Tremtinės Kazės Paleckienės-Daugalaitės atsiminimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

MES VILTIES NENUSTOJOME... Kazė Paleckienė-Daugalaitė su tėveliais gyveno Šilalės rajone, Pajūrio apylinkėje, Pakalniškių kaime. Pokario metais nusipirko žemės sklypą ant Jūros kranto, pradėjo statyti tvenkinį elektrai gauti, įvairią kitą pramonę vykdyti. Kartu dirbo visa šeima. Tėvelio jaunesnysis brolis Daugalas Kazys įstojo į liaudies gynėjų stribų eiles. Nuo to laiko ir visa šeima tapo „bolševikais“. Tėvelis ne kartą grįždavo iš darbo sumuštas, suspardytas. Slapstydavosi nuo komunistų, sakydavo, kad yra „stribo“ brolis, reikia jį sunaikinti. Kartą per Kalėdas tėveliai išvažiavo į Katyčių kaimą Klaipėdos krašte pas gimines. Kaimo jaunimas susirinko pas mus pasilinksminti, grojo muzika, buvo šokama, staiga pasigirdo „rankas aukštyn“. Prisirinko pilnas kambarys ginkluotų partizanų, klausinėjo kur yra tėvai. Laimė, kad jų nebuvo namuose, būtų nužudę. Išrengė nuogai, ilgai tardė, grasino nušauti. Vėliau pranešė, kad kaip stribo gimines žada sunaikinti, nes negali praeiti pro šeimos tvenkinį ant Jūros upės kranto. 1947 ar 1948 metais iš Spraudančių kaimo buvo išvežta į Sibirą Juogminų šeima, nes jų sūnus buvo žuvęs miške. Išvežė dukrą Elytę ir vieną sūnų. K. Paleckienė-Daugalaitė pasakoja: „Onutė ir Jonas Juogminai kurį laiką slapstėsi pas mus. Jonas palaikė ryšius su miško broliais ir įsitikino, kad mes ne komunistai ir ryšių su broliu stribu nepalaikom. Onutė su mažyliu ant rankų atėjo pas mus gyventi, bet kaimynai pradėjo plakti liežuviais ir vadinti mus „velnių perykla“, buvome persekiojami. Tėvelį suėmė ir išvežė į Komiją 1950 metais, nuteisė dešimčiai metų lagerio. 1951 metais mūsų šeimą, mamytę, tris brolius ir mane, išvežė į Irkutską, Brensko rajoną, prie Angaros upės. Prie upės buvo sukrauti laužai, prie jų šildėmės, dainavome dainas, kol atvažiavo mašinos ir išvežiojo mus po kolūkius. Buvo sunku kol išmokome rusų kalbą. Mane ir dar du bernus – iš Šilalės ir sunkiai vaikštantį, su negalia iš Telšių - išvežė į Zaimką valyti grūdų. Mes trys visą dieną dirbom. Bendradarbiai paprašė, kad eičiau paruošti vakarienės, vieni susitvarkys. Kieme viriau žuvienę, o rusiukai vaikai žiūrėjo sulipę į langus, rėkavo baisiais balsais, tyčiojosi iš manęs, atrodė ims čia ir sudraskys. Tada pamačiau paršlubuojant mano su negalia bendradarbį, apsiraminau lyg savo brolį pamačius. Vėliau atvežė pas mus daugiau mergaičių iš Lietuvos, mes rinkdavome pėdus nuo rugių lauko. Kombainų tuomet neturėjo, moterys su riestais pjautuvais javus pjaudavo, rišdavo į pėdus. Mes surinkdavome ir sukraudavome į kūgius, o tada su kuliamąja lauke kuldavo. Dirbami laukai buvo tarp miškų, ilgiausi ruožai. Būdavo, kad vilkai netoliese staugia, o reikėdavo dirbti, nekreipti dėmesio. Žiemą visą jaunumą veždavo į „Lieskomproz“ – miškų ūkį. Vyrai „drūžbom“ pjovė medžius, o mes, merginos, genėjom šakas ir jas deginom. Valgyti valgėm daugiausia duoną ir arbatą. Išeinam į laukus visai dienai, pasiimam duonos į kišenę, cukraus gabaliuką, surandam pelkę, nusilaužiam gurgzdį. Kandame duonos, cukraus ir per gurgzdį sriuobiam vandens, nesvarbu kad ir vabalai šliaužia. Pavalgiusios vėl prie darbo. Būdavo šaltos žiemos. Man teko visą žiemą eiti į darbą su klumpėm labai apnešiotomis, apšaldavo jų apačia, tai kirvuku apkapodavau ledukus ir eidavau tolyn. Lageryje buvome apgyvendintos penkiolika merginų. Grįžusios iš darbo vakare taisydavome vakarienę iš to, ką turėjome. Paskui kas laiškus rašydavom, kas rankdarbį pasiimdavom, aš daugiausia paišydavau atvirukus, visiems sveikinimus. Baigę vakaroti suklumpame ant kelių, sugiedame maldą Karūnką ir einame miegoti. Atėjus pavasariui vėl grįždavom dirbti į kolchozą. Mane paskyrė prie traktoriaus prikabinėtoja. Traktoriai buvo senoviški, netvarkingi, reikėjo ant geležinių plūgų stovėti ir rankena reguliuoti arimą. Privažiavus dirvos galą, reikėjo nušokti nuo plūgo, bėgti į priekį ir plūgus iškelti, taip dirbdavom poromis. Pasidarydavo po krūtine kartu, ne kartą aplankydavo mintis kristi po plūgu ir geriau, kad apartų vietoje. Žiemą grįžom iš Zaimkų į kaimą pas mamą. Išvarė dirbti į kiaulių fermas. Kiaulės sirgo maru, todėl turėjom vežti jas į mišką deginti. Dirbome trys rusės merginos, aš ir mažas berniukas. Mus gąsdindavo, kad ateis perėjūnai ir mus išžudys. Kartą mus labai išgąsdino išlaužęs duris vienos merginos girtas draugas. Nutariau ištekėti, kad būtų lengviau, ramiau gyventi, rasčiau prieglobstį. Ištekėjusi dirbau karvių melžėja, reikėdavo pamelžti rankom dvidešimt, trisdešimt karvių, rankos sutindavo nuo darbo. Pragyvenus su vyru porą savaičių, parvedė mano vyrą subadytą peiliu. Grįžtant iš darbo, rusas girtuoklis užpuolė iš pasalų. Mėnesį slaugiau jį. Mes visą laiką galvojom tik apie Lietuvą, nors ir mums sakydavo, kad esate čia visam laikui. Bet mes vilties nenustojome ir tikėjome grįžti į tėvynę. Sugrįžus į Lietuvą vėl bėda, niekur nenorėjo registruoti, negalėjom gauti darbo, taip ir bastėmės pas gimines visą vasarą, mokėjom baudas, po to rašėme pareiškimus, kad leistų prisiregistruoti. Šiaip taip leido, gavom savo „laimingą“ gyvenimą čia.“

Atsiminimus užrašė Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Usėnų filialo bibliotekininkė Onutė

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,3 / 5 (6 balsai)
Miliauskienė