Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno ansamblis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,4 / 5 (559 balsai)

Plati lyguma, erdvėse tarp žalių miškelių išsidėsčiusios sodybos, baltas bažnyčios varpinės bokštas. Taip, tenai Troškūnai, apie kuriuos poetas Antanas Vienažindys kadaise eiliavo: „Žino Vilnių ir Troškūnus, atrand kelią ir per krūmus...“

Senovėje čia, drėgname slėnyje, plytėjo sunkiai įžengiami miškai, o tarpumiškių sodžių gyventojai, nors jau ir pažinę Kristaus mokslą, dar tebegarbino ir senąsias gamtos dievybes. Rašytiniuose šaltiniuose Troškūnai (Troškūnų miestelio kilmė ir augimas, Troškūnų miestelio istorija) minimi nuo XVI a., o dvaras (Troškūnų dvaras) čia atsirado šimtmečiu anksčiau.

Turinys

Istorija

1696 m. dvaro savininkas Infliandų herbo bajoras Vladislovas Sakalauskas ir jo žmona Ona Karužaitė pakvietė savo valdose apsigyventi vienuolius bernardinus. Dvarininkas gyvenvietėje prie nedidelio ežeriuko atrėžė gabalą žemės ir pagelbėjo statant vienuolyną bei bažnyčią, kurioje šv. Mišios pradėtos aukoti 1698 m. šiuos medinius pastatus 1743 m. sunaikino gaisras, tačiau greitai viskas buvo atstatyta. Tačiau 1770 m. liepos 22 d. sekmadienį nuo kamino užsidegė vienuolyno stogas. Ugnis vėl sunaikino ne tik vienuolyną, bet ir bažnyčią, špitolę, varpinę. Tais pačiais metais vienuolyno gvardijonu buvo paskirtas Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios pamokslininkas Dominykas Dambrauskas. Jo rūpesčiu buvo pastatytas naujas mūrinis keturių korpusų, uždaru kiemu vienuolynas, o 1773 m. architektas Martynas Knakfusas pradėjo naujos bažnyčios statybą. Nauja baltamūrė su klasicizmo detalėmis susipynusio vėlyvojo baroko trinavė bazilikos tipo Švč. Trejybės bažnyčia pašventinta 1787 m. Netoli bažnyčios 1789 m. pastatyta mūrinė dviaukštė parapijos mokykla. Šventoriaus kampe 1803 m. iškilo architekto Pjetro de Rosio suprojektuota 42 m. aukščio varpinė. Mūrinės dabar esančios bažnyčios frontono paminklinėje lentoje įrašyti 1789 – ieji metai — jos pastatymo data. 1803 m. rugpjūčio 12 d. Vilniaus vyskupas pagalbininkas Dovydas Pilkauskas ją pašventino Švč. Trejybės titulu.

Prof. K. Čerbulienė sako, kad viso Troškūnų architektūrinio komplekso pagrindiniu vadovu buvęs Stanislovas Maigis iš Ukmergės. Spėja, kad jis galbūt bus buvęs ir bažnyčios bei vienuolyno autorius, o Martynas Knakfusas jį tik konsultavo. Pagal jo projektą 1796 m. esą pastatyta tik mūrinė mokykla.

Po 1863 m. sukilimo, apkaltinus vienuolius palankumu sukilėliams generalgubernatoriaus N. Muravjovo įsakymu vienuolynas buvo uždarytas, turtas parduotas iš varžytinių, vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus.

I Pasaulinio karo metais bažnyčioje vokiečiai buvo įsirengę ligoninę. Jai išsikėlus, ant grindų dar ilgai buvę matyti kraujo žymės.

1928 — 1937 m. dvasiniais reikalais pradėjo rūpintis pasauliečiai kunigai. Čia gyveno tėvo Kazimiero Čepulio vadovaujami pranciškonai.

II pasaulinio karo metais bažnyčia per daug nenukentėjo.

