Užpalių miestelio istorija

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,3 / 5 (51 balsai)

Užpalių pilis

Užpalių kraštas - labai seniai žmonių gyvenamos vietovės. Tai liudija čia aptikti pilkapiai, senos kapinės. Archeologas P. Vilčinskas 1845 m. šiose apylinkėse rado žalvarinių apyrankių, žiedų, kabučių, kirvių, peilių ir kitokių daiktų.

Įdomus radinys aptiktas 4 km. į rytus nuo Užpalių, Novosiolkų dvarelyje. Čia po namo pamatais rastas lobis: 35 varinės Romos monetos iš Pontijaus laikų, bronzinis auskaras, paauksuota sagė.

Užpalėno archeologo Antano Namiko teigimu, Užpalių pilies ištakų reikėtų ieškoti apie pirmuosius amžius prieš ar po Kristaus gimimo. Jos kilmę reikią sieti su Pašvenčiuose gyvenusios giminės pilimis, apie kurias norvegų metraštininkas Vulfstanas, gyvenęs pirmoje VIII a. pusėje, rašė: “Aisčių žemė turi daug miestų, ir kiekvienas miestas turi savo karalių”. Vienas iš tų “miestų”, reikia manyti, galėjo būti ir Užpalių pilis. Tačiau Šeimyniškių piliakalnis – Užpalių pilies vieta – beveik netyrinėtas, ir apie seniausią jo praeitį nedaug tegalima pasakyti.

Pirmo tūkstantmečio antrojoje pusėje pradėjo formuotis lietuvių tauta. Manoma, kad pagrindą sudarė lietuvių gentis, gyvenusi į rytus nuo Nemuno vidupio ir Šventosios iki Merkio upės. Taigi galime manyti, jog Užpalių krašto žmonės yra seniausio lietuvių tautos kamieno palikuonys. IX-XII a. Lietuvos teritorijoje susidarė teritoriniai junginiai. XIII a. vienoje tokių žemių, vadinamų Deltuva, buvo ir Užpaliai. Deltuvos kunigaikščiais XIII a. pradžioje buvę Judikis, Pūkeikis, Bikšis, Ligeikis.

Bene pirmą kartą Užpalių vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas 1261 metais Mindaugo dokumente, kuriame nurodoma ordinui užrašomos Sėlijos (Sėlių žemės) ribos. Čia, šalia kitų to krašto įtvirtinimų minimas ir Užpalių vardas.

1274 metais Livonijos ordinas pastatė Daugpilio tvirtovę – bazę žygiams į Lietuvos gilumą. Todėl kartu su kitomis pilimis buvo tvirtinama ir Užpalių pilis. Buvo ištisa pilių užtvara, ėjusi nuo Naručio ežero Biržų link. Toje grandinėje buvo Linkmenų, Sėlos, Utenos, Užpalių, Tauragnų ir kiti įtvirtinimai, kurie gynė Lietuvos žemes nuo padauguvio kalavijuočių. Užpalių pilis strateginiu atžvilgiu buvusi bene svarbiausia šio ruožo tvirtovė, todėl jos įtvirtinimams buvo skiriama daugiausia dėmesio.

Pilis stovėjo ant Šeimyniškių piliakalnio. Tai vienas gražiausių Lietuvos piliakalnių, stūksąs dviejų didžiulių raguvų apsuptame šlaito kyšulyje. Jo viršutinė aikštelė trikampio formos, viršūne nukreipta į vakarus. Jos ilgis 80 m, plotis 40 m. Čia buvo pilis, kurią saugojo rąstų aptvaras. 16 m aukščio statūs šlaitai sunkiai įveikiami net dabar, praslinkus keletui šimtmečių. Nuo laukų pusės piliakalnis atskirtas apie 120 m ilgio, 10 m gylio ir 10 m pločio perkasa. Kitapus daubos ištįsusi trapecijos formos aikštė, turinti apie 130 m ilgio ir plačiausioje vietoje – tokio pat pločio. Ji apjuosta 3 m. gylio grioviu. Tai papilys.

Piliakalnį juosė vandens griovys. Dar ir dabar, ypač per pavasario potvynius ar smarkesnes liūtis, piliakalnį iš pietų ir šiaurės pusės skalauja atgiję Pilupio ir Piliaus upeliai.

