Troškūnų dvaras

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4 / 5 (156 balsai)

Troškūnų valsčiuje buvo stambesnių ir smulkesnių dvarų. Vienas iš tokių ir buvo Smėlynės[1] kaime Troškūnų dvaras. Per du su puse šimtmečio dvaras ėjo iš rankų į rankas tai paveldėjimo teise, tai perkant - parduodant. Seniausias dokumentas, datuotas 1710 m. yra Pinsko Stalininko Peono Vainos testamentas, kurio Troškūnų ir kitų dvarų žemes užrašo įvairiems giminėms. Kitas dokumentas byloja, kad 1747 m. dvaras su miesteliu ( Troškūnų miestelio kilmė ir augimas) ir kaimu buvo parduotas Jeronimui ir Elžbietai Petkevičiams, o 1811 m. — Juozapui Hopenui (iki 1850 m.). Vėliau Troškūnų dvarą nusipirko Stanislovas, sūnus Andrejevo, Montvila (1882 - 1923). Montvilos [2] — sena, kilminga giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnaus Montvido. Smėlynės kaime esantis dvaras turėjo apie 300 ha žemės, buvo 22 sodybos — 224 gyventojai. Iš dvaro skverbėsi pažanga ir kultūra. Čia veikė vargšų vaikų lietuviška – lenkiška pradžios mokykla, "čia žmonės išvydo pirmą jų krašte gramofoną, čia žemę raikė dvivagiai plūgai, ėmė pupsėti pirmoji kuliamoji mašina, vieškeliuku praskriedavo ponas Stanislovas Montvilas su lengvuoju automobiliu" (R. Guobis). Be kitų pastatų čia buvo pieninė, spirito varykla, kurios gaminius - puikią starką, tiesa, ne šimtmetinę, bet maždaug 25 metų teikė karališkajam Rusijos imperatoriaus stalui. Troškūnų dvaras per Pasaulinį karą buvo sudegintas iki pamatų ir nebuvo atstatytas. Naują bustą labai išradingai ir gana patogiai pastatė ponas Stanislovas Montvilas iš senų kumetynų. Tai jau buvo nebe senasis dvaras su plačia įvaža, klombomis, dideliu namu su keturiomis kolonomis. Naujasis dvaras tapo patogiu dviaukščiu miestietišku namu, be jokių verandų, gonkų. Pirmame aukšte buvo erdvus prieškambaris, antrame aukšte - didelis salonas, prie jo namo šeimininko kabinetas ir erdvus valgomasis. Šiame dvare, nors ir buvo jis Lietuvoje, plakė tikrų lenkų širdys.

Leonas Mitkiewiczius - pirmasis (ir paskutinis) prieškarinės Lenkijos karo atašė Lietuvoje svečiavosi Troškūnų dvare pas Montvilus. Savo knygoje jis prisimena, kokį ištaigingą priėmimą surengė dvaro savininkai. Stalas vakarienei buvo padengtas skoningai, sidabriniai įrankiai, krištolo taurės ir gėlės. Ant atskiro stalo buvo paruošti užkandžiai, rinktinė starka ir kiti degtinės priedai. "Ant stalo dubenyse ir salotinėse padrikai meniškai išdelioti įvairiausi, labai skanūs rausvi mieliniai pyragėliai su mėsa, puiki vištienos šaltiena, labai tinkamos prie starkos skanios silkutės, dar tebekvepianti kadagiu rūkyta mėsa, riebia gelsva odele žąsiukai, rinktinis zuikio paštetas, baravykai acte ir lietuviški sūriai" (L. Mitkiewicz). Pats ponas Stanislovas Montvilas, geraširdis milžinas ir nuovokus šeimininkas maloniu veidu kiekvienam papildydavo starkos taureles. Dvi kambarinės su baltomis juostelėmis ant galvų ir tokiomis pat prijuostėmis ant juodų suknelių padavinėjo patiekalus. Knygoje smulkiai aprašoma, kokie patiekalai buvo patiekiami: sultinys su dideliais gabalais karšto rusvo pyrago su kopūstais, riebūs karpiai, husariškas kepsnys palaistytas puikiu burgundišku vynu. Pokylį užbaigė ispaniškas kremas su cukruotais kaštonais. Dvaro savininkas, atsimindamas esąs savo giminės dvaro Lietuvoje paveldėtojas, iškilmės baigė taure šampano ir tostu: "Už Lenkijos ir Lietuvos sėkmę."

1935 m. savininku tapo Aleksandras Montvila.

1940 m. vasarą į Lietuvą įžengus okupacinei Raudonajai armijai mokykloje bandyta įkurti komjaunimo bei pionierių organizacijas. Lietuvą okupavus vokiečiams, į mokyklos patalpas buvo suvaryti visi miestelio žydai. Jie valė gatves bei dirbo kitus darbus. Vėliau žydai buvo išvežti geležinkeliu. Po nacionalizacijos dvaru naudojosi tuometinis „Aukštakalnio“ kolūkis. Šiuo metu yra išlikę apie 10 pastatų, parko fragmentai. Nuosavybės teisė priklauso Anykščių raj. savivaldybei ir privatiems asmenims. Piktžolių atvašynai gožia sulaukėjusias obelis ir vaiskrūmius, apgriuvusios ir varganos, apleistų pastatų sienos nyksta. Sveikesniuose pastatuose gyvena žmonės.


Straipsniui naudoti informaciniai šaltiniai:

Guobis R. Sename baltame dvare. — Anykšta, 1997 vasario 1 d. (Mūsų kaimai ir miesteliai).

Troškūnai / spaudai parengė A. Zdanavičienė. — Troškūnų žemiečių bendrija ; Vilnius : Visuomenės informavimo priemonių valdyba, 1996 (Kaunas : Raidė).— 123 p. : iliustr.

Mitkiewicz, Leon. Kauno atsiminimai 1938 - 1939. — Baltos lankos, 2002. — p. 96 - 98.


Straipsniui naudota nuotrauka paimta iš svetainės www.vicanyksciai.lt