Troškūnų miestelio kilmė ir augimas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,1 / 5 (161 balsai)

Troškūnai — mažas Aukštaitijos miestelis, įsikūręs vidurio kalvotųjų Anykščių žemių pašonėje, išsidėstęs dešiniajame Juostos upelio, Nevėžio intako, krante, abipus kelio, jungiančio Anykščius ir Panevėžį. Klampios pelkės, gūdūs miškai ypač pietrytinėje miestelio pusėje, iš kur pradžią gauną vidurio Lietuvos upė Nevėžis. Su kraštovaizdžiu susijusi ir Troškūnų pavadinimo legenda. Žmonės pasakoja, kad labai seniai, tolimoje praeityje Troškūnų miestelio vietoje augęs didelis miškas. Vieta ta buvo nepaprastai drėgna ir pelkėta. Kartą, labai sausą vasarą, gal nuo žaibo ar ko kito, miškas užsidegęs, bet nuo drėgnumo ne tiek degęs, kiek rūkęs. Ilgai taip smilkęs miškas, o nuo dūmų troškę visi miške buvę kūnai. Taigi, troško kūnai — troškūnai. Taip ta vieta ir buvo pavadinta — Troškūnai. Savo versiją pateikia kraštietis poetas Kazys Inčiūra baladėje „Troškūnų vienuolis“, parašytoje apie 1930 m. Joje pasakojama apie vienuolį, kuris vidurnaktį pakyla iš bažnyčios rūsio į viršų, zakristijoje rengiasi kunigo rūbais, kyla laiptais ant viškų, bažnyčioje viskas atgyja: skulptūros, paveikslai, senieji vienuoliai, groja vargonai, — ir staiga viskas nutyla, nurimsta. Vienuolis lipa į varpinę, rymo prie lango ir


Nevėžio pradžią girioj mato —

Ir sukas praeities verpetai...

Vienuolis prisimena:

Čia valdė stabmeldžiai kadaise.

Dievams jų papročiai iš seno

javai, galvijai degė, vaisiai,

šventoji gabija ruseno.

Mergaitės Vaidlonių skaistutės

Ten buvo pirmos vaidilutės,

pas aikštę ąžuolų,, pas žalią

jos saugojo dievų ugnelę,

tartum laukų lelijos baltos —

pasiaukojusios, nekaltos.

Apylinkės miškų vainikuos

gyveno, ūkavo raganės, ne vieną nelaimės ištiko,

jeigu ant ko užsiuto senės.

Žolėm, kerėjimais visokiais

jos gydė ir gudrumo mokė.

Bet štai nauja valdžia užplūdo —

į laužus raganas sugrūdo:

čirškėdavo užtroškę kūnai''

Taip užbaigia savo baladę K. Inčiūra.

Nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos miestelis vadinosi Vladislavovu (Wladislawow), bet tarp vietinių žmonių nuo seno vartotas ir Troškūnų vardas. Jis yra asmenvardinės kilmės, nuo pavardės Troškūnas, kuriai giminingos žinomos iki šiol. Nuo XVIII a. pabaigos raštuose jau minimas jo vardas Traszkuny, XIX a. pradžioje - Traschkuny, XIX a. viduryje - Traškuny, o nuo XX a. pradžios - tik Traškunai, Troškunai, Troškūnai.[1]

Taigi, sunku pasakyti, kada šioje miškingoje, pelkėtoje vietoje pradėjo kurtis žmonės. Čia nebūta nei gynybinių pilių, nei svarbių prekybos kelių. Istoriniuose šaltiniuose (Vilniaus sinodo aktuose) Troškūnų valsčius minimas jau 1512 m. Paties miestelio dar nebuvo. Laikui bėgant, daugėjant gyventojų Lietuvoje, žmonės, matyt, praskynė ir Troškūnų apylinkėse miškus, keitėsi kraštovaizdis — sausėjo pelkėtos vietos, vis palankesnės sąlygos įsikurti ir žmonėms tose vietose, kur „ūkavo raganės“. Pradžią miesteliui davė Troškūnų dvaras. Vietovė į miestelį išaugo XVII-XVIII a. (galima teigti, kad gyvenvietė atsirado dar anksčiau), kuomet 1696 m. įsikūrę vienuoliai bernardinai pastatė vėlyvojo baroko Švč.Trejybės bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, įkūrė mokyklą, išaugusią į gimnaziją. Miesteliui kūrimuisi svarbus buvo dvarų, naujų prekybinių kelių atsiradimas. XVI a. pradėjo augti Panevėžys. Troškūnai buvo pakeliui tarp Anykščių ir Panevėžio miestų. Tada čia, matyt, ir ėmė kurtis didesnė gyvenvietė, augo dvaras, aplink spietėsi žemdirbiai lažininkai. Dvaro ūkiui buvo reikalingi įvairūs amatininkai. Šie savo gaminių perteklių vėliau ėmė laisvai pardavinėti. Paplitus Lietuvoje krikščionybei, prasidėjo bažnyčių statyba, o šalia jų atsirado karčemos, kitos įmonėlės, įstaigėlės. Taip Lietuvoje iš kaimelių kūrėsi miesteliai, taip kūrėsi ir Troškūnai. XVIII a. viduryje ir pabaigoje Troškūnų ekonominė ir kultūrinė reikšmė išaugo. Į gyvenvietę atsikėlė laisvųjų amatininkų ir pirklių. Tai, matyt, daugiausiai buvo žydai. Gyvenvietės ekonominės ir ūkinės reikšmės didėjimą rodo ir tai, kad 1748 m. Lenkijos karalius Augustas III suteikė prekybos privilegiją: leido čia savaitinius turgus ir net keturias metines muges. Taip ši gyvenvietė jau virto miesteliu, pradeda formuotis miestelėnų luomas. "XIX a. pab. — XX a. prad. nemažai gyventojų jau užsiėmė įvairiais verslais, amatais, prekyba. Tačiau miestelio žmonės — nei verslininkai, nei amatininkai, nei žemdirbiai — su viena kita išimtimi, niekada nebuvo turtingi. Čia nebuvo palankių sąlygų pralobti. Ir šiaip neturtingus žmones skurdino dar ir gaisrai, ypač dideli buvę 1770 ir 1904 metais.“ (A. Zdanavičienė.Troškūnai) XIX a. pab. — XX a. prad. Troškūnai buvo valsčiaus centras. 1898 m. šalia Troškūnų nutiesti siaurojo geležinkelio Panevėžys — Utena — Švenčionėliai bėgiai. Miestelyje jau buvo daugiau valdininkų. Be mokyklos, vienuolyno ir bažnyčios tuo metu čia buvo pašto įstaiga, miškų urėdija, policija, centrinės valdžios administracija. 1902 m. atidaryta vaistinė. Miestelyje pagyvėjo prekyba — atsirado mažų parduotuvėlių. Pagausėjo smulkių amatininkų.

