Tremties prisiminimai (Regina Miškinytė)

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Pasakojo Regina Miškinytė - Švedienė, gim.1938 m., gyvenanti Dubičių kaime, Varėnos rajone.

Užrašė Regina Lukoševičienė, Dubičių kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkė.  
2009-05-10

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (170 balsai)

Gimiau 1938 metais kovo 8 dieną. Gyvenome Krokšlio kaime (5 km. nuo Dubičių). Aš mokiausi Rudnios mokykloje 7 klasėje. Mokiausi labai gerai, svajojau tapti zootechnike. 1951 metų rugsėjo naktį namus apsupo stribai. Namuose buvau aš, sesuo, tėvas, mama ir brolis. Mums liepė pasiimti drabužius ir maisto. Imti leido tiek, kad galima būtų surišti į paklodę. Atėjęs rusas rusų kalba pasakė, kad galima pasipjauti paršą ir pasiimti mėsą. Taip ir padarėme. Kaimynai papjovė paršą, susidėjom. Namai liko nerakinti. Liko ir gyvuliai tvartuose: 3karvės, kumelė su kumeliuku, 3 kiaulės. Turėjome naują ir seną namą, klojimus, tvartus. Viskas liko.


Aš norėjau pasiimti knygas, bet lietuvis stribas pasakė, kad knygų neimčiau, nes už Uralo kalnų padėsim kaulus, ir kad mėsos valgyti mums neteks. Man labiausiai buvo gaila mokyklos. Nesupratau kas yra tremtis.


Viską susikrovėme į vežimus. Mus vežė į Rudnią (7 km. nuo Dubičių). Kelyje tas pats rusas motinai pasakė, kad jis gali leisti dukrai t. y. man bėgti į mišką, bet mama nesutiko ir laikė mane apkabinusi.


Rudnioje, surinkimo vietoje, atėjo mano auklėtoja Stefanija Kelmelytė – Kavaliauskienė su keliais mokiniais manęs atsisveikinti, tačiau rusai neleido to daryti.


Tą pačią dieną atsiuntė mašinas ir mus vežė į Varėną. Iš ten vežė gyvuliniais vagonais. Visi vagonų langai buvo užkalti. Tik viduje buvo išpjauta skylė tualetui. Vagone buvo labai, daug žmonių.

Kol nesibaigė Lietuva, niekas durų neatidarė ir maisto nedavė. Už Lietuvos ribų traukinys sustojo, prižiūrėtojai atidarė langelius ir pradėjo duoti maistą. Maistą nešė kibiruose (sriubą).


Ešeloną tempė du garvežiai. Mus vežė 18 parų. Jau po dviejų važiavimo parų vagonuose atsirado utėlių. Vėliau leido atsinešti vandens, kad galėtume kiek apsiprausti. Krasnojarske ešelonas sustojo labai ilgam. Ten kelis vagonus atkabino, o mus vežė dar toliau. Krasnojarske lietuviai mus sutiko ir sakė, kad būsim vežami dar du tūkstančius kilometrų. Ir toliau, kur tik sustodavo traukinys mus visur sutikdavo lietuviai.

Nuvežė mus į Čeremchovą. Iškrovė. Buvo labai šalta. Aplink buvo minia žmonių, bet sargyba jų prie mūsų neprileido.

Atvažiavo mašinos ir mus nuvežė į tuščią trijų aukštų namą. Susigrūdome po kelias šeimas į vieną kambarį. Po dviejų dienų vežė į pirtį, dezinfekavo kambarius, nes utėlės jau ėjo per laiptinę.

Po dezinfekcijos mūsų namo gyventojams davė miško, pjūklus ir leido statytis sau barakus iš lentų. Pasistatėme. Barake buvo 19 kambarių ir koridorius.


Nors buvome priversti švęsti rusų šventes, bet lietuviai turėjo savo tradicijas ir šventes: Kūčias, Kalėdas, Velykas. Koridoriuje vyko šokiai. Bet ne tik šokiai būdavo. Koridoriuje ruošėme altorėlius, meldėmės. Be to laikėmės gavėnios ir advento.


Daugiausia dainuodavome partizaniškas dainas.


Laidotuvės vyko pagal katalikų papročius: giedodavo, statydavo kryžius. Ant paminklo pvz. buvo toks užrašas:

Per anksti nuvyto žydinti jaunystė,
Per anksti nukrito jos gyvybės lapas,
Per anksti išaugo Sibiro žemelėj
Tremtinio dar vienas netikėtas kapas.

Pasistačius baraką, po kiek laiko atėjo darbdaviai ir rašė, kur kam dirbti. Mano mama buvo ligota, liko namuose. Tėvas dirbo sargu, o aš 13 – metė nuėjau į anglies kasyklą. Sesuo, kuriai buvo 18 metų, nuėjo mokytis tinkuotoja.


Kadangi buvau labai jauna, tai tėvelis turėjo pasirašyti, jeigu anglies šachtoje su manim kas atsitiktų, tai niekas neatsakys. Tėvelis buvo priverstas pasirašyti.


Dirbau anglies šachtoje 12 valandų per parą. Maždaug po metų anglies transporteris man nutraukė dešinės rankos nykštį. Šachtos ilgis buvo 25 kilometrai, gylis – 160 metrų. Šachta buvo atsilikusi, todėl dirbome be poilsio dienų. Mums duodavo spec. rūbus, respiratorius. Mokėjo labai mažai.


Vietiniai rusai nekentė tremtinių. Tremtiniai negalėjo būti mokytojais arba lakūnais.


Barakuose valgyti virdavome ant elektrinių plytelių, o kas ką sugeba, galėjo dirbti.


Mirus Stalinui, rusai verkė, o tremtiniai šypsojosi, nors ir slapta. Po mėnesio (Stalino mirties) visas moteris iš šachtų iškėlė. Aš atviroje šachtoje rūšiavau anglis į dideles ir mažas.


„Iškelta“ iš šachtos aš nuėjau dirbti į geležinkelį. Buvau paprasta darbininkė, dirbti buvo žymiai lengviau, nei šachtoje.


Ištekėjau neturėdama 15 metų, nes tėvas pasirašė kad aš vyresnė. Mano vyras buvo lietuvis Vincas Janulevičius. Pagimdžiau dukrelę, mama ją prižiūrėjo, o aš ir toliau dirbau geležinkelyje. Vyras dirbo šachtoje.


Vieną rytą paėmiau dukrą (1 metų) ir vystyklus, išvažiavau į Lietuvą. Pabėgau. Atvažiavau į Vilnių pas pusseserę 1958 m., bet niekas nepriregistravo, tai atvažiavau į Margių kaimą (šalia Dubičių) pas tetą Banigną Banevičienę. Ji mane priglaudė.


Po pusės metų grįžo mama, dar po pusės metų – tėtis. Mamos sveikata labai pašlijo. 1959 metų gruody mirė tėvelis. Po tėvelio mirties mama gyveno dar 16 metų.


Gyventi buvo sunku. Įsidarbinau Gribašos kaime grybinės vedėja. Gyventi sekėsi geriau: nusipirkau karvę ir dviratį. Ištekėjau antrą kartą 1964 m. ir atsikėlėme gyventi į Dubičius.