Tremties prisiminimai (Mildos Sušinskienės)

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (38 balsai)

DAUG SKRIAUDŲ PATYRIAU…

MILDOS SUŠINSKIENĖS
atsiminimai apie tremtyje praleistus metus


Prieš daugiau nei pusšimtį metų Lietuvą apgaubė neganda. Į mūsų tėvynę Lietuvą įžengė svetima armija ir atėjūnai įvedė savo tvarką. Žmonės neteko ramaus gyvenimo. Tada vieni išėjo į miškus ir taip norėjo pasipriešinti atėjūnams, kiti emigravo iš Lietuvos, dar kiti pyktį slėpė giliai širdyje ir prisitaikė prie tokio gyvenimo. Tačiau buvo tūkstančiai žmonių: mokytojų, ūkininkų, kunigų, karininkų, kurie buvo tremiami į Sibirą.
Kiekvieno tremtinio pasakojimai liudija apie tuos baisius Lietuvai laikus ir yra brangūs mūsų tautos istorijai. Apie žiaurius išgyvenimus tremtyje pasakoja ir Kurdimakščių kaime (Lazdijų raj.)
gyvenanti MILDA ASEVIČIŪTĖ - SUŠINSKIENĖ.

Asevičių šeima
Milda Asevičiūtė – Sušinskienė gimė 1936 – ųjų kovo 15 dieną Kurdimakščių kaime. Mildos tėvai – Teofilė ir Vincas Asevičiai buvo ūkininkai. Asevičių šeimoje augo 6 vaikai: 2 sūnūs Vitas ir Juozas bei 4 dukros Milda, Ona, Janė ir Genė.
Milda mokėsi Verstaminų mokykloje. Vitas (g. 1932), Ona (g. 1930) ir Janė baigę Verstaminų mokyklą dirbo namuose. Vyriausias Asevičių sūnus Juozas baigęs mokyklą Verstaminuose mokslus tęsė Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje. Labai norėjo mokytis ir toliau, tačiau rusams užėjus mokytis nebuvo leista. Tuomet Juozas ėmėsi mokytojauti Lazdijų pradinėje mokykloje. Jis mokė pirmokus. Sesuo Genė mokėsi Kaune.
Asevičių šeima turėjo nemažai žemės, kurią paveldėjo iš senelių. Į Lietuvą įžengus okupantams Mildos tėvą Vincą areštavo už tai, kad jis buvo ūkininkas. Tada ir prasidėjo šeimos nelaimės.

Lemtingas pavasaris
Vieną gražią 1948 metų pavasario naktį, tai buvo gegužės 22 – oji, apsupo Asevičių namą. Sesuo Janė iš namų spėjo pabėgti, Genės nebuvo namuose (nes mokėsi Kaune). Tėvas buvo areštuotas, o brolis Juozas negrįžęs iš Lazdijų. Taigi namuose tebuvo tik Milda, sesuo Ona, brolis Vitas ir motina Teofilė. Šeima tą naktį pabudo nuo didelio triukšmo. Visi labai išsigando, tačiau niekas tikrai net nepagalvojo, kad tai paskutinė naktis savo namuose… Į namus įsiveržę ginkluoti vyrai nieko nepaaiškino, tik pasakė, jog bus tremiami. Liepė pasiimti kelionei keletą daiktų. Tie vyrai buvo KGB pasiuntiniai. Kai kurie jų buvo civiliai ir kalbėjo lietuviškai, kiti – rusiškai. Namuose jie padarė kratą, ieškodami kitų šeimos narių ir dokumentų. Tačiau nieko jiems reikiamo nesurado. Motina su dukromis į maišus krovė tai, kas atrodė kelionei svarbiausia. Maisto, kaip ir visi to meto žmonės, daug neturėjo, todėl ir pasiėmė mažai. Kai įsiveržėliams pasirodė, kad jau susikrovėm visko pakankamai, liepė eiti į kiemą. Ten jau laukė pakinkytas vežimas. Dar tą pačią naktį Asevičių šeimą nuvežė į Papečių kaimą. Nuvedė juos į kluoną, kuriame jau buvo daug žmonių. Tame žmonių būryje Milda pamatė ir brolį Juozą, kuris taip pat buvo pasmerktas tremčiai.

