Troškūnų miestelio istorija

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,7 / 5 (83 balsai)

Dėl gamtinių sąlygų, geografinės padėties Troškūnai (Troškūnų miestelio kilmė ir augimas) mažai tedalyvavo istoriniuose įvykiuose, tačiau ir nebuvo visiškai izoliuoti, ypač vėlesniais laikais. Didelį švietėjišką vaidmenį čia suvaidino aukštesnioji bajorų mokykla. Spaudos draudimo metais kryžiavosi knygnešių keliai, gyveno šviesūs, aktyvūs žmonės. XVIII a., vykstant tautos lenkinimui per mokyklas ir bažnyčias, Troškūnuose klebonavęs C. Lukauskis pamokslus sakė ir lietuvių kalba.

Bet pirmieji istoriniai įvykiai, palietę Troškūnus buvo 1831 ir 1863 m. sukilimai. 1831 metų gegužės 31 dieną atvykę į Troškūnus, visą savaitę čia išbuvo V.Bortkevičiaus ir V.Brochockio vadovaujami sukilėliai. Kokių nors mūšių, sukilėlių susidūrimų su carinės armijos kariuomene šiose apylinkėse nebūta, nors atgarsiai, be abejo, buvo juntami. 1863 metų sukilimas jau stipriai užkliudė ir Troškūnus. Buvę Troškūnų mokyklos moksleiviai poetas Julius Anusevičius, Edvardas Daukša, studijavęs mediciną ir teologiją, kovėsi E. Liutkevičiaus būryje. Sukilime dalyvavo ir dar vienas buvęs Troškūnų bajorų mokyklos moksleivis – poetas Kajetonas Aleknavičius. Tragiškos lemties dailininkas ir vienas žymiausias 1863 metų sukilimo vadas E. Liutkevičius taip pat mokėsi Troškūnų mokykloje. Po šio sukilimo nuo carinės valdžios represijų nukentėjo ir Troškūnai: vienuolynas, kaip kenksmingas valdžiai, uždaromas, turtas buvo parduotas išvaržytinių, vienuoliai išsklaidyti po kitas Lietuvos vietoves, parapija perduota pasauliečiams kunigams. Tačiau priešiška carinei valdžia dvasia gyveno. 1875 m. įsteigtas kredito kooperatyvas, vienas pirmųjų Lietuvoje, kuris stengėsi padėti laisviems valstiečiams įsitvirtinti ekonomiškai, plito lietuviška draudžiamoji spauda, nes čia aktyvi buvo Garšvių knygnešių draugija.

1905 — 1907 m. gana aktyviai Troškūnuose veikė išsivaduojamasis visuomenės sąjūdis. 1905 m. judėjimo metu Troškūnų valsčiuje siautėjo rusų baudžiamieji būriai (400 vyrų), kareiviai suėmė daug žmonių, padarė eilę plėšimų. Troškūniečiai boikotavo rusiškąją administraciją ir valsčiaus mokyklą, kuriuoje rusas mokytojas mokė tik 9 vaikus. Pradėjo kurtis lietuviškos draugijos; įsteigta lietuviška vargo mokykla, kurioje vaikai buvo mokomi lietuviškai skaityti, rašyti ir melstis. Buvo nemokomai duodami ir pusryčiai. Tačiau rusų valdžia mokyklą uždarė. 1914 — 1918 metų karo frontas nedaug tepalietė Troškūnus, nors ir buvo pilki, slogūs.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, troškūniečiai buvo aktyvūs ir sąmoningi lietuviai. 1919 m. įsikūrė šaulių ir pavasarininkų organizacijų skyriai. 1920-11-21 įvyko šaulių susidūrimas su lenkais. Silpnai ginkluotas, negausus šaulių būrelis nesugebėjo pasipriešinti. Šiame susidūrime su lenkų raitelių brigada žuvo penki šauliai, išsigelbėjo V. Simonavičius, kuris vėliau buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Sušaudytų šaulių atminimui tarpukario nepriklausomybės metais prie mokyklos sienos, kurioje buvo kulkų žymės, pritvirtinta memorialinė lenta.