Nuo 1959 m. Troškūnuose pradėjus veikti profesinei technikos mokyklai buvusio vienuolyno patalpose buvo įkurtos dirbtuvės.

Bandyti prikelti vienuolyno ansamblį gyvenimui Atgimimo metais pradėjo kun. Stasys Kazėnas. Jam išsikėlus į kitą parapiją jo pradėtą darbą tęsė klebonas Saulius Filipavičius. Jo pasiryžimą remontuoti sustiprino aukotojai iš JAV, Vokietijos, pagelbėjo Lietuvos firmos, privatūs asmenys, fondai. Atstatant vienuolyną stengtasi išlaikyti autentiką: atkurta tokia stogo konstrukcija, kokia matyti 1800 m. Troškūnų miestelio piešinyje. Pirmame aukšte atsirado erdvi salė, virtuvė, biblioteka, antrame — patogūs gyvenamieji kambariai, kuriuose vienu metu gali apsistoti apie 50 žmonių.

Po rekonstrukcijos buvęs vienuolynas pritaikytas visuomenės naudojimui. Po bažnyčia įrengtoje salėje ir vienuolyno salėje vyksta profesionalių atlikėjų koncertai ir pasirodymai, vakaronės, susitikimai. Festivalis "Troškimai

Čia įsikūręs Kolpingo draugijos kultūros ir švietimo centras, vyksta dauguma draugijos renginių, seminarų, organizuojamos tarptautinės stovyklos.Festivalis "Troškimai"
Buvusio vienuolyno koridoriaus sienas puošia Lietuvių dailininkų sąjungos nario, Amerikiečių dailės klubo nario Juozo Mačėno [1] dovanoti (1996 m.) darbai – žymių Lietuvos asmenų portretų galerija (51 drobė).

Bažnyčia

Vėlyvojo baroko bažnyčios statyba užtruko nuo 1783 m. iki 1789 m. kompozicija panaši į pirmąją jėzuitų bažnyčią Romoje iš XVI a. antros pusės. Planas lotyniško kryžiaus formos, su plačia centrine tvora ir siauromis šoninėmis.

Dydis 42,7x16,8 metrai, transepto ilgis 31 metras, aukštis iki skliautų viršaus 18 metrų, iki stogo kraigo 21,5 metrai. Bažnyčios interjeras labai saikingas.

Bebokštė bažnyčios išorė žymiai įdomesnė ir įvairesnė panaudotais orderiniais elementais. Vietinių kalvių kalti ažuriniai geležiniai kryžiai labai pagyvina visų keturių bažnyčios frontonų siluetą.

Penki bažnyčios altoriai, angelų statulomis padabinti. Skulptorius ir architektas Karolis Jelskis 1789 m. sukūrė didįjį altorių, karnizus, kolonas ir kt.

2001 metais tarptautinio vitražo simpoziumo dalyviai savais darbais papuošė Troškūnų bažnyčios arkinius langus.[2]

Varpinė

Plytų mūro varpinė yra 42 metrų. Jos bazė yra 8,5 m. kvadratas. Varpinė padalyta į keturis nežymiai laibėjančius tarpsnius. Šis barokiškas monumentas uždengtas kupoliniu stogu su smaile kryžiui iškelti.

Senoji mokykla

Vienuoliai, kaip teigia Bostono „Lietuvių enciklopedija“ bei „Mūsų Lietuva“, nuo pirmųjų įsikūrimo Troškūnuose metų įsteigė parapinę mokyklą (pradinę). Steigti parapines mokyklas prie bažnyčių Vilniaus vyskupystės sinode buvo nuspręsta jau 1528 m. „Lietuvos Tarybinės enciklopedijos“ duomenimis Troškūnų mokykla įkurta 1773 m. Šią datą mini ir prof. M. Lukšienė, bet priduria, kad mokykla „bus buvusi ir anksčiau, prie tenykščio bernardinų vienuolyno“. Mokėsi parapinėse mokyklose daugiausiai smulkiųjų bajorų vaikai, nors pakliūdavo į jas ir miestelėnių bei valstiečių vaikų. 1781 m. pradinėje mokykloje mokėsi 8 bajorų, 4 miestelėnių ir net 20 valstiečių vaikų. Be abejo, tai buvo tik mažas procentas visų mokyklinio amžiaus vaikų.