Tėvynę paliekant…
Žmonės su viltimi ir didžiule baime laukė ryto, slėgė nežinia… Sekančią dieną tie patys kareiviai žmones išvedė į kiemą, kur susodino visus į vežimus ir nuvežė į Šeštokų geležinkelio stotį. Stotyje žmonės išbuvo kelias dienas. Per tas dienas į stotį atvežė dar daugiau žmonių iš kitų kaimų, iš Lazdijų. Pabėgti žmonėms buvo neįmanoma, nes visus saugojo ginkluoti prižiūrėtojai, tarp kurių buvo ir lietuvių. Staiga atriedėjo traukinys su gyvuliniais vagonais. Žmonės niekada nebūtų net pagalvoję, kad juos taip pažemins, visus – ir didelius, ir mažus suvarė į gyvulinius vagonus. Žmonių akyse atsispindėjo baimė. Ypač baisu buvo vaikams, tarp jų buvo ir Milda. Jai tebuvo 12 metų. Sušinskų šeimos narių gyvenime tada buvo pati jaunystė: Mildai – 12, broliui Vitui – 16, sesei Onutei – 18, broliui Juozui – 20, mamai – 55 metai. Traukinys pajudėjo… Vietiniai gyventojai palydėjo visus su ašaromis, mosavo nosinaitėmis ir skarelėmis tol, kol traukinys dingo už horizonto. Daugelis jautė, kad tai gali būti paskutinė kelionė…

Svetimoje žemėje
Kelionė buvo ilga ir varginanti. Maisto duodavo labai mažai – gabalėlį duonos ir kopūstą. Žmones vežė per plačiąją Rusiją, jos miestus ir kaimus. Traukinys sustodavo tik už miesto tam, kad žmonės atliktų gamtinius reikalus. Išlipusius žmones pamiškėje sekiojo kareiviai.
Per 17 kelionės dienų žmones traukinyje apniko nešvara ir dėl to kylančios ligos. Kai utėlės, nešvara ir ligos pradėjo pulti visus be išimties, buvo nuspręsta sustoti Ačinsko mieste, kuriame buvo pirtis. Čia buvo įveikta „kliūtis“ – purvas. Traukinys judėjo toliau, pasiekus Rusijos šiaurę tremtinius pradėjo skirstyti. Visą Asevičių šeimą nuvežė į Abahaną. Ten jie išbuvo vos keletą dienų. Tada nuvežė į Karasuk kaimą, kuriame Asevičiai išbuvo 1 metus. Ten jie gavo trobelę, kurioje anksčiau buvo gyvenę rusai. Trobelė buvo prastai pastatyta, šalta, joje nebuvo jokių baldų. Vyrai sukalė paprastus gultus, kuriuose miegodavo. Sunku buvo priprasti prie šalto klimato. Karasuk kaime žmonės dirbdavo miškuose – kirto medžius. Dar nespėjus apsiprasti Karasuk kaime, Asevičių šeimą perkėlė į Čachaną. Čachanas - tai kaimas, esantis Krasnojarsko krašte, Taštipo rajone. Čia Asevičiai gavo „baraką“, kuriame vėl turėjo įsikurti nuo pradžių.
Viskas buvo labai apleista, nieko nebuvo. Todėl Asevičiai turėjo pasikliauti savo jėgomis. Atšiaurus klimatas, nepažįstami vietiniai gyventojai, sunkus ir varginantis darbas, maisto stoka, susikalbėjimo barjeras – tai tik dalis sunkumų, kuriuos buvo būtina įveikti. Čachano žmonės, išgirdę, kad atveš tremtinių, labai išsigando, nes manė, kad tai bus vagys ir nusikaltėliai, kurie už bausmes atvežami į šaltąjį svetimą kraštą. Tačiau kai vietiniai gyventojai pažino atvežtuosius, labai nustebo pamatę darbščius ir nuoširdžius žmones. Jie niekaip negalėjo suprasti, už ką juos ištrėmė iš tėvynės. Vietinius gyventojus vadino chachasais. Tai buvo mažo ūgio, siaurų akių šiauriečiai. Jie kalbėjo rusiškai, todėl susikalbėti sekėsi sunkiai, nes retas lietuvis mokėjo rusų kalbą. Tačiau laikui bėgant ši problema išnyko. Ypač greitai rusų kalbą išmoko vaikai: lietuvių vaikai – rusiškai, o chachasų – kai ką lietuviškai. Tarp tremtinių buvo ir ukrainiečių, ir kitų tautybių žmonės. Bet chachasai buvo geros širdies žmonės ir labai visiems padėdavo.