1940 – ųjų metų vasarą ir per Troškūnų miestelį dundėjo tankai, patrankos, traukė gurguolės. Karo metu Troškūnų ir Dabužių miškuose slapstėsi raudonieji partizanai (“Gražinos” junginys). Juos suorganizavo per frontą iš Tarybų Sąjungos permestas Kazimieras Štaras (g.1908 m. Filadelfijoje). Jis buvo junginio ir I būrio komisaru. 1944 m. birželio 11 d. K.Štaras ir kulkosvaidininkas J.Kepalinskas buvo nušauti, o V.Tamašauskas sužeistas. Abu žuvusiuosius palaidojo miestelio aikštėje, jiems pastatė paminklinį akmenį. K.Štaro vardu buvo pavadintas vienas kolūkis. Atgimimo laikais, palaikus iš aikštės perkėlė į Anykščius, paminklinį akmenį pašalino.

Artėjant frontui, nemažai miestelio ir apylinkės jaunimo buvo įstoję į generolo P. Plechavičiaus 1944 m. prad. organizuotus lietuvių būrius kovai su okupantais. Jiems vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas Švilpa, kilęs iš Umėnų kaimo.

Raudonoji armija Troškūnus užėmė 1944 m. liepos 22 d. Sudaryta valsčiaus taryba, pasireiškė pirmieji bandymai įvesti tarybinę santvarką. Tarybų valdžios vietinių organų funkcijas iki 1948 m. rinkimų vykdė LTSR vyriausybės skirtas vykdomasis komitetas, kurį sudarė daugiausia iš kitur atsiųsti žmonės. Atsiranda Troškūnuose ir Valstybės saugumo komisariatas, LKP (b) Troškūnų valsčiaus komitetas, milicija. Pats miestelis, praeinant frontui, nenukentėjo.

Jau 1944 m. rudenį Troškūnų apylinkėse ėmė formuotis rezistencinio pasipriešinimo bolševikiniai okupacijai būriai. A. Slučka – Šarūnas, troškūnietis, turėjęs karinį parengimą, gabus organizatorius, ėmėsi partizanų rinktinės telkimo. Vėliau, 1947 m. buvo nuspręsta įkurti Algimanto apygardą. Daugelis troškūniečių rezistentų žuvo 1947 – 1949 metų laikotarpiu, kai kurie buvo suimti. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė tik vienas apygardos štabo narys troškūnietis Albinas Kubilius, kalėjęs Vorkutos lageriuose. Jis mirė Troškūnuose 1993 m. 1996 spalio 26 d. Troškūnuose, Nepriklausomybės aikštėje iškilmingai atidengtas paminklas Algimanto apygardos partizanams "Atminimo vartai".

Pokaryje prasidėjus kolektyvizacijai, daugelis neteko prie miestelio turėtų žemės sklypų, gyvulių. Pirmieji į kolūkius suvaryti Vaidlonių, Mileikiškių ( K.Štaro kolūkis), Latavėnų ir kitų kaimų valstiečiai ( Aukštakalnio kolūkis ). Troškūnų dvare Troškūnų dvaras kūrėsi tarybinis ūkis.

Troškūnams tapus rajono centru (1950 – 1959 m.), Vytauto gatvėje pastatyti vykdomojo komiteto rūmai (dabar slaugos ligoninė) bei bendrabutis proftechninės mokyklos moksleiviams, rytinėje miestelio pusėje – trijų aukštų vidurinė mokykla. Septintajame dešimtmetyje pastatyti kultūros namai (rekonstravus buvusią sinagogą), paštas, rūbų parduotuvė ir restoranas.

Panaikinus Troškūnų rajoną, miestas ( teises gavo 1956 m. ) ėmė nykti ir tebenyksta iki šiol.

300 metų jubiliejų Troškūnų miestas ir parapija paminėjo 1996 m. Jubiliejų paženklino kryžius, pastatytas istorinės miestelio pradžios vietelėje, ten, kur prieš 300 metų vienuoliai bernardinai, dvarininko Vladislavo Sakalausko remiami, surentė vienuolyną, tais atmintinais 1696 m., o po poros metų pasistatė ir pirmąją medinę bažnyčią.

1 - 2. Kryžius, pastatytas 300 metų Troškūnų miesto ir parapijos jubiliejaus proga 1996 m.

3. Troškūnų seniūnijos pastatas.
4. Miestelio centras.

5. Nepriklausomybės aikštė ir paminklas Algimanto apygardos partizanams "Atminimo vartai"


Straipsniui naudoti informaciniai šaltiniai:

1. Zdanavičienė. A. Troškūnai. - Kaunas; "Raidės" spaustuvė. - 1996.

2. Guobis R. Atgimimas prasidės nuo Troškūnų. - Anykšta, 1996 birželio 22.

3. http://www.geocities.com/troskunai_malmaza/Troskunai.htm