Tremties prisiminimai (Petronė Markevičiūtė - Oleškevičienė )

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,1 / 5 (20 balsai)
PETRONĖS OLEŠKEVIČIENĖS GYVENIMAS TREMTYJE
Lietuva – Irkutskas – Lietuva
1928 – 2003

PETRONĖ MARKEVIČIŪTĖ – OLEŠKEVIČIENĖ gimė 1928 metų spalio 3 dieną Verstaminuose.
Markevičių šeima gyveno pasiturinčiai. Buvo ūkininkai, turėjo 13 hektarų žemės, laikė porą karvių, porą arklių, augino vištas, avis. Iki lemtingos dienos, kai visą šeimą išvežė į Sibirą, Markevičiai gyveno ramų ir gražų gyvenimą.
Pati Petronė Oleškevičienė prisimena dieną, pakeitusią šeimos gyvenimą.
Tai buvo lemtingoji 1949 metų kovo 25 - oji:
„Kovo 24 dieną dar nuo pietų pas mus atėjo ginkluoti stribai. Jie saugojo mus per naktį, o mes nesupratome kas čia bus. Dar lošėme kortomis, vakarojome visi iki 12 valandos nakties. Paskui apėmus nuovargiui nuėjome miegoti. Bet kažkodėl sunkiai ėjosi užmigti. Ir ankstų rytą į duris pabeldė dar daugiau ginkluotų asmenų, stribų draugų, kurie davė komandą rengtis. Į maišus susidėjome drabužius, patalynę, maisto kiek turėjom. Jau tada supratom, kad būsime vežami. Tėvas pakinkė arklius, susidėjome į vežimą savo „pundelius“, susėdome. O ginkluoti „draugai“ prie vežimo dar pririšo karves. Taip ir pajudėjome iš gimtų namų. Pirmiausia mus nuvežė į Panarvės kaimą, į Vaitkevičiaus kluoną, kuris ir dabar tebestovi. Kai tik važiuoju į Lazdijus visada dar ir šiandien perveria širdį prisiminus tą šiurpią 1949 metų kovo 25 – ąją. Nuvažiavus į tą kluoną jau radome žmonių. Buvo atvežti Mikaloniai iš Aukštakalnių, Minkevičiai iš Komenkos. Visi sėdėjom ir verkėm. Paskui atvažiavo sunkvežimiai, į kuriuos sukrovėm savo turtelį ir nuvežė mus į Šeštokus. Šeštokuose savo turėtus daiktus sukrovėm į vagonus. Vienam vagone buvo 25 žmonės ir dar jų visų daiktai, maišai. Ant narų visiems vietos neužteko, todėl ant jų gulėjo žmonės su vaikais. O mes, jaunesni, atsigulėm po narais.
Traukinys Šeštokuose stovėjo visą naktį. Pajudėjome tik kitos dienos popietę. Prieš išvažiuojant dar leido nusiprausti, atsinešti vandens, atsigerti. Bet kur beėjome visur sekė sargyba. O koks skausmas buvo, kai pajudėjo traukinys… Jaunimas dar dainavo: „Sudie, tėvyne numylėta, sudievu pievos ir laukai, sudie ir tau tariu mamyte, kada sugrįšiu nežinau..“. Taip vis tolyn ir tolyn dundeno traukinėlis veždamas nekaltų žmonių likimus… Vežė mus 22 paras. Per visą tą laiką davė „net“ 3 kartus pavalgyti. Jei žmonės savo tarbose nebūtų turėję lašinių, tai kažin ar būtų nuvažiavę tokį kelią. Ir pasivaikščioti leido tik 3 kartus per visas 22 paras. Buvo traukinyje ir tokių žmonių, kurie neturėjo nė duonos kąsnio, bet kas ten kitų žiūrės… Kiekvienas žiūrėjom savo burnos…
Žmonės mirė tiesiog vagonuose. Mirė senukas Gražulevičius iš Verstaminų. Ištraukė jį ant perono ir paliko. Neaišku, ar kas jį palaidojo, ar kur padėjo… Mūsų traukinys vis riedėjo tolyn…
Taip privažiavome Irkutską. Čia visus išlaipino. O jau tada atrodė, kad tą vagoną gaila palikt - taip pripratom prie jo, rodos net susigyvenom. Vėl visi pradėjom galvoti: “Kur mus dabar padės, ką su mumis darys?…“ Tik išlipę visi susėdom ant perono, užvalgėm, ką turėjom. O koks ten visur skurdas!.. Per naktį baisiai sušalom, visur kalnai sniego, nors jau buvo balandžio pabaiga.
Paskui atvažiavo mašinos ir vėl mus vežė. O vežė į šiaurę nuo Irkutsko dar kokius 300 kilometrų. Tada vėl išlaipino, paskui jau arkliais vežė dar 25 kilometrus. Tai štai kokia „įdomi“ kelionė buvo į tą šaltąją žemelę…
Pagaliau mus nuvežė į „kolchozus“. O ten po karo taip viskas sunaikinta, nieko gero neradome. Patys rusai ten buvo ant bado ribos. Bet jie ir mums dar davė tų savo patiekalų: duonelės juodos, panašios į durpę. O ir kokia karti buvo - kaip su pelynais. Pradėjome mes ten dirbti. Bet už darbą nieko nemokėdavo, nieko negaudavome. Taip tame „kolchoze“ skurdome visus metus. Viską, ką buvome nusivežę, išmainydavome į kibirą bulvių ar kokį kilogramą miltų.
Po kiek laiko gavome įsakymą, kad vėl kažkur kažkas mus veš. Taip mus grąžino į Irkutsko miestą. Ten gyvenimas buvo panašus, bet jau šiek tiek geresnis. Dirbome sunkiai – prie statybų, kanalų kasimo. Apgyvendino mus tokiuose nameliuose, jurtomis vadinamuose. Jurtoje būdavo viena virtuvė, daug žmonių, nes jose gyveno po 5 šeimas. Žodžiu, vėl didelis skurdas. Bet čia buvo truputį geriau, nes už darbą jau gaudavome atlyginimą pinigais. Labai džiaugėmės, kad galėsim nusipirkt duonos, margarino, cukraus, bet apie mėsą vis tiek net pasvajot nedrįsdavome.
Aš tremtyje kartu su savo draugais mokiau rusus, kaip reikia sodinti bulves, kirsti rugius, rišti pėdas. Užtai buvau apdovanota diplomu „Почетная грамота“. Neveltui jau tada Lietuvą vadino „dainų ir artojų kraštu“. Irkutske susipažinau ir su savo būsimuoju vyru Pranu Oleškevičiumi. Pranas kilęs nuo Zarasų krašto, Irkutske tarnavo kariuomenėje. Taip tremtyje mes ir susitikome, susituokėme, susilaukėme pirmagimio. Iš pradžių Irkutske buvome labai suvaržyti, be leidimo, kurį išduodavo komendantas neleisdavo net į miestą išeiti. Netrukus, mirus Stalinui, tapo truputį lengviau. Išdavė dokumentus ir jau nebereikėjo pas komendantą prašyti leidimo į miestą. Tada ėjome kur norėjome. Nors gyvenimas buvo be galo sunkus, bet žmonės stengėsi kažkaip paįvairint tą savo nykią kasdienybę – jie melsdavosi, dainuodavo, šokdavo. Ypač jaunimas mėgdavo dažnai susieiti, pasilinksminti, ypač padainuoti.