O gyventi reikėjo…
Asevičiai gyveno labai vargingai. Jų apsirengimas (kaip ir visų tremtinių) buvo prastas: lapinės kepurės, vatinės kelnės, tūbai (tokie batai), vatinės striukės, pirštinės. taip apsirengę žmonės dirbo žiemą. Vasarą, atšilus orams, žmonės rengdavosi lengvesniais rūbais. Moterys – suknelėmis, sijonais, kuriuos siūdindavosi pačios. Asevičių šeima sunkiai dirbo. Žiemą Vitas su Juozu bei kitais vyrais pjaudavo medžius. O vyresnioji Mildos sesuo, kartus su kitomis tremtinėmis, degindavo šakas. Milda su motina triūsdavo namie. Mildai užaugus irgi reikėjo eiti į mišką. Miško darbus dirbdavo ir vietiniai gyventojai. Darbą stebėdavo prižiūrėtojai.
Žiemos Sibire būdavo labai šaltos. Oro temperatūra nukrisdavo net iki –30 – 35 laipsnių! Esant tokiam šalčiui ir pūgai nereikėdavo dirbti, nes buvo neįmanoma. Bet pamažu gyvenimas susitvarkė, Asevičiai netgi pradėjo laikyti gyvulius.
Žmonės uždirbdavo labai mažai. O norėdami ką nors nusipirkti ir nuvažiuoti į kitą miestą reikėdavo gauti iš komendantūros raštelį, leidžiantį išvykti į didesnį miestą ribotam laikui. Esant tokiam šalčiui žmones puolė įvairios ligos. Ligoninė nuo Asevičių gyvenamo kaimo buvo už 45 km. Abhane. Tai nedidelė ligoninė, kurioje atlikdavo nesudėtingas operacijas, gydė įvairias ligas.
Tačiau nepaisant visų vargų ir sunkumų žmonės, o ypač jaunimas norėdavo praskaidrinti savo gyvenimą. Taip jie sugalvodavo įvairiausių vaidinimų ir vakaronių. Dažniausiai susirinkdavo į vieną baraką arba linksmindavosi kieme – dainuodavo dainas, prisimindavo tėviškę, šokdavo, vaidindavo. Vaidinimams kaukes siūdindavosi iš nuo suknelių likusios medžiagos. Kai kas turėjo netgi siuvimui reikiamus įrankius.
Po sunkių ir varginančių žiemų ateidavo ne lengvesnis laikotarpis – pavasaris. Atšilus orams prasidėdavo darbai. Tuomet visi darbingi žmonės – vyrai, moterys ir jaunimas nuo 18 metų – leisdavosi į kelionę. Jie upe plukdydavo žiemą nupjautus rąstus. Taip kaime likdavo tik seneliai, vaikai ir kai kurios motinos. Gi ir namuose būdavo daugybė darbų. Aišku, sunkiausia būdavo išplaukusiems – jie rąstus plukdydavo sulipę į ledinį vandenį, o ir ant krantų būdavo neištirpęs ledas… Į vandenį tekdavo bristi tiek vyrams, tiek moterims. Jeigu kas nors nenorėdavo bristi – prižiūrėtojas priversdavo. Milda išlipusi iš tokio vandens nejausdavo kojų. O kojoms atšilus jas baisiai skaudėdavo. Milda ir dabar su siaubu prisimena vieną žiauriausių prižiūrėtojų – meistrą Gletmaną. Rąstus stumti reikėdavo su specialiu prietaisu. Tai buvo medinė lazda su dvišakiu antgaliu. Rąstų plukdymas ir keliavimas upe trukdavo labai ilgai – visą pavasarį ir vasarą. Žmonės grįždavo tik vėlų rudenį. Iš pradžių plaukdavo Čachano upe tol, kol išplaukdavo į didesnę – Abahano upę ir taip iki Jenisiejaus kanalo. Taip žmonės ir gyvendavo „ant vandens“. Jie iš rąstų pasidarydavo plaustus, o ant jų pasistatydavo „barakus“. Vasarą orams atšilus bridimas į vandenį jau nebūdavo toks skausmingas, tačiau būdavo visokie lietūs, vėjai… Taip žmonės patirdavo nemažai traumų. Vienoje tokių kelionių traumą patyrė ir Mildos brolis Vitas. Jam lūžo koja, o lūžęs kaulas kelyje padarė didelę žaizdą. Brolis Juozas turėjo nugabenti Vitą į artimiausią ligoninę, kuri buvo už keliolikos kilometrų. Vitas neteko daug kraujo, tačiau, laimei, pasveiko. Dar viena didelė nelaimė ištiko šeimą, kai susirgo Mildos motina. Tuomet Mildai tebuvo tik 16 metų. Mildos motina susirgo maliarija. Kai jai buvo 60 metų, Abahano ligoninėje operavo kepenis, o vėliau ir inkstus. Milda keliasdešimt kilometrų ėjo lankyti savo motinos, o kelionė buvo pilna pavojų – laukiniai žvėrys, nepažįstami žmonės, šaltis…
Po kelerių metų į šeimą, atlikęs bausmę, sugrįžo ir Mildos tėvas Vincas.

