Tremties vargai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,9 / 5 (117 balsai)
Apie tremtyje praleistus metus pasakoja tremtinio dalią patyrę žmonės, iš kurių jau daugelio šiandien nebėra gyvųjų tarpe.
      Prisiminimai iš Bronės ir Juozo Puodžiukų tremties metų praleistų Krasnojarsko krašte Novosiolo rajone Komos  kaime. Tai buvo „selsovieto“ centras, kaip jie sako bažnytkaimis, nes tame kaime buvo cerkvė. Minėta Puodžiukų šeima ištremta iš Lietuvos 1951 m. spalio 2 d. iš Tauragnų apylinkės Kazimieravo kaimo. Vežė traukiniu 20 parų ir buvo išlaipinti netoli Krasnojarsko, prie geležinkelio, ant  dirvono, be jokios pastogės.  Ten dar reikėjo laukti tris paras, kol visus išskirstė, išvežiojo po kaimus,kur jiems atsirado vietos. Ant dirvono buvo išlaipinta ir daugiau ir daugiau lietuvių šeimų. Sunerimę žmonės, susiskirstę grupelėmis kūreno ugnį, kad būtų šilčiau, meldėsi, kalbėjo rožančių, nes buvo spalio mėnuo – rožančiaus mėnuo. 
      Po trijų parų ir mums pasisekė, įsodino į mašinas, nuvežė į prieplauką, kur dar plukdė laivu Jenisiejaus upe apie 200 km., o tada išvežiojo jau nebetoli, maždaug 10 km atstumu  į kolūkius. Apsigyvenom Komos  bažnytkaimyje (selo), pas rusus. Už butą  mokėjome po 20 rb. Lietuvoje prieš  išvežimą, lyg žinodami,  buvome  pardavę  karvę, todėl turėjome  šiek tiek pinigų ir  tuomet, gal po metų  nusipirkome  gryčiutę, mokėjom 900 rublių. Tada  jau pasijutom geriau, įsigijom  geležinę  krosnelę  ir  šiaip  taip  gyvenom.  Klimatas mūsų irgi nelepino, buvo  labai  šalta, oro temperatūra nukrisdavo žemiau - 50° ir daugiau šalčio. Tik tas šaltis buvo „sausas“, todėl neatrodė, kad labai šalta.Gyvulius laikydavom  lauke, padarytose pašiūrėse.
       Mes, ir  kiti  lietuviai  tremtiniai  buvo  įš  pasiturinčių  ūkininkų.Todėl čia  mus  vadino  buožėmis, nes  mūsų šeima turėjo 53 ha  žemės, nors pusė šios  žemės  priklausė  kitam  broliui, bet  nebuvo  sutvarkyti  dokumentai.
       Kaime  buvo  septynmetė  mokykla, cerkvė, komendantūra. Kasdien  iš  komendantūros  ateidavo  žmogus  į  namus, tikrindavo, kad  nepabėgtume. O tie tremtiniai, kurie  ėjo  į  darbą,  turėdavo kiekvieną dieną patys  užeiti  į  komendantūrą  užsiregistruoti.
       Tik  nuvykus į  Rusiją, į  tremties vietą  Juozas  Puodžiukas ir  daugelis kitų tremtinių  vyrų  buvo atskirti  nuo  šeimų  ir  išsiųsti  į  taigą miško darbams.Ten jie  kirto medžius ir plukdė upe  Dirbti ir gyventi taigoje  buvo  labai sunku. Galvojau, kad jau nebepamatysiu savo šeimos.  Ir  apie  Lietuvą  jau  nebegalvojau, tenorėjau  tik  nors  pamatyti  savo  šeimą.  Taigoje išdirbau  vienerius  metus.
       Kaime likusi Puodžiukienė  gyveno su vaikais. Eidavo į kolūkį dirbti  įvairių  darbų: valydavo grūdus – kviečius, kurie būdavo  supilti  į didžiules krūvas  laukuose, pjaudavo  kanapes ir kitus įvairiausius  darbus. Valant  grūdus, jų pribyrėdavo į batų aulus, dar prisipildavom  į  kišenes, parsinešdavome  į  namus, susipildavome  ant   metalinio  „pečiuko“, džiovindavome  ir  tada  su  vaikais  valgydavome.  Pirmuosius  metus  buvo labai  sunku. Bulves reikėjo pirkti už kibirą mokant 1 rb.,duonos  stovėdavome  eikėse ir tegaudavome  tik  truputį. Vietiniai  žmonės rusai  buvo geri, nesvarbu ,kad  mes  buvome  lietuviai  tremtiniai. Atnešdavo  pieno, kartais  vaikams  paplotėlių. Po metų jau ir mes įsigijome karvę, pasisodinome bulvių, žinoma su kastuvais, bet jau nebebadavome. Už darbą kolūkyje tai mums niekas nemokėjo.
       Į Lietuvą grįžo visos šeimos, iš tų, kur kartu gyvenom Komos kaime, tik ne visos vienu metu. Mūsų šeima grįžo 1956 metais, viena iš pirmųjų.
       Kaime ten liko kapinės ir jose palaidoti tremtyje mirę lietuviai. Niekas nebuvo parvežtas į Lietuvą ir Lietuvos atgimimo laikotarpiu, kadangi toje vietovėje pastatyta hidroelektrinė, pakilęs  upės vanduo  užliejo   kaimo teritoriją, tame tarpe ir kapines, cerkvę ir dar daug kitų pastatų.
                           Prisiminimus užrašė Biliakiemio bibliotekos bibliotekininkė E.Vigėlienė