A. Namikas, Užpalių krašto praeities tyrinėtojas, buvo susipažinęs su daugeliu istorinių dokumentų, išvertęs į lietuvių kalbą lotyniškai parašytą Vartbergės kroniką, surinko žinių ir apie Užpalių pilies valdovus. Štai ištrauka iš jo užrašų:

“1.Kunigaikščio Sirpučio palikuonis Astikas iki 1442 m. (Kas valdė iki Astiko ir nuo kurių metų valdė Astikas, žinių nepasisekė surasti).

2.Radvyla, Astiko sūnus 1443-1447

3.Mikalojus, Radvylos sūnus 1478-1510

4.Grigorijus, Astiko sūnus 1510-1511

5.Stanislovas, Astiko sūnus 1512-1519

6.Mikalojus Radvyla 1519-1522

7.Stanislovas Radvyla 1522-1532

8.Šimkus, Mackaus sūnus (Šimko Mackovič) 1532-1541

9.Vaitiekus, Mackaus sūnus, Jundyla 1542-1545

10.Povilas, Šimkaus sūnus, Giedraitis 1545-1552

11.Vaitiekus Jasenskas 1551-1560

12.Mikalojus Naruševičius 1567-1574”

Užpalių pilies kalavijuočiai niekada neužėmė. Sunaikinta buvo 1433 m. Lietuvos valdovų tarpusavio kovų metu. Tačiau Užpalių pilis dar iki XVII a. turėjo savo vėliavą. Karo atveju bajorus vesdavo į mūšį.

Kaip rašė A. Namikas, “pagal skarbo sąrašą, Užpalių pilies turtai 1569 metais buvo priskirti prie karaliaus stalo ekonomijos, o 1776 m. buvo parduoti. Pirko šiuos turtus Dzerežino (Derečino) dvaro savininkas Pranas Sapiega. Būdamas labai turtingas, prakasė kanalą, pastatė mūro malūną, ūkinius trobesius pastatė iš akmenų, užveisė didelį sodą, laisviems užpalėnams davė geresnį pragyvenimą”.

Piliakalniai, pilkapiai, senkapiai

Kur pažvelgsi, visur mūsų tėvų, senelių, prosenelių takai, praeities istorija. Žilą senovę mena ir netoli Užpalių esantys piliakalniai: Armališkių, Degėsių, Gaigalių, Gaižiūnų, Gailiešienių, Keturkalnio, Lygamiškio (Genupio), Likunčių, Šernupio, Šeimyniškių (buvusi Užpalių pilis – IX – XIV a., Užpalių, Žaibiškių

Lygamiškio piliakalnis


Piliakalnis yra 1,05 km. į PV nuo Užpalių bažnyčios, 120 m. į V nuo Šventosios dešiniojo kranto. Jis įrengtas Šventosios kranto aukštumos kyšulyje. Aikštelė pailga PV-ŠR kryptimi, netaisyklingo trikampio formos, 70 x 60 m. dydžio. V ir PV jo pakraštyje supiltas 90 m. ilgio, 10 m. pločio ties pagrindu, iki 1,3 m. aukščio pylimas. Aikštelėje yra kultūrinio sluoksnio liekanų. Ariant buvo randama degėsių, kaulų, akmeninių kirvukų. Šlaitai statūs, 8–10 m. aukščio, išskyrus V šlaitą. Į Š ir R nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė. Joje rasta lipdytos brūkšniuotos ir grublėtos keramikos. Piliakalnis netyrinėtas, datuojamas I t-metyje. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.


Lygamiškio piliakalnio legendos

"Pagal senų žmonių pasakojimus, šis piliakalnis yra supiltas net II amžiuje. Pasakojama, kad ant šio piliakalnio buvusi pastatyta prabangi ir graži pilis. paskui šią pilį užkerėjusios dvasios ir ji prasmego. Dvasios susirinkdavo naktimis ir ten pinigus degindavo. Daug narsių jaunikaičių bandė gauti tuos pinigus, kuriuos jos degindavo, tačiau vos sulaukę nakties pamatydavo šias dvasias, plaukai ant pakaušio pasistodavo, ir jie iš baimės bėgdavo metę visus ginklus", pasakoja Kirvelis Gasparas, gimęs 1890 m., Lygamiškio kaime.


