Už laisvą Lietuvą jie aukojo gyvenimus ir gyvybes

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 439 balsai)

Trys Sidabrų šeimos kartos viena iš kitos perėmė tautiškumo dvasią. Tėvai savo vaikus auklėjo tikrais lietuviais, savo šalies patriotais. Ideologijų kaita neprivertė jų išduoti savo įsitikinimų, ir visi jie užaugo sąžiningi ir dori žmonės. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse apie savo tėvo ir jo brolių kovas už laisvę ir dėl to patirtus sunkius išgyvenimus, tragiškus likimus, nelengvą savo paties gyvenimo kelią laikraščio „Santarvė“ korespondentė Bernarda Plastinina kalbėjosi su aktyviu sąjūdiečiu, mokytoju, dabar jau pensininku mažeikiškiu Vytautu Sidabru.


DĖDĖS DALYVAVO SAVANORIŲ KOVOSE


Vytauto seneliai kilę iš Naikių kaimo. Jie apsišvietę žmonės, gaudavo lietuviškos literatūros, skaitė iš Rytprūsių Mažeikius pasiekiančią „Aušrą“, „Varpą“. Taigi senieji Sidabrai buvo politiškai išprusę, tad ir savo vaikus auklėjo tautine dvasia. Šioje šeimoje užaugę šeši sūnūs buvo tikri lietuviai. Jie buvo aukštaūgiai, muzikantai ir dainininkai. Vyresnieji Antanas ir Simas, 1918 metais baigę Telšių progimnaziją, iš karto gavo jaunųjų leitenantų laipsnius ir 1919-ųjų kovą išėjo į Kauno savanorių kariuomenę. Po savaitės broliai jau buvo fronte, kur ties Kėdainiais kovėsi su bolševikais, besikėsinančiais apsupti Kauną. Labai greitai jie gavo karininko laipsnius. Po savanorių kovų Antanas liko Lietuvos kariuomenėje ir iki 1938 metų užsitarnavo pulkininko laipsnį, vėliau buvo priešlėktuvinės apsaugos vadas. Antanas labai mylėjo savo gimtinę ir kas vasarą su šeima atvažiuodavo atostogauti į Naikius. Jo sūnus Kęstutis, baigęs Mažeikių gimnaziją, per karą, kai generolas Povilas Plechavičius organizavo savisaugos dalinius, įstojo į šį dalinį ir tapo „plechavičiuku“, kaip tais laikais juos vadino. Grįžtant frontui šie daliniai išsilakstė, ir Kęstutis pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV. Norėdamas lengviau patekti į universitetą, įstojo į Amerikos kariuomenę, kariavo Korėjos kare. Baigęs universitetą, tapo statybos inžinieriumi ir dabar tebegyvena JAV. Jo šeimoje užaugo sūnus Viktoras, kuris ten įgijęs aukštąjį išsilavinimą, 1991 metais dirbo JAV ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotoju kultūros reikalams. Ne kartą buvo atvažiavęs į senolių gimtinę Mažeikiuose. Grįžtant prie Viktoro senelio Antano, jis, kaip buvęs Lietuvos karininkas, 1941 metais pateko į Norilsko lagerį, o 1943-iaisiais jį ten sušaudė. Labiau pasisekė jo broliui Simui. Smetonos laikais jis baigė Dailės akademiją, kur studijavo kartu su Česlovu Kontrimu. Po to Telšiuose dirbo padagoginį darbą. Užėjus sovietų valdžiai, kaip Lietuvos savanoris, dešimčiai metų buvo ištremtas į Archangelską. Po to grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje, kur ir mirė.


IŠ ŽEMDIRBIŲ KILĘ, ŽEMĘ IR DIRBO


Trečiasis Sidabrų sūnus Jonas Smetonos laikais dirbo Mažeikių apskrities inžinieriumi. Jis neturėjo aukštojo išsilavinimo, o buvo baigęs tik statybos technikumą, tačiau tais laikais, kai trūko specialistų, to pakako. 1944 metais Jonas su šeima gyveno name, kuriame dabar yra mūsų „Santarvė“ (V. Burbos g. 6). Vokiečių laikais šio namo savininkai žydai išbėgo, tad valdžia inžinieriaus šeimą apgyvendino šiame name. Leonas tapo ūkininku, ir žmonos tėviškėje Šerkšnėnuose valdė 35 hektarus žemės. Brolis Jonas buvo nusipirkęs dvarą Telšių rajone, kur pats jame nedirbo, o prikalbino Leoną, kad jis valdytų 105 hektarus jo žemės. 1951 metais Leonas už bandymą pabėgti į užsienį pateko į kalėjimą ir, kaip politinis kalinys, buvo nuteistas 25 metams, kuriuos turėjo kalėti Sibiro lageryje. Bausmės neatliko, nes po pusantrų metų mirė. Jauniausias brolis Kazimieras prieš karą buvo baigęs Žemės ūkio akademiją ir dirbo Gargžduose agronomu. Šalia miestelio buvo nusipirkęs 14 hektarų ūkelį. Jis buvo nepalnkus sovietų valdžiai, todėl 1945-aisiais pateko į lagerį, kur kasė per karą išgriautą Stalino vardo kanalą. Prasidėjusi epidemija Kazimierą nuvarė į kapus.