Dūšią ir akį ramino gamta
Nuostabiausias ir pats gražiausias dalykas Sibire, kurį mena Milda, tai pavasarinė gamta. Žiemos virtimas į pavasarį labai akivaizdus – oras atšyla staigiai, o vasarą temperatūra pakildavo net iki 20 – 25 laipsnių. Labai greitai sužaliuodavo pievos, sužydėdavo gėlės, sužydėdavo medžiai ir krūmai. Gamta taigoje buvo tikrai puiki, ypač gražūs kalnai, įvairiaspalvės gėlės, miškuose uogų – raudonųjų ir juodųjų serbentų, bruknių, mėlynių - gausa. Sibire dažniausiai sutinkami lapuočiai medžiai – ąžuolai, beržai, kedrai (ant jų auga riešutai), bet auga ir spygliuočiai – eglės, pušys. Pavasarį taigoje atsiranda labai daug upelių ir upeliukų. Miškuose galima sutikti rudųjų meškų, gyvačių, vilkų, lapių, briedžių, elnių, stirnų ir kt. Tačiau net ir pati nuostabiausia gamta neatstojo tėviškės gamtos grožio…

Vėl namie!..
Ir tik po 15 metų (1963 m.) tremties Milda kartu su motina, tėvu ir seserimi sugrįžo į tėvynę. Lietuvoje apsigyveno Kurdimakščių kaime. Broliai Sibire sukūrė šeimas – vedė rusaites ir į Lietuvą neparvažiavo.
Tėvai atgulė amžino poilsio gimtojoj žemelėj. Sesuo Ona su šeima gyvena Druskininkuose. Milda taip pat ištekėjo, kartu su vyru užaugino vaikus.
Milda ir šiandien sako: „Ir kas gi nubaus tuos, dėl kurių kaltės tūkstančiams žmonių teko išgyventi tokias kančias ir pažeminimus…“

Šaltiniai

Milda Sušinskienė, 1996 m.