"Sani žmones sakydavį, kad menasienaj matydavį in didžiąja akmenia, katra tik galas būva išlindįs iš kalna pakriaušes, sėdintį sanelį ir vyniojuntį in kojų autakajus. Ale kol vienų kojų apsvynioja tuo autakaju, kita nusvynioja... Ir vėl iš nauja vynioja... Pra šalį ainunčius ir tų sanelį matunčius žmonis baime apimdavus, šiurpas par nugarų aidavįs. Kiti saka, kad inejimas kalnan dideliu akmeniu ažudingtas, a kalna viduj asų dvi laumes. Anas saugunčias sidabrinį aldijų. Viena sėdi venam tas aldijas gali, untra - kitam..." - taip apie Lygamiškio piliakalnį, šalia kurio gyveno, pasakojo 1890 metais gimęs Gasparas Kirvelis.


"Pra kalnų aidami žmones rozais ir dienų matydavį pre kaina beginėjunt baltas ar šviesiai margas katytes. Anas šakinėdavį, meilindavįs pre žmagaus, ale jeg kas narėdava pasgavį namą parsnešt, anas prapuldavį..." - taip porino netoli kalno gyvenanti Bronė Uborevičienė, gimusi 1920 m.


"Kur dabar stovi Genupia kalnas, sanų sanovėj buvus lyguma. Venoj vietaj vis vakarais degdavus ugnela. Ale niekas nežinoja, kų tai raiškia. Netoli tas vietas gyvenįs žmogus, turėjįs didely šeimynų. Atajįs anas vienųvakar ton vietan ir sėdi. Pa kiek čėsa pasrodįs jam sanas sanelis ir pasakįs, kad čia dega ažkeikti pinigai. Jeg anas išsikasius tuos pinigus, ligi ažgedas gaidys, tai pinigai būsiu ja. A jeg nepaspės, tai pavirsius akmeniu... Žmagelis nutarė pamėgint sava laimį. Kitam vakari susvadina visus sava sūnus ir išejį kast pinigų. Kasį, kasį beveik lig vidunakčia, privertį didžiausių kalnų žemių. Jau beveik pasekė ir pinigų skrynių, ale jėme ir susginčija, katram daugiau teks. Čia ir gaidys ažgedojįs. Teip anys ir pavirtį akmenim. Tai ir stovi jų padirbtas kalnas, a pre ja vienas didelis akmuo ir keli mažesniai. Čia ir yra tėvas su gabšuoliais sūnais", - taip apie Lygamiškio piliakalnį šnekėjo Ona Vaškelienė iš Užpalių, gimusi 1906 m.


"Lygamiškia ūlyčias vyrai mate pre kaina vaikščiajunčias ugnelas. Suprata, kad dega pinigai. Raikia kast! Venam vakari ir pradėja. Iškasė didely duobj, a taliau kast nebegali - žeme kieta, net skumba. Kapoja ir kirviais, ir peikenam - tik pa mažutį šmatelį ataskelia. Besdarbuojunt paskėlys didžiausias viesulas, žaibuoja, na perkūną trinksma žeme draba. Vyram baisu, mįslia, kų čia daryt. Da labiau pabaisa, kai pamate atvažiuojunt skrybėlėtus panaičius. Paskinkj anys gaidžius, sulig arkliais diduma. Gaidžiai pintinuoti, su didelėm raudanom skiauterėm. Vežimi šiaudų ir karčių pridėta. Tuoj panaičiai sustabdė gaidžius, pastate kartuves, iškrovė šiaudus, ažkūra ugnį... Ir vis rodą vyram, kad juos kars... Isigundį vyrai nebelaukdami dūme namą. In rytojaus ataja pasižiūrėt, ale ne jokias žymes nebūva, nei kur kasta, nei kur kartuves stavėja. Daugiau pinigų jieškat nebemegina", - taip tą pačią legendą interpretavo Bronė Uborevičienė, gimusi 1920 m., gyv. Lygamiškio k.