1797 m. Lietuvos Edukacinė (Auklėjimo) komisija ėmėsi plėsti vidurinių mokyklų tinklą. Tokia mokykla tais metais buvo įsteigta ir Troškūnuose. Iš pradžių ji buvo 5-ių klasių, o 1803 m. jau 6-ių klasių vidurinė mokykla, vadinama „apskritine“ (vietine), 1800 m. joje buvo 6 mokytojai ir 171 mokinys. Carinė valdžia ir dvarininkija siekė, kad į šias mokyklas kuo mažiau patektų žemojo luomo, baudžiauninkų vaikų. Troškūnų mokykla buvo plačios Šiaurės ir Rytų Lietuvos apylinkės (Biržų, Panevėžio, Kupiškio, Utenos) bajorų mokykla, viena iš keliolikos tokių mokyklų Lietuvoje. Joje viskas buvo dėstoma lenkų kalba, kadangi sulenkėję to meto bajorai priėmė ir lenkų kalbą bei kultūrą. 1807 m. rusų valdžia oficialiai pripažino Troškūnų mokyklą šešiaklase kolegija.

Savo mokymo turiniu Troškūnų mokykla prilygo to meto gimnazijai. Čia buvo dėstoma lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbos, istorija, tikslieji mokslai, piešimas, net prigimtinė ir tautų teisė, dorovė, žemdirbystė ir daržininkystė. Mokykla turėjo geras patalpas, nes dar 1796 m. šalia bažnyčios vienuoliai buvo pastatę dviejų aukštų mūrinę mokyklą, kuri tebestovi ir dabar. Čia buvo ne tik erdvios klasės, bet ir biblioteka. Prie mokyklos įkurtas botanikos sodas.

Profesorė M. Lukšienė teigi, kad „senoji Troškūnų mokykla savo kultūriniu svoriu neprilygo Kražiams“, tačiau pabrėžia, kad joje dirbo mokytojais arba mokėsi eilė įžymių Lietuvos žmonių. Pavyzdžiui: 1805 m. mokyklos vedėju – redaktoriumi buvo gerai mokėjęs lietuvių kalbą ir ją tyrinėjęs Simonas Grosas (1772 — 1835), lietuvių kalbos gramatikas „Kalbrėda Ležuve Žemaityszka“ autorius. O mokyklos botanikos sodas – daržas buvo gal antras Lietuvoje po Vilniaus universiteto botanikos sodo. Baigus Troškūnų kolegiją – gimnaziją (oficialiai gimnazija buvo pavadinta 1829 m.) galima buvę iš karto stoti į Vilniaus universitetą. Gimnazijoje kartais (apie 1820 — 1825) mokėsi 500 mokinių.

1829 m. kovo 4 d., dalyvaujant daugybei dvarininkų ir Ukmergės pavieto mokyklų prižiūrėtojui, gimnazija iškilmingai buvo atidaryta. Humanitarinių mokslų daktaras D. Butėnas pateikia dar keletą įdomių faktų iš Troškūnų gimnazijos istorijos. Pavyzdžiui, 1833 m. dviejuose Vilniaus gimnazijose mokėsi 278, Kražių — 105, Troškūnų — 109 mokiniai. Šie skaičiai rodo, kad Troškūnų gimnazija bajorų, valdininkijos bei pirklių buvo tolygiai vertinama, kaip ir senesnės Lietuvos gimnazijos.

