Užpalių gamta ir žmonės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (431 balsai)

Užpaliai pasaulyje turi savo vietą- tai Rytų Lietuva, šiaurinė Utenos rajono dalis. Miestelis išsidėstęs gražiame Šventosios slėnyje. Upė Užpalius dalina į dvi dalis, kurias jungia 1930 - Vytauto Didžiojo metais statytas tiltas. Dešiniajame upės krante yra šios miestelio dalys: Bajorai ir Kaliamiestis, o kairiajame -Miestas ir Dvarnieji. Užpaliai -buvęs valsčiaus, dabar seniūnijos centras.


Užpalių apylinkių paviršių, kaip ir visos Lietuvos, suformavo ledynas, kuris daugiau kaip prieš 15 000 metų suklostė smėlingas ir molingas kalvas ir lygumas. Geografiniu požiūriu Užpalių apylinkės yra Vakarų Aukštaičių plynaukštėje, pakilusioje nuo 80 iki 180 m. virš jūros lygio. aukščiausia vieta yra ties Pasalių kaimu -180 m. virš jūros lygio.


Gražios ir įvairios Užpalių apylinkės. Apart Užpalių pasididžiavimo Šventosios, iš aplinkinių laukų, miškų ir pelkių savo vandenis plukdo dar visas tuzinas mažesnių upelių. Reikšmingiausias iš jų-Užpala, nuo kurio kilo miestelio vardas. Žodis Užpala susideda iš dviejų dalių: prieveiksmio "už" - ir daiktavardžio "pala" (paliai). Kalbininkų nuomone, vietovardžiai su šaknimi "pal" - laikomi labai senais ir turinčiais atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose, pavyzdžiui lotyniškai palus - reiškia bala, latviškai pali - išdžiuvęs ežeras, šlapia vieta, senovės trakų kalba - palabala, raistas, rusiškai "poloi" - salpa, užliejama pieva. Taigi Užpaliai tai už drėgnos vietos ar upelio esanti gyvenvietė. Šią vietą seniau žmonės dar vadindavo Užupaliais.


Kita Užpalių įžymybė - Krokulės šaltinis, kuris yra už Lygamiškio arba dar vadinamo Genupio piliakalnio. Ši versmė nuo neatmenamų laikų savo šaltu vandeniu gaivina ir gydo žmones. Pagal kraštotyrininką A. Namiką, prie šio šaltinio augo didžiulis ąžuolas, kuris laikui bėgant nudžiuvo, o jo vietoje užpalėnai pastatė koplyčią.


Užpalių apylinkėse yra keletas didesnių ežerėlių, iš kurių didžiausias -Paštys. Per šį ežerą savo vandenis neša Šventoji. Be šio ežero , dar yra poilsiautojų ir žvejų mėgstami - Mominys, Girbys, Pilašius, Ilgis.


Kaip dideliais ežerais, taip ir miškais užpalėnai pasigirti negali, nes turi tik tris didesnius miškelius - tai Kušlių, Dvarašilio ir Degėsių. Nežiūrint to, grybų ir uogų pakanka. Dvarašilyje dar yra ryškūs ledyno arba kaip žmonės porina - velnio darbų pėdsakai - tai, kone per visą mišką, nuo Krokulės šaltinio, pietvakarių kryptimi einantis akmenynas (riedulynas).


Tokiame įvairiame ir gražiame krašte nuo neatmenamų laikų gyveno žmonės. Apie Užpalių senumą ir svarbą byloja Užpalių slėnyje stūksantys ir didingą praeitį menantys pilkapiai ir piliakalniai. Kaip liudija istorija, Užpalių krašte gyveno narsūs žmonės, kurie Lietuvai esant pavojuje gindavo tėvynę. Gynė ją nuo Livonijos ordino antpuolių, nuo Rusijos, o pavergus gimtinę, prisidėdavo prie sukilimų. Ypač užpalėnai rėmė 1863 m. sukilimą. Už tai buvo skaudžiai nubausti, apie tai šiandieną liudija 19 a. ištremtų užpalėnų ainiai, tebegyvenantys Saratovo krašte - Litovkos, Tolovkos ir Čiornaja Padina kaimuose. Taip pat Užpalių krašto žmonės prisidėjo prie 1918 - 20 m. kovų už Lietuvos nepriklausomybę. Vienas šių kovų vadų buvo generolas J. Galvydis - Bykauskas, kilęs iš Degėsių kaimo, kitas - pulkininkas - leitinantas Prnas Gladutis nuo Norvaišių kaimo. Neabejingi tėvynės likimui buvo ir sovietinės okupacijos metais - dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, pokario pasipriešinimokovose.


Kas gi tokie buvo Užpalių krašto gyventojai, kaip jie kalbėjo? Šiose vietose senovėje gyveno rytų Baltų gentis, vadinama Sėliais. Iš kalavijuočių kronikų matyti, kad Lietuvos karalius Mindaugas save laikė Sėlių valdovu. Kaip jie kalbėjo? Kalbininkų nuomone, tai buvusi tarpinė kalba tarp lietuvių ir latvių. Kad dabartinėse Užpalių apylinkėse gyveno Sėliai liudija vietovardžiai su priesagomis: es - (Bradesa), -aj - (Indraja), sėliškas ežero pavadinimas Čiaunas - lietuviškai skambėtų Kiaunas. galimas dalykas, kad sėliškų vietovardžių yra ir daugiau, bet jie mažai tyrinėti.


Šiandieninė užpalėnų šnekta priklauso Rytų Aukštaičių uteniškių tarmei. Šiai tarmei būdinga tai, kad (o) virsta (a), pavyzdžiui: žadis, Rakiškis, matina. Balsį (ė) taria atviriau - (e), užpalietiškai būtų - tevas, Degesiai, o ilguosius balsius trumpina -akis, pušis, Pilupis. Genupis ir pan. " Vienam žmagui prisisapnava, kas venoj upes pusaj ira ažkastų pinigų. Pirma bus ažukasta unglei, paskui plitas, a paskui pinigai. Žmagus visa atakasa ir rada dauk pinigų. Anas apsidžiauge ir saka: "Dabar man bus nugert". Pinigai pamate, kad žmagus šiteip saka pradeja slink upen. Žmagus laike, ale pinigai nuslinka. Paskui išsikėla viršun ir prašneka: "Dvylika metų rudijam da dvilika rudisam".


Lietuvoje ir pasaulyje mūsų kraštą garsino tokie užpalėnai, kaip : knygnešys J. Baranauskas, kilęs iš Čižiškių, kraštotyrininkas A. Namikas iš Užpalių, profesoriai P. Juodelė iš Kuprių, K. Pakštas iš Aliunaukos, A. Žvironas iš Užpalių, lakūnas - majoras J. Namikas iš Užpalių. užpalių krašto žmonės sukūrė gerą aplinką lietuviškam raštui, žodžiui ir tautinei minčiai skleistis.


Karta keičia kartą, ugdydama paprastus ir žymius, darbščius ir tingius, nuoširdžius ir piktokus, turtingus ir nepasiturinčius žmones. Visi jie, kažkada čia gyvenę ar dabar gyvenantys, arba svetur išvykę, sudaro nepakarojamą įvairovę, kūrė ir kuria Užaplių istoriją.

Šaltiniai

Užpalių kraštas 1993 m. Parengė G. Indrašius ir E. Rinkevičius