Šeimyniškių piliakalnis


Piliakalnis yra 1 km. į R nuo Šventosios kairiojo kranto, 500 m. į PR nuo kelio Užpaliai-Dusetos, Pilupio ir Piliaus upelių santakoje. Jis įrengtas kranto kyšulyje. Aikštelė pailga ŠV-PR kryptimi, trikampė, 80 x 40 m. dydžio, su storu kultūriniu sluoksniu. PR jos krašte supiltas 50 m. ilgio, 2 m. aukščio nuo aikštelės, 4 m. pločio viršuje pylimas, juosiantis aikštelės kraštus puslankiu. ŠV aikštelės pakraštyje supiltas 0,5 m. aukščio nuo aikštelės pylimas. Šlaitai statūs, išlikę natūraliai iki 16 m. aukščio. Į PR yra papilys, nuo piliakalnio atskirtas 120 m. ilgio 10 m. gylio, 10 m. pločio dugne grioviu. Griovio PR šlaite matyti senoko kelio, einančio į papilį, liekanos. Papilio aikštelė trapecijos formos, pailga ŠV-PR kryptimi, 130 x 130 (ŠV gale – 55) m. dydžio. PR gale papilys nuo gretimų laukų atskirtas 130 m. ilgio, 3 m. gylio nuo papilio, 2 m. gylio nuo gretimų laukų, 1–2 m. pločio dugne grioviu. Papilyje yra kultūrinis sluoksnis. Jame rasta lipdytos grublėtos ir žiestos keramikos. Piliakalnis netyrinėtas, datuojamas XIV–XV a. Privačiame rinkinyje iš šio piliakalnio yra du arbaletiniai strėlių antgaliai. 1338–1433 m. rašytiniuose šaltiniuose minima Užpalių pilis, sudeginta 1433 m. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Šeimyniškių piliakalnio legendos

Pily tarp stiprių sienų gyveno ponas. Jis buvo parsidavęs velniui, o velnias už tai jam prisižadėjo tarnauti iki jo gyvos galvos. Kasdien iš pilies ponas tris kartus jodavo Rygon pusryčiams, pietums, vakarienei druskos atsinešti. Prieš jojimą ponas sušvilpdavo, prie jo durų pasirodydavo juodas kumelys kuris nunešdavo poną į Rygą. Tokiu pat būdu grįždavo atgal. Kai atėjo ponui galas, tai ant jo durų pasirodė tas pats kumelys ir nunešė jį visą, su kūnu ir su dūšia, pragaran.


Seniau iš viršaus pilis buvo kiaura, bet niekas ton skylėn nedrįsdavo lįsti, nes ten gyveno raganos. Vieną kart piemenys, beganydami ant piliakalnio galvijus, įmetė vieno piemenuko kepurę; vargšas graudžiai verkdamas prašė piemenų kaip nors grąžinti jam kepurę. Piemenys, surišę juostas, pasiūlė nuskriaustajam pačiam leistis urvan ir išsiimti savo kepurę. Piemenukas apsirišo po pažastimis juostų virve, ir nusileido skylėn. Po kiek laiko duotu ženklu piemenukas paprašė jį iškelti aukštyn iš po žemių. Kai piemenys ištraukė nuskriaustąjį, tai visi nustebo – raganos netik kad nelietė, bet dar grąžino jam kepurę ir pripylė pilną aukso pinigų. Piemenukas visiems papasakojo, kaip jis požemy rado tokią pat šviesą, kaip ir žemėje, kaip ant eldijos kranto sėdėjo graži panelė, kaip ji maloniai su juo elgėsi, kaip sužinojo, kad jo kepurę įmetę kiti vaikai, kaip ji atidavė jam kepurę ir pripylė pinigų, kurių ji turėjo pilną eldiją. Kaip iš karto panelė jam pasiūlė auksuotą kepurę, bet jis jos atsisakęs ir pasiėmęs savo prastąją. Kitą dieną vyresnysis piemuo, kuris buvo vakar įmetęs piemenuko kepurę, dabar įmetė savo kepurę skylėn. Neilgai trukus požemiuose pasigirdo vaitojimai ir, kai likusieji viršