Užgrūdinti Sibiro vėjų šaltų

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Turinys

Įžanga

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,3 / 5 (205 balsai)

Prieš daugelį metų dabartinio Pajautiškių pradinio ugdymo skyriaus mokytoja Valentina Kurgonienė pakalbino mane apsilankyti pas tremtinius Žaslių geležinkelio Stoties gyventojus.

JUOZĄ ODINĄ ir ONĄ VALIUKIENĘ

Nuėjusios užrašėme jų atsiminimus apie sunkiausią gyvenimo laikotarpį –tremtį. Šiandien abu šie žmones Jau iškeliavę Anapilin, tad tik atsiminimai ir belikę...

JUOZAS ODINAS – ŽMOGUS LABIAUSIAI MĖGĘS PASAKAS

Juozas Odinas gimė 1917-11-25 d. Skuodo rajone Ylakių valsčiuje.Tėvai buvo Girdenių kaimo ūkininkai, turėjo 18 ha žemės, augino tris vaikus – du sūnus ir dukrą. Juozas,šeimoje vyriausias, lankė Vėžančių pradinę mokyklą, kur baigęs 4 klases liko dirbti namuose, padėjo tėvams ūkininkauti, o apie 1936 metus išvyko į Lietuvos kariuomenę. Jaunas žemaitis iki pat rusų atėjimo tarnavo Pilėnų kunigaikščio Margirio 4-ajame pėstininkų pulke minosvaidininkų būryje, vėliau teko pereiti į Raudonąją Armiją. Čia praėjo pora metų,statė aerodromus. Paskutinį – Telšių aerodromą Kai prasidėjo II-asis Pasaulinis karas, nuo jo negandų slapstėsi namuose. Antrą kartą į Lietuvą sugrįžo „armija – išvaduotoja“, teko Juozui ir vėl paragauti kareivio duonos. Iki karo pabaigos išbuvo Vietrine (Baltarusijoje), kur buvo rengiamas frontui, tačiau kovoti neteko – užpuolė maliarija. Polocko ligoninėje sunkiai gydėsi apie mėnesį, vėliau grįžo į pulką. Kareiviai dažnai prisimindavo gimtinę, vienas kitam rodydavo savo artimųjų fotografijas.Vieną kartą jas išsitraukė ir Juozas. Pulko vyresniojo dėmesį ypač atkreipė viena,kur Juozas su draugais buvo nufotografuoti tuoj po ugniagesių kursų baigimo Lietuvos kariuomenėje – su lietuviškomis ugniagesių uniformomis,šalmais... To ir užteko, kad taptų priešu. J.Odiną Polocke teisė karinis tribunolas, kaltino bendradarbiavimu su vokiečiais. Iš kalėjimo išvežė į Vorkutą.Kelionė truko apie šešias paras. Iš Oršos surinkimo punkto buvo nukreiptas į Vorkutą, kur iįbuvo apie 10 metų. Juozas dirbo šaltkalviu 5-oje šachtoje. Darbas prasidėdavo 8 valandą ryte ir baigdavosi 20 valandą vakare. Apie septynerius metus iš buvo zonoje,vėliau jau išleido už jos ribų. Pasidarė lengviau ,už darbą jau ir pinigus mokėti pradėjo. J. Odinas prisiminė, kad cecho viršininkas Pavelas Petrovičius Skubeinikovas buvo labai geras žmogus, Odinu pasitikėjo. Sekmadieniais, kai visi viršininkai ilsėdavosi, savo vietoje palikdavo Juozą, patikėdavo jam net raktus nuo sandėlio. Šachtoje teko dirbti maždaug 400 metrų gylyje. Į ją nuleisdavo specialiomis kabinomis. Kartais įvykdavo sprogimai, gaisrai, todėl į darbą iškviesdavo ir naktį, su ugniagesiais ne kartą teko gesinti šachtas. Už tai viršininkas kartais leisdavo neateiti į darbą. Tokiomis dienomis Juozas leisda – vosi į medžioklę. Tundroje medžiodavo elnius, baltasias lapes, kiškius, antis, putpeles. Ranka buvo gana taikli,be laimikio negrįždavo.Taip pat laisvalaikiu labai mėgo fotografuoti.Yra išlikę nemažai nuotraukųiš to meto. Keletą padovanojo ir mums... Kartą gavo pranešimą rytojaus dieną atvykti į spec, dalinį. Dviejų sargybinių lydimas Lietuvis buvo nuvežtas į