Susikūrus nepriklausomai Lietuvai (1918 m.), Troškūnai ir toliau lieka valsčiaus centru, tik dabar pagal naują administracinį Lietuvos padalinimą pereina į Panevėžio apskritį.

Tarpukario nepriklausomybės laikotarpiu Troškūnų gyventojų skaičius vis sukosi apie tūkstantį: 1923 m. buvo 1101 gyventojas. 1932 m. — 877 gyventojai, 1940 m. pačiame miestelyje buvo apie 1000, o kartu su Vaidlonių kaimu, kuris priaugo prie miestelio — per 1500 gyventojų. Vokiečių okupacijos metais sunaikinus žydus, o pokariu ne vienai šeimai atsidūrus tremtyje, ne vienam žuvus rezistencinėje kovoje ar pasitraukus į Vakarus, gyventojų miestelyje turėjo sumažėti. Tačiau pastovų gyventojų skaičių lėmė tai, kad Troškūnai 1950 – 1959 m. buvo rajono centras. Sparčiau plėtėsi medicininio aptarnavimo įstaigos: įsteigiamos rajono sveikatos apsaugos skyrius, atidaroma rajoninė ligoninė (35 lovų), gimdymo namai, įrengtas rentgeno kabinetas, stomatologinis kabinetas, vaistinė. Plėtėsi kultūros įstaigos. 1956 m. Troškūnai gavo miesto teises, nes gyventojų buvo apie 1,5 tūkstančio. Septintame – aštuntame dešimtmetyje vidurinėje mokykloje mokinių skaičius buvo apie 700, įsikūrė proftechninė mokykla. Veikė knygynas, kūrėsi valstybinė buitinio aptarnavimo įmonė, parduotuvės. Septintajame dešimtmetyje pastatyti kultūros namai, paštas, parduotuvė ir restoranas. Tačiau panaikinus rajono centro statusą, kurį laiką dar laikęsis ir augęs, vėliau miestelis pilkėjo, apleistas buvo jo centras, tik pakraščiai apauga naujais gyvenamaisiais namais. Smėlynės [2] ir Vaidlonių [3] kaimų ribos susiliejo su Troškūnų miesteliu. Nykstantis miestas tapo seniūnijos centru. Troškūnuose 1959 m. gyveno 1495 žmonės, 1417 gyventojų (1970 m.), 1400 gyventojų (1986 m.), 2000 m. – jau tik 528, o 2008 m. — 497. Daugelis įstaigų perkeltos į Anykščius. Dalis darbuotojų taip pat išvyko.

Šiuo metu Troškūnuose yra K. Inčiūros vidurinė mokykla (nuo 1949, mokinių skaičius siekia 300) [4], Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos [5] Troškūnų padalinys (nuo 1947, 2008 m. knygų fondas 12 852 egz., skaitytojų — 644, veikia VIPT), Anykščių kultūros centro [6] Troškūnų skyrius (nuo 1954), ligoninė, ambulatorija, vaistinė, girininkija.

2003 m. buvo patvirtintas Troškūnų miesto herbas (autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas).


Straipsniui naudoti informaciniai šaltiniai:

1. Troškūnai / spaudai parengė A. Zdanavičienė. — Troškūnų žemiečių bendrija ; Vilnius : Visuomenės informavimo priemonių valdyba, 1996 (Kaunas : Raidė).— 123 p. : iliustr.

2. Lietuvių enciklopedija. T-31. Bostonas. 1964. P.520-521.

3. Tarybų Lietuvos enciklopedija. T-4. Vilnius. 1988. P. 346.

4. Inčiūra K. Troškūnų vienuolis // Židinys. 1932. Nr. 5-6.

Straipsniui naudotos fotografijos paimtos iš

Troškūnai senose 1920 - 1943 m. fotografijose//parengė Raimondas Guobis. - Utena: Utenos spaustuvė, 2008. - 54 p.:iliustr.; 15x20 cm. - (Spingsulės" knygynėlis; Nr. 22).