GARSĖJO TARP ŪKININKŲ GERU BŪDU


Vytauto tėtis Liudvikas Sidabras buvo darbščiausias iš visos šeimos. Jam Vytauto seneliai paliko savo tėviškę Naikiuose ir 45 hektarus žemės, kurioje jis ūkininkavo ir buvo įkūręs pavyzdinį ūkį. 1936 metais, kai į Mažeikius buvo atvažiavęs prezidentas Smetona, miesto valdžia planavo parodyti jam Liudviko ūkį, tačiau pritrūko laiko. Jo ūkio trobesiai buvo nauji, kiaulidėse ir karvidėse cementuotos grindys. Be savo žemės, Liudvikas jos dar nuomojo iš kitų ūkininkų. Su savo samdiniais jis labai gerai sugyveno. Niekad nė prieš vieną nekeldavo tono. Todėl jis buvo jų mėgiamas, ir visi norėdavo įsidarbinti pas Sidabrą. Ten ne tik nesibardavo, bet dar ir labai gerai maitino. Geriems darbininkams ir uždarbį pakeldavo, kad tik jie pasiliktų. „Šeimininkai ir penki jų samdiniai valgydavo prie vieno dielio stalo. Gale jo sėdėdavo tėtis. Virš jo galvos kabėjo didelis medinis kryžius. Prieš valgį tėtis visada persižegnodavo. Ant „saldžios“, jei tai būdavo vasara, visi eidavo į daržą prie braškių lysvių“, savo vaikystės prisiminimus pasakoja Vytautas. 1948 metais prasidėjo vežimai į Sibirą. Apie tai žinodami, Sidabrai išvažiavo į Plungę ir taip išvengė tremties.


„BUOŽIŲ“ VAIKAS NEGALĖJO NEI MOKYTIS, NEI DIRBTI


Liudviko šeimoje užaugo dukra Vanda ir sūnus Vytautas. Vanda baigė buhalterijos technikumą ir dirbo įvairiose įstaigose. Vytautas 1950 metais baigė Plungės gimnaziją ir įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą. Autobiografijoje jis parašė, kad tėvas buvo darbininaks (tais laikais jis laikytas buože). Už „socialinės kilmės“ nuslėpimą iš antro kurso vaikinas buvo pašalintas. Įtakingo draugo padedamas 1953 metais, kai Stalinas jau buvo miręs, Vytautas įsidarbino Kulių (Plungės rajonas) aštuonmetėje mokykloje, vėliau tapusioje vidurine. 1955-aisiais įstojo į Kauno kūno kultūros instituto neakivaizdinį skyrių, kurį 1960 metais baigė. Darbas jam sekėsi. Jis ne tik mokykloje dėstė fizinį lavinimą, bet ir buvo „Pergalės“ kolūkio sporto kolektyvo vadovas. Vienais metais kolūkio sportininkai šalies varžybose netgi pelnė pirmąją vietą, o Lietuvos sporto komitetas tuos metus Vytautui mokėjo atlyginimą. Jis ir pats buvo geras sportininkas. Žaidė tinklinį, krepšinį, užsiiminėjo lengvąja atletika, o vėliau ir sunkumų kilnojimu. Trejus metus iš eilės šalyje lengvojo svorio kategorijoje užėmė trečiąją vietą. 10 metų Plungėje vadovavo rajono sunkumų kilnojimo komandai. Turintis autoritetą Vytautas į save atkreipė valdžios dėmesį: kas jis per vienas? Kai pradėjo aiškintis, sužinojo, kad jis „buožių“ vaikas. 1961 metais Vytautas buvo pašalintas iš mokyklos su įrašu: „Netinkamas dirbti tarybinėje mokykloje“. „Prieš tai mane tris kartus po tris valandas tardė Plungės saugumas, bandydamas išsiaiškinti, ar nesiruošiu suorganizuoti mokinių gaujos ir nuversti tarybų valdžios“, – pasakojo jis. Netekęs darbo, Vytautas grįžo pas tėvus į Mažeikius ir dirbo Elektrotechnikos gamykloje. Vyko teismai. Paskutiniojo Aukščiausiojo teismo posėdžio nutartis buvo negailestinga: mokytojo negrąžinti į darbą. Išgelbėjo tuometinis švietimo ministras Mečislovas Gedvilas, kuris, susipažinęs su byla, nusprendė, kad Vytautas gali grįžti į mokyklą. Mokytojas įsidarbino Židikų vidurinėje mokykloje. Čia praėjo 26-eri darbo metai, čia ir pensijos sulaukė. Ten pat lietuvių kalbos mokytoja dirbo ir jo žmona Juzefa.


PRASIDĖJUS SĄJŪDŽIUI LAKSTĖ KAIP ANT SPARNŲ


Nuo pat mažumės Vytauto tėtis jam sakydavo: būk tikras lietuvis, netapk komunistu. Juk visa Sidabrų giminė per šių žmonių „malonę“ patyrė kančių: išgyveno kalėjimus, tremtis, sibirus. 1988 metų spalį Vilniuje vyko I Sąjūdžio suvažiavimas, tomis dienomis prie televizorių buvo prilipusi visa tauta. „Jaučiau tokį moralinį pakilimą, nuotaiką, kad laksčiau tarsi ant sparnų. Lyg dešimčia metų atjaunėjęs būčiau, – prisimena Vytautas. Sąjūdžiui tik prasidėjus,V. Sidabras iš vietinių židikiškių buvo girdėjęs, kad miestelyje kažkada stovėjęs paminklas, skirtas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui. Tą pačią Sąjūdžio suvažiavimo dieną jis ėmėsi žygių surasti išardyto ir paslėpto paminklo dalis. „Susiradau metalinį strypą ir, baksnodamas juo į žemę, Židikų apylinkės kieme bandžiau surasti paminklo liekanas. Tai padaryti pavyko gana greitai. Reikėjo fizinės jėgos iškelti iš žemės. Atkasimo darbuose dalyvavo aukštesniųjų klasių mokiniai, mano žmona, darbų mokytojas Stasys Norkus, gamybinio mokymo klasės traktorininkų specialybės mokytojas Julius Žutautas. Pastarasis traktoriumi ir ištraukė iš atkastos duobės paminklo likučius. Pagrindinės jo dalys svėrė apie dvi tonas“, – grįžta į tuos metus pašnekovas.


ATSTATĖ NEPRIKLAUSOMYBĖS PAMINKLĄ


V. Sidabras kreipėsi į rajono Sąjūdį, kad padėtų atstatyti paminklą. Atsiliepė rajono architektas Henrikas Štaudė, kuris padarė paminklo projektą. Rajono valdžia paminklui paskyrė vietą Židikų centre. Ant paminklo pavaizduota Lietuvos simbolika ir pagrindiniai akcentai: Vytis, lenta su datomis, Vytauto Didžiojo ženklai, Gedimino stulpai ir Vyčio kryžius. Visus šiuos akcentus iš bronzos pagamino Klaipėdos dailės kombinatas. Paminklo atstatymo darbus daugiausia finasavo rajono valdžia, 1,5 tūkstančio rublių skyrė ir Židikų kolūkis. Iš jo buvo gauta speciali įranga, guminiai batai, pirštinės, kastuvai. Darbams vadovavo Vytautas. Talkino židikiškiai vyrai, kasdien po pamokų dirbdavo moksleiviai. Paminklas buvo 55 metrų aukščio, tad jo pamatams reikėjo iškasti gilią duobę. Betonavimo darbus atliko kolūkio statybos brigada. Žiema pasitaikė nešalta, be sniego, tad darbai vyko gana sparčiai. Jie prasidėjo sausio viduryje, o jau vasario 16-ąją įvyko paminklo atidengimo iškilmės, kuriose dalyvavo apie tris šimtus židikiškių. „Paminklą stačiau kaip sau. Į Klaipėdą važinėjau savo lėšomis. Kasmet Vasario 16-ąją su gėlėmis važiuodavau į Židikus. Šiemet jam jau 20 metų. Pirmą kartą nebenuvažiavau į Židikus, nes po sunkios ligos slaugau žmoną“, – baigia savo prisiminimus Vytautas.


Vytautas Sidabras. S. Strazdausko nuotrauka


Nepriklausomybės paminklas Židikuose. 2009. I. Atkočaitienės nuotrauka


Panaudota literatūra: Plastinina B. Už laisvą Lietuvą jie aukojo gyvenimus ir gyvybes//Santarvė. – 2009, kovo 10, p. 1, 3.