Senoji Troškūnų mokykla mena daugelį svarbių laiko įvykių. Čia dirbo įžymūs aukštuosius mokslus baigę žmonės, mokėsi mokiniai, kurių vardai žinomi Lietuvos mokslo istorijoje, literatūroje, mene, visuomeniniame judėjime. XIX a. pradžioje Troškūnų gimnazijoje mokėsi būsimasis dailininkas Kanutas Ruseckas (1800 — 1860), Kajetonas Aleknavičius, poetas, 1863 m. sukilimo dalyvis, organizatorius Eliziejus Liutkevičius. Sukilimo dalyviai, poetai J. Anusevičius ir E. Daukša taip pat šios mokyklos buvę moksleiviai. Troškūnų mokykloje mokėsi ir B. Smigelskis, būsimasis žemaičių prelatas, A. Kikutis, vėliau buvęs Vilniaus dvasinės akademijos profesoriumi, J. Belevičius, padėjęs tvarkyti M. Valančiaus spausdinimo darbus Vilniuje. Troškūnų bernardinų mokyklą baigė Vilniaus vyskupijos administratorius prelatas L. Zdanavičius.

Tačiau po 1831 m. sukilimo neilgai teko egzistuoti Troškūnų gimnazijai. 1835 m. ją iš bernardinų vienuolių perėmė carinė administracija, paversdama nepilna vidurine mokykla — penkių klasių Bajorų apskritine. Tuo metu joje mokėsi 375 mokiniai. Nors vienuolynas buvo caro valdžios išblaškytas tik po 1863 m. sukilimo, gimnazija jau 1840 m. buvo „perkelta“ į Panevėžį, t.y. uždaryta. Kurį laiką Troškūnuose visai nebuvo mokyklos. Tik po kelerių metų vėl atsidarė parapinė pradžios mokykla. 1880 m. joje mokėsi tik 58 mokiniai. 1905 m. rusas mokytojas teturėjo 9 mokinius. Likus parapinei mokyklai ir sumažėjus mokinių skaičiui, XIX a. pab. — XX a. prad. dviaukščio mokyklos pastato pirmame aukšte įsikūrė įvairios įstaigos, o antrame — mergaičių ir berniukų klasės, mokytojų butai. Mokymo programoje — skaitymas, skaičiavimas, rašymas, istorijos, geografijos pamokos. Kaip ir visoje Lietuvoje, po 1863 m. sukilimo, viskas dėstoma rusų kalba.

XX a. prad. Troškūnų mokykloje mokėsi įžymiais žmonėmis tapę troškūniečiai M. Karka, K. Inčiūra (Kazys Inčiūra), A. Gailiušis ir kt.

Tarpukario nepriklausomybės metais Troškūnų gimnazijos senoji šlovė seniai buvo pamiršta, dabar čia veikė keturių klasių pradinė mokykla. 1940 — 1941 mokslo metais, pirmaisiais sovietinės okupacijos metais, miestelyje ir toliau veikė pradinė šešių klasių mokykla. Vokiečių okupacijos metais mokyklos materialinė būklė pasunkėjo. Dviaukštė senoji mokykla užimta karinėmis reikmėms, įvairioms įstaigoms. Mokyklos atskiros klasės išmėtytos po įvairias vietas. Tik nuo 1942 m. viena klasė mokėsi mokyklos pastate. Pokariu, nuo 1944 m. rugsėjo, Troškūnuose jau septynmetė mokykla — progimnazija. Mokiniai nebetilpo ir senoje dviaukštėje mokykloje, kai kurios klasės vėl buvo išblaškytos po įvairias patalpas miestelyje. Nuo 1949 m. rudens mokyklai suteiktas vidurinės mokyklos statusas. 1950 – ųjų metų pavasarį jau išleista pirmoji laida — 9 abiturientai.

1957 m. pradėta naujos mokyklos statyba. 1961 m. spalio 9 d. įvyko iškilmingas mokyklos atidarymas.

1987 m. buvusiame mokyklos pastate įsikūrė Valstybinės įmonės „Utenos trikotažas“ Troškūnų filialas.