Galiu net padainuoti mūsų labai mėgtas dainas:

Dvidešimt penktą kovo apsupo namelius,

Pažadino iš miego mažuosius vaikelius.
Pažadino iš miego, sargyboj laikė mus,
Tik vienai senai mamai, jie leido kraut maišus.

Mes turto daug turėjom, pasiėmėm mažai
O likusį mūs turtą pasigrobė stribai.
Turės dabar ko valgyt, arkliais pavažinėt,
Bet koks likimas, žino, užtai jiems užmokės.


**********************************************

Pučia pučia šiaurys vėjas,
Laužo ąžuolo šakas,
Bolševikai mus užpuolė,
Ir išvežė mūs šeimas.

Stovi motina ir verkia,
Laiko mažą ant rankų,
O sūnelis gailiai verkia,
Nuo šiaurės šaltų vėjų.

Mažas vaikas prašo: „Mama, duok duonelės man skanios“, Nešk, tėveli į namelius, Aš rankutes sušalau…“.


“-Nėr sūneli tau pienelio,

- Nėr duonelės tau skanios, - Nėra gimtųjų namelių, - Nėr gyvenimo ramaus…“
Po kelių metų praleistų Irkutske jau gavome ir pasus, su kuriais galėjome grįžti į Lietuvą. Vėl buvo „galvosūkis”, kaip reikės grįžti į tėvynę, juk nebuvo lėšų… Bet vargais negalais parvažiavome. Aišku, tokių namelių, kokius palikom, neradome. Jie buvo labai apleisti. Gyventi namuose buvo kam, bet suremontuoti nebuvo kam. Kai sugrįžome, kolūkio pirmininkas nekreipė į mus jokio dėmesio ir, aišku, jokios paramos nesulaukėm. Bet po truputį, po truputį prasigyvenom, pasistatėm šiokius tokius namelius. Taip ir gyvenome.“
Dabar Petronė Oleškevičienė gyvena Verstaminuose. Su vyru Pranu pirmojo sūnaus Vytauto susilaukė dar būdami tremtyje. Grįžus į Lietuvą Oleškevičių šeimoje gimė dar trys sūnūs. Visi vaikai jau sukūrę savo šeimas, padovanojo Oleškevičiams gražų būrį anūkų.
Petronė Oleškevičienė yra tvarkinga moteris, dabar gyvena kartu su sūnumi Raimundu (vyras jau miręs), turi ūkelį: karvę, kiaulių, vištų. Nors daug skausmų ir vargų mačiusi, patyrusi skausmą, skurdą, Petronė visada yra puikios nuotaikos ir pilna energijos. Jos namus puošia pačios siuvinėti ir nerti rankdarbiai. Namai spindi jaukumu.

Pasakojo Petronė Oleškevičienė, užrašė vyresn. bibliotekininkė Zita Marčinskienė, Lazdijų r., Verstaminų padalinio vyresn. bibliotekininkė.