos labai jos ilgėjomės, dainuodavome lietuviškas dainas. Švęsdavome visas šventes: Kūčias, Kalėdas, Velykas ir kt. Plotkeles gaudavome siuntiniuose iš Lietuvos.

Dirbdama algos gaudavau nedaug. Pagal korteles duonos duodavo po 1 kg., bet jei neturėjai pinigų tai negalėjai ir nusipirkti.

Mūsų milicininkas buvo Bukatinas. Pas jį kiekvieno mėnesio 15 dieną reikėjo registruotis. Buvo draudžiama nueiti toliau, nei 2 km., o jeigu norėdavai kur nors išeiti, tai pas Bukatiną turėjai eiti pasiimti kortelę.

1953 metais mirus Stalinui gyvenimas palengvėjo. Nuėmė komendantūrą, nereikėjo leidimų kur nors važiuoti. Už 6 km. Gyveno kunigas ne tremtinys, atvažiavęs savo noru po Stalino mirties. Sekmadieniais laikydavo mišias, krikštijo vaikus, tuokdavo laidodavo žmones.

Kunigas Sibire dirbo buhalteriu.

Mirusius laidojo vienose kapinėse (įvairių tautybių). Kapinės buvo gražiai sutvarkytos. Mirus tremtiniui rusai padarydavo karstą ir duodavo nemokamai duobkasius. Laidojant giedojome lietuviškas giesmes, kalbėjome rožančių, meldėmės.

1958 metais su mama grįžome į Lietuvą. Brolis Sibire sukūrė šeimą ir į Lietuvą grįžo vėliau.

Grįžę apsistojome pas seserį Cecilę, kuri išsaugojo namus. Tėvelis ir brolienė buvo mirę. Mama sunkiai sirgdama Lietuvoje gyveno 10 metų. Buvome išvežti nekaltai. Apskundė, kad slėpėme partizanus ir geriau už kitus gyvenome.