1989 m. vasario 16 d. prie senosios mokyklos sienos buvo pritvirtinta lenta, sušaudytų (1920 m. ) šaulių Troškūnų šauliai atminimui.

Nuo 1992 m. pastatas apleistas ir nenaudojamas.

Vargonai

Anykščių kraštą nuo seno garsina vargonai. Iki šių dienų išliko treji vertingiausi vargonai — Troškūnų, Raguvėlės, Kavarsko bažnyčiose. Seniausi iš šio trejeto gaudžia Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčioje. Vargonus 1789 – 1790 m. pastatė Vilniaus vargonų meistras Mikalojus Jansonas. Tuomet vargonai turėjo 2 manualus, 23 registrus ir tikriausiai varpelių karilioną, žvaigždinius varpelius bei akustinį būgną. Šie vargonai Troškūnų bažnyčioje išstovėjo iki XX a. pradžios. Seni žmonės pasakoja, kad kai vargonai užgroję per miestelį važiuojant didikui, pasibaidė arkliai ir apvertė karietą. Sunkiai iš dulkių pasikėlęs didikas liepė instrumentą sumažinti. Tuomet Vilniaus vargonų meistras Juozapas Radavičius senuosius vargonus išardė ir paliko tik senąjį barokinį fasadą, už kurio sumontavo naują 17 balsų romantinį instrumentą. Senieji Troškūnų bažnyčios vargonai buvo vieni didžiausių instrumentų anuometinėje Lietuvoje. Naujasis meistro J. Radavičiaus 17 balsų instrumentas nors ir sumeistrautas profesionaliai, tačiau nėra geriausių pastarojo meistro darbų sąraše.

Vargonai mechaniniai, šiek tiek didesni nei klasikinio tipo, išsiskiria sodriu skambėjimu, labai minkštai užtonuoti. Dūdos pagamintos iš sakingos spygliuočio, matyt, eglės, medienos ir švino, cinko ar alavo lydmetalio, 4, 8 ir 16 pėdų ilgio. Oras į instrumentą patenka iš trijų kantų dumtuvų, kurias anksčiau mindavo ant dviejų medinių pedalų užsiropštęs netrumpų kojų špitolnikas, o dabar dumia motoriukas.

Puošnumu Troškūnų vargonams plačioje apylinkėje nė vienas instrumentas neprilygsta. Vargonai, ypač vakaro šešėliuose, primena trijų vainikų karūną, papuoštą trimituojančių angelų bei arfa grojančio karaliaus Dovydo statulomis, tauriai spindi puošnios fasado dūdos, kurios prijungtos prie mechanizmų grotų. Virš Dovydo figūros ratu išdėstyti ploni vamzdeliai susilieja į arfos formą, tarsi į vargonus būtų įlieti mažesni vargonėliai. Troškūnų bažnyčios giesmininkai

Dailės paminklai

Troškūnų bažnyčioje yra keletas vietinės reikšmės dailės paminklų:

1.Paveikslas „Šv. Barbora“, XVIII a., aliejus, drobė.

2.Paveikslas „Šv. Dominykas“, XVIII a., aliejus, drobė. Autorius nežinomas. 0,66x0,48

3.Paveikslas „Marija Magdalena“, XIV a. pradžia, aliejus, drobė. Autorius nežinomas, 0,68x0,48. Paveikslas vertingas kaip pereinamojo laikotarpio dailės paminklas.

4.Altoriai (5) su skulptūromis, XVIII a., medis, polichromija, skulptūros — gipsas.
5.Paveikslas „Pranciškus Asyžietis“, XVIII a., aliejus, drobė. Autorius nežinomas.1,61x0,93. Vienas iš gražiausių šv. Pranciškaus atvaizdų, išlikęs iki mūsų dienų. XVII a. pab. funduota bažnyčia 1774 – 1788 m. buvo perstatyta, matyt tuomet jos šoniniam altoriui ir buvo nutapytas stigmas gaunančio šv. Pranciškaus paveikslas. Nežinomo dailininko sukurta drobė perteikia įvykį jautriai ir vaizdingai, bet be ypatingo iškilmingumo.
6.Paveikslas „Šv. Antanas“. XVIII a. drobė, aliejus, metalas, kalstymas. Autorius nežinomas. 1,61x0,93. Paveikslo meninę vertę sudaro savita kompozicija, tapybos kokybė, dekoratyvumas, kurį sustiprina aptaisas.
7.Skulptūra „Nazarietis“, XIX a., medis. 0,63x0,25. Paminklas atstovauja liaudies skulptūrai, paveiktas sąlyčio su profesine daile.

8. Mergelės Marijos — Rožinio karalienės paveikslas. B. Kviklys knygoje „Lietuvos bažnyčios“ mini, kad dar pirmoje medinėje vienuolių bernardinų 1698 m. pastatytoje bažnyčioje buvęs stebuklingas Marijos paveikslas. 1789 m. pastatytoje bažnyčioje altorius buvo specialiai projektuojamas šiam paveikslui. Net per du gaisrus išlikęs paveikslas buvo įstatytas į šoninį dabartinės bažnyčios altorių ir galbūt po 1863 m. sukilimo paslėptas — pridengtas dar dviem Dievo Motinos paveikslais. Gal vienuoliai bijojo, kad stebuklingas paveikslas nebūtų išvežtas į Rusiją?

Tik atgimimo laikais, 1989 m. vasarą, darbininkai valydami ir restauruodami altorių aptiko du vienas kitą dengiančius paveikslus, o po jais rado Rožančiaus Karalienės paveikslą. Nustebino bizantiško veido Dievo Motinos su Kūdikiu ir rožiniu atvaizdas bei užrašas: Monstra te esse Matiem (Parodyk, kad esi Motina).
Paveikslas restauruotas Vokietijoje. Specialiomis priemonėmis dirbę meistrai antroje paveikslo pusėje perskaitė datą — 1557 m. Paveikslo apačioje yra ir kita data — 166? m. Tais metais, matyt, paveikslas buvo atnaujintas, papildytas Kryžiaus kelio vaizdais.

Po kruopštaus restauratoriaus Balio Pakšto triūso senasis paveikslas su didelėmis iškilmėmis 1994 m. lapkričio 4 d. sugrįžo į šventovę ir buvo naujai pašventintas. Altorių puošia keliasdešimt daugiausiai XIX a. votų — padėkos už išmelstą pagalbą ženklų.

Kapinės

Apie Troškūnų kapines rašytinių šaltinių nėra. Kapinės, palyginti, nesenos, kaip nesenas ir pats miestelis. Čia, galbūt, buvo laidojama nuo gyvenvietės įsikūrimo pradžios, nes artumoje kitų kapinių ar senkapių nėra. Šioje vietoje įkurtos dėl patogumo — prie kelio, jungiančio dvarą ir miestelį. Kapinės XX a. prad. buvo žymiai mažesnės, užėmė tik centrinę dabartinių kapinių dalį. Vienuolių pranciškonų rūpesčiu 3 — 4 šio amžiaus dešimtmečio sandūroje kapinės praplėstos: aptvertos masyvia akmenine tvora su arkos forma vartais. Tada buvo iškirsti ir krūmai, padaryti centriniai takai.

Iki 1940 m. kapinėmis rūpinosi bažnyčia, pokariu prižiūrėjo civilinė valdžia — apylinkės taryba.

Kapinių centre yra medinė koplyčia. Kada ji statyta seni troškūniečiai neprisimena. 1800 – ųjų metų Troškūnų žemėlapyje jau yra pažymėtas kelias į koplyčią (dabartinėje vietoje). Sovietmečiu koplyčia buvo apleista, paversta sandėliu kapinių rakandams. Koplyčia atnaujinta 1989 m. rudenį, pažymint Troškūnų dabartinės bažnyčios 200 – ųjų metinių jubiliejų.

