Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Apie tremtyje praleistus metus pasakoja tremtinio dalią patyrę žmonės, iš kurių jau daugelio šiandien nebėra gyvųjų tarpe.
Prisiminimai iš Bronės ir Juozo Puodžiukų tremties metų praleistų Krasnojarsko krašte Novosiolo rajone Komos kaime. Tai buvo „selsovieto“ centras, kaip jie sako bažnytkaimis, nes tame kaime buvo cerkvė. Minėta Puodžiukų šeima ištremta iš Lietuvos 1951 m. spalio 2 d. iš Tauragnų apylinkės Kazimieravo kaimo. Vežė traukiniu 20 parų ir buvo išlaipinti netoli Krasnojarsko, prie geležinkelio, ant dirvono, be jokios pastogės. Ten dar reikėjo laukti tris paras, kol visus išskirstė, išvežiojo po kaimus,kur jiems atsirado vietos. Ant dirvono buvo išlaipinta ir daugiau ir daugiau lietuvių šeimų. Sunerimę žmonės, susiskirstę grupelėmis kūreno ugnį, kad būtų šilčiau, meldėsi, kalbėjo rožančių, nes buvo spalio mėnuo – rožančiaus mėnuo.
Po trijų parų ir mums pasisekė, įsodino į mašinas, nuvežė į prieplauką, kur dar plukdė laivu Jenisiejaus upe apie 200 km., o tada išvežiojo jau nebetoli, maždaug 10 km atstumu į kolūkius. Apsigyvenom Komos bažnytkaimyje (selo), pas rusus. Už butą mokėjome po 20 rb. Lietuvoje prieš išvežimą, lyg žinodami, buvome pardavę karvę, todėl turėjome šiek tiek pinigų ir tuomet, gal po metų nusipirkome gryčiutę, mokėjom 900 rublių. Tada jau pasijutom geriau, įsigijom geležinę krosnelę ir šiaip taip gyvenom. Klimatas mūsų irgi nelepino, buvo labai šalta, oro temperatūra nukrisdavo žemiau - 50° ir daugiau šalčio. Tik tas šaltis buvo „sausas“, todėl neatrodė, kad labai šalta.Gyvulius laikydavom lauke, padarytose pašiūrėse.
Mes, ir kiti lietuviai tremtiniai buvo įš pasiturinčių ūkininkų.Todėl čia mus vadino buožėmis, nes mūsų šeima turėjo 53 ha žemės, nors pusė šios žemės priklausė kitam broliui, bet nebuvo sutvarkyti dokumentai.
Kaime buvo septynmetė mokykla, cerkvė, komendantūra. Kasdien iš komendantūros ateidavo žmogus į namus, tikrindavo, kad nepabėgtume. O tie tremtiniai, kurie ėjo į darbą, turėdavo kiekvieną dieną patys užeiti į komendantūrą užsiregistruoti.
Tik nuvykus į Rusiją, į tremties vietą Juozas Puodžiukas ir daugelis kitų tremtinių vyrų buvo atskirti nuo šeimų ir išsiųsti į taigą miško darbams.Ten jie kirto medžius ir plukdė upe Dirbti ir gyventi taigoje buvo labai sunku. Galvojau, kad jau nebepamatysiu savo šeimos. Ir apie Lietuvą jau nebegalvojau, tenorėjau tik nors pamatyti savo šeimą. Taigoje išdirbau vienerius metus.
Kaime likusi Puodžiukienė gyveno su vaikais. Eidavo į kolūkį dirbti įvairių darbų: valydavo grūdus – kviečius, kurie būdavo supilti į didžiules krūvas laukuose, pjaudavo kanapes ir kitus įvairiausius darbus. Valant grūdus, jų pribyrėdavo į batų aulus, dar prisipildavom į kišenes, parsinešdavome į namus, susipildavome ant metalinio „pečiuko“, džiovindavome ir tada su vaikais valgydavome. Pirmuosius metus buvo labai sunku. Bulves reikėjo pirkti už kibirą mokant 1 rb.,duonos stovėdavome eikėse ir tegaudavome tik truputį. Vietiniai žmonės rusai buvo geri, nesvarbu ,kad mes buvome lietuviai tremtiniai. Atnešdavo pieno, kartais vaikams paplotėlių. Po metų jau ir mes įsigijome karvę, pasisodinome bulvių, žinoma su kastuvais, bet jau nebebadavome. Už darbą kolūkyje tai mums niekas nemokėjo.
Į Lietuvą grįžo visos šeimos, iš tų, kur kartu gyvenom Komos kaime, tik ne visos vienu metu. Mūsų šeima grįžo 1956 metais, viena iš pirmųjų.
Kaime ten liko kapinės ir jose palaidoti tremtyje mirę lietuviai. Niekas nebuvo parvežtas į Lietuvą ir Lietuvos atgimimo laikotarpiu, kadangi toje vietovėje pastatyta hidroelektrinė, pakilęs upės vanduo užliejo kaimo teritoriją, tame tarpe ir kapines, cerkvę ir dar daug kitų pastatų.
Prisiminimus užrašė Biliakiemio bibliotekos bibliotekininkė E.Vigėlienė