tribunolą.Ten perskaitė nutarimą ,juo J. Odinui leista grįžti į Lietuvą. Tiesa, sargybinių dar buvo pasiteirauta apie jo elgesį, darbą, savo nuomonę išreiškė ir prokuroras. Taip su gera žinia, Juozas buvo atlydėtas iki pat savo būsto (sargyba lydėdavo todėl, kad būdavo atveju, kai kaliniai išvažiuodami vienas kitą nužudydavo). Tuo laiku jau J. Odinas jau buvo vedęs. Vorkutos lageryje susipažino su Liucija Pavasaryte, kuri atvažiuodavo lankyti ten pat kalinčio brolio. Jungtuvės įvyko 1956 metais. Po metų Vorkutoje gimė dukra Onutė. Taigi, susirinkusi savo mantą Odinų šeima sėdo į traukinį ir po keturių parų jau buvo gimtojoje Lietuvėlėje. Taip 1959 metais Odinų šeima įsikūrė pas žmonos tėvus Gegužinės kaime. Tačiau tik po poros metų Aukščiausis teismas davė leidimą prisiregistruoti. Tada Juozas pradėjo dirbti Žaslių geležinkelio stoties, Žaslių medžio apdirbimo įmonėje,kur dirbo iki pat pensijos. Pasistatė namus Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietėje. Reabilituotas tik 1990 metų gegužės 2 dieną pagal LR įstatymą „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniam režimui teisių atstatymo“. Tai primena gautas pažymėjimas Nr.8-781-91. Laisvalaikiu Juozapas Odinas labai mėgo skaityti knygas,Talpūnų bibliotekos skaitytoju buvo nuo pat 1976-ųjų. Labiausiai patikdavo pasakos, kaip pats sakydavo, „gal todėl, kad juose teigiamiems herojams viskas ir visada baigiasi laimingai,gėris nugali blogį“. Pamėgta tema – tremtinių istorojos, karo tematika.Visada linksmas su jumoro gaidele, nepraeidavo pro šalį nepakalbinęs ar tai vaiko, ar tai suaugusio, pažįstamo. Toks jis išliko daugelio atmintyje. Kažkada labai gražiai grojo armonika, kol senatvėje po patirto paralyžiaus atėmė durankos pirštus. Gyveno kartu su dukros Onutės šeima, o toje pačioje gyvenvietėje įsikūręs ir sūnus Algirdas su šeima. Pas J. Odiną lankėmės 1993-ųjų birželio 3-ąją, tada ir atsiminimus užrašėme, šio kažkada linksmo, judraus, pilno sąmojo ir humoro žmogų, apie kokius sakoma, jog tiesiog nenustygsta vietoje. Prisimenu, tuomet Juozas mums skundėsi, jog gydytojai uždraudė jam skaityti, liepė daugiau ilsėtis, pagulėti, o jam drybsoti lovoje velniškai atsibosta, tad kiek gali, tiek dar kruta. Pasakojo sode turįs kelias šeimas bičių,priklausąs Kaišiadorių bitininkų draugijai, džiaugėsi J. Laurinavičiaus parašytų straipsneliu „Kaišiadorių aiduose“ kur apie 76-erių Juozą atsiliepiama kaip devynių amatų meistrą, ypač gerą stalių, statybininką, šaltkalvį ir užkietėjusi bitininką. Vieną kart jis atėjęs pasikeisti knygų į biblioteką atnešė man stiklainėlį medaus ir sako „tau čia, vaikeli pasmaližiauti prie arbatos bus kabink šaukštu ir prisimink mane senuką, kuris ima ir skaito pasakas iš tavo bibliotekos, linkiu kad ir tavo gyvenimas būtų, toks gardus kaip medus ir gražus kaip mūsų lietuviškos pasakos“. Ilgai prisimindavau jo palinkėjimus. Teko kelis kart aplankyti jį jau gulinti sunkios ligos patale, jis nesiskundė, nedūsavo tik sakė, kad labai dar norėtų atsistoti ant kojų, įšeiti į sodą pas biteles, pavaikščioti aplink namučius, labai jau yra nuobodu gulėt ir gulėt. Įlgą laiką J. Odinas buvo prikaustytas prie lovos. Dvi savaites prieš tai išlydėjęs savo žmoną Liuciją į amžinybę 1998 metais užgeso ir jis pats.

ONA VALIUKIENĖ (ADUKONYTĖ)

Onos Valiukienės duris pravėreme 1996-ųjų birželio 4-ąją. Tuomet ji mums papasakojo gimusi 1903 metų Trakų apskrities Žaslių valsčiaus Eiriogalos kaime. Ūkininkaitė. Tėvai turėjo 28 ha žemės, augino du vaikus. Mokslų Ona ragavo nedaug. Šiek tiek lankė Žaslių mokyklą, kur pramoko rašyti ir skaityti, bet nebaigė mokyklos, dirbo tėvų ūkyje. Apie 1927 metus ištekėjo už Motiejaus Valiuko, apsigyveno Žaslių valsčiaus Tadaravos kaime. Onai ir Motiejui gimė trys vaikai. Viena jų, 1947-aisiais gimusi Aldona Markevičienė, pas kurią tuomet dar gyveno Ona, padėjo mamai papasakoti apie šeimos gyvenimą. Į Sibirą Valiukus išvežė 1947-ųjų gegužę. M. Valiukas tuomet jau sirgo vėžiu, buvo ką tik po operacijos, jų senelė – jau sulaikusi 90-ies metų. Abu jie gulėjo lovose, kai kažkoks žmogus, raitas atjojęs iš Žaslių, pranešė, kad „šiandien vež tremtin“. Tuo metu Ona Valiukienė buvo iš važiavusi į Vilnių vyrui vaistų. Tėvas patarė dukrai Aldonai, kuriai tada ėjo 17-i metai, su broliuVytu išeiti pas kaimynąVeželį. Ji su broliu išsiruošė nakvynei ir išėjo iš namų. Namuose teliko tėvelis.senelė ir septyneriu brolis Vidmantas. Aldona tąsyk dar spyriojosi, nenorėjo namiškių palikti vienu, tačiau griešti tėvelio žodžiai: „pasakiau ir šventa“, privertė paklusti. Naktį sulojo šunys, tad kaimynai, pas kuriuos nakvojo, pagalvojo, kad kažkas gaudo arklius ir apie tai pasakė broliui Vytui, tačiau šis neužilgo išgirdo rusišką komandą „Stoi“, pasipylė šūviai. Aldona veržėsi į savo namus, tačiau kaimynė perkalbėjo ją. Prašė neeiti ten, o brolis Vytas nepaklausė ir sugrįžo į namus. Mama taip pat parėjo, nors buvo perspėta, jog naktį žmones išveš. Brolio Vyto klausinėjo apie seserį Aldoną, tačiau jis jos neišdavė. Visa šeima buvo išvežta kaip didžiausi buožės ir nusikalteliai. Paėmė net abu ligonius, Lietuvoje liko tik Aldona.

Vežė gyvuliniuose vagonuose, sausakimšai prikimštais tremtinių. Kelyje mirė senelė. Jos palaikus vežėsi kartu ir tik kai traukinys sustojo Krasnojarske, per didelius vargus leido nusupirkti karstą,močiutę palaidojo Krasnojarsko kapinėse. Kartu buvo vežamos ir Krivonių gyventojos Verbickienė, Perednienė. Tremtinius išlaipino Krasnojarsko krašto Jarcevo rajono Krivliako gyvenvietėje, apsuptoje miškų. Ten apsigyveno barakuose. Vėliau buvo pastatyta mokykla, kiti statiniai. Toje vietoje prabėgo 10 metų. Valiukienė labai gerai sugyveno su kaimyne Peredniene, iš jos nuolat skolindavosi pinigų, maisto. Sūnus Vytas dirbo miške, pjovė medžius.Taip jis, keturiolikmetis, už dirbdavo šeimai duoną. Vyras Motiejus tremtyje Teišgyveno pusę metų, palaidotas vietos kapinėse greta ligoninės. Po dešimties metų Ona Valiukienė su sūnum Vidmantu iš tremties pabėgo – mat vaikas, kaip nepilnametis, buvo paleistas anksčiau laiko. Sūnus Vytas dar liko Sibire. Grįžusią į Lietuvą ją tardė saugumas iš Vilniaus. Apsigyveno Korsakų kaime pas dukrą Aldoną, vėliau – pas kaimynus. Tik po kurio laiko Onai Valiukienei buvo grąžintas jos namas. Sūnus Vytas į Lietuvą grįžo po gero pusmečio. Kai su mokytoja V. Kurgoniene aplankėme O. Valiukienę, ji gyveno pas dukrą A. Markevičienę Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietėje. Buvusiai tremtiniai buvo jau 90 metų. Ji sirgo, gulėjo lovoje, skundėsi sušlubavusia atmintimi ir sveikata. O. Valiukienė labai nenorėjo prisiminti praeities, tačiau prikalbinta dukros, sutiko bent trumpai papasakoti. O kaip noriai ji pasirašė po užrašytais savo atsiminimais ir tuo labai didžiavosi. Valiukienė mirė 1998 metų rugpjūty. Tiek J. Odinas, tiek O. Valiukienė, pasakodami atsiminimus, prisipažino, jog jiems buvo labai sunku tremtyje priprasti prie naujos vietos, skurdo, bet palaipsniui prisitaikė. Tik Lietuvos ilgesys, begalinis troškimas sugrįžti į savo namus kamavo be perstojo... Ir didžiausia laimė būdavo tada, kai bent sapnuose nukeliaudavo į savo gimtąjį kraštą, sodžių, per sapną vėl pamatydavo tėviškės laukus, gamtą, pievas. Ir svarbiausia, kad viltis, nors ir mažytė – sugrįžti į Lietuvą, buvo jų sunkaus gyvenimo palydovė, padėjo viską iškęsti. Bendraujant su buvusiais tremtiniais, didžiulį įspūdį padarė tai, jog jie – tiek išgyvenę, patyrę didžiulę skriaudą, skurdą, kančias, praradę sveikatą, išsaugojo švarią sielą ir kilnią dvasią, nepalūžo, rado jėgų sugrįžti ir gyventi toliau. Labiausiai jaudina ir tai, kad šie žmonės, kurių kasdieniniais tremties palydovais buvo šaltis badas mirtimi bauginantis svetimas kraštas, geba taip nuoširdžiai džiaugtis, džiaugtis, šypsotis. Jie nesiskundė, negrumojo ir nekeikėtų, kurie juos trėmė. Tik tepasakė: „Turbūt, taip reikėjo, taip buvo Dievo paskirta...“

Nuotraukos

Su bendradarbiais (1949 m.)


Darbo vietoje (apie 1947–48 m.)


Draugų buryje (apie 1953 m.)


Pasilinksminime (apie 1954 m.)


Švenčiant Juozines (1954 m.)


Su žmona Liucija, netrukus po vestuvių (apie 1956 m.)


J. Odinas prieš pensiją


Straipsnio autorė Stasė Ratkevičienė. Kaišiadorių raj. Viešosios bibliotekos Talpūnų filialo bibliotekininkė.