Koplyčia Troškūnų kapinėse


Seniausi antkapiniai paminklai su metaliniais kryžiais, kai kurie gana meniškai nukalti. Jų daugiausiai centrinėje, senojoje kapinių dalyje. Įrašai juose dažniausiai lenkiški. Kalvio Petro Buzo [3] (kilusio iš Juodžiūnų kaimo, Kupiškio raj., mirusio 1916 m.) 1882 metais pastatytas antkapinis paminklas stovi netoli vartų, šalia pagrindinio tako. Jis susideda iš dviejų dalių: vientiso akmens cokolio ir ornamentuoto geležinio kryžiaus, kurio siluetas sudaro taisyklingą apskritimą — saulės motyvą. Tai didelės vertės kalvystės meno pavyzdys.

Kalvio Petro Buzo antkapinis paminklas 1882 m.


Troškūnų kapinėse yra palaidota ir įžymesnių žmonių. Čia Imbrasų šeimos kapavietėje ilsisi knygnešys, daraktorius Mataušas Imbrasas (Vienakojis), miręs 1931 m. Jo kapavietė dešinėje pagrindinio tako pusėje. Spaudos draudimo metais M. Imbrasas mokė troškūniečių vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. Be to, jis knygnešių atsiminimuose minimas kaip spaudos platintojas, Garšvų knygnešių draugijos nario K. Ūdros talkininkas.

Centrinėje kapinių dalyje palaidota žinoma visuomenės ir kultūros veikėja Felicija Bartkevičienė, J. Okuličiaus sesuo, 1863 m. sukilimo vado E. Liutkevičiaus giminaitė. Apie ją J. Paleckis knygoje „Žingsniai smėly“ rašė, jog tai buvo „populiari liaudininkų politinė veikėja“, kuri buvo vadinama ir „lietuviškos revoliucijos senele“. 1945 m., priešmirtiniu pageidavimu palaidota šalia sesers J. Okuličienės (Latavėnų dvarelio savininkės) ir motinos Novickienės. Bičiuliai pastatė paminklą — akmeninę skulptūrą – bareljefą, kurį sukūrė skulptorė Zubovaitė – Paliukaitienė, Sofijos ir Konstantino Čiurlionio anūkė. Netoliese kita Okuličių kapavietė, kur ant Elenos Okuličienės, mirusios 1922 m., paminklo parašyta: „Nenuilstančiai darbuotoja labdarybės ir liaudies švietimo dirvoje“.

Troškūnų kapinėse palaidotas kunigas Kazimieras Žeimys, kilęs iš Troškūnų miestelio, pasaulio lietuvių bendrijos vyskupo A. P. Baltakio (Paulius Antanas Baltakis) tėvai ir brolis.

1989 m. kapinės praplėstos, joms skirtas naujas plotas į rytus, šalia senųjų kapinių. Čia dabar padarytas kuklus paminklinis memorialas šioje vietoje palaidotiems pokario rezistencinėje kovoje žuvusiems partizanams [4] — rinktinės vadui Juozui Valoniui (Merkys), būrio vadams Juozui Gailiušiui, Antanui Pasmokui, Juozui Jočiui (Uosis) ir kitiems. Viso 23 rezistentams pastatyti vardiniai kryžiai, bet galimas dalykas kažkur čia užkasta ir daugiau žuvusiųjų partizaninėje kovoje. Memorialinio paminklo autorius — Kazimieras Bernotas (mirė 1997 m. ir palaidotas šalia partizanų.

Partizanų kapai

Memorialas pokario partizanams. Autorius K. Bernotas

Dvasininkai

Pirmuoju Troškūnų vienuolyno gvardijonu 1700 m. buvo paskirtas Raimundas Tarkovskis. Vienuolyne visuomet gyveno keli tėvai ir broliukai.1797 m. devyni vienuoliai buvo ir mokyklos mokytojai. Bene žymiausias iš vienuolyne gyvenusių brolių bernardinų buvo Troškūnų klebonas Kiprijonas Lukauskis, 1797 m. parašęs lietuviškų pamokslų rinkinį.

Pirmasis pasaulietis klebonas buvo kun. Juozapas Gabševičius. XX a. prad. kunigavo blaivybės skleidėjas Antanas Stapulionis. 1937 m. iš Panevėžio atvykęs didžios dvasios ku. Antanas Juška [5] ėmė globoti neturtingus ir našlaičius jaunuolius. Ilgėliau kunigavo Antanas Baltrukėnas ir Jonas Bagdonas. Atgimimo metais troškūniečių dvasią žadino nuoširdus jėzuitas kun. Stasys Kazėnas [6]. Dabartinis klebonas Saulius Filipavičius [7] Troškūnuose jau 19 metų. 2003 m. S. Filipavičiui įteiktas „Europietiškiausio mūsų krašto žmogaus“ apdovanojimas.

Atlaidai

Senais laikais Troškūnų bažnyčioje buvo švenčiami net 14 atlaidų. Iš visų jų daugiausiai žmonių sutraukdavo Prancinkulės (VIII. 2) ir šv. Antano (VI. 13) atlaidai.

Šv. Antano kultas Troškūnuose reiškėsi nuo senų laikų. Šventoriuje stovėjo šio šventojo statula, kurią tikintieji laikė turinčia stebuklingos galios. Paskutiniais dešimtmečiais, sumažėjus atlaidų skaičiui, gausiausiai maldininkų sutraukia šv. Antano atlaidai. Įsimintiniausios Antaninės buvo 1996 m., kai troškūniečiai minėjo savo parapijos ir miestelio 300 metų jubiliejų. Tuomet šventė šurmuliavo net trys dienas, joje dalyvavo Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas, troškūnietis išeivijos lietuvių vyskupas Paulius A. Baltakis OFM, minios svečių ir parapijiečių.

Šv. Pranciškaus šventė spalį — tai ir Anykščių krašto piligrimų diena. Anykščių ir kitų aplinkinių miestelių jaunųjų maldininkų būreliai, dalį ar visą kelią nuėję pėsčiomis, susirenka į Troškūnus, dalyvauja šv. Mišiose, po to klausosi koncerto ar žiūri vaidinimą. Taip puoselėjama nauja tradicija.

Šaltiniai

1. Zdanevičienė A. Troškūnai. 1996

2. Lietuvių enciklopedija. T-31. Bostonas. 1964. P.520-521.

3.Tarybų Lietuvos enciklopedija. T-4. Vilnius. 1988. P. 346.

4. Inčiūra K. Troškūnų vienuolis // Židinys. 1932. Nr. 5-6.

5. Čerbulėnas K. Troškūnų architektūrinis kompleksas // statyba ir architektūra. — 1974. — Nr. 7. — p. 31 – 32.

6. Guobis R. Tolimi artimi Troškūnai // Žemės druska (Katalikų mėnraštis), 2001, spalis, p. 4-6

7. Guobis R. Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios choras // Kraštotyros darbas, 2001 m.

8. Janonienė R. Šv. Pranciškaus žaizdos // Žemės druska (Katalikų mėnraštis), 2001, spalis, p. 7-9

9. Truska L. Lietuvos mokyklos XVII a. pab. — XIX a. prad. // Kraštotyra 10. — V.: 1980. p. 49.

10. Lukšienė M. Kada įsikūrė Troškūnuose mokykla //Mokslas ir gyvenimas. — 1967. — Nr. 3. — p. 35 – 36.

11..Butėnas D. Troškūnų gimnazija // Anykšta. — 1994, rugs.

12. http://vienuolynai.mch.mii.lt/V8-46/Troskunbernar.htm

13. http://www.anykstenai.lt

Nuotraukos iš svetainių:

http://foto.delfi.lt/show_original/126055/

http://lkd.kolping.lt/jaunimas.php

http://www.anyksciu-k-c.lt/rajono_skyriai/troskunai.html

Nuotraukos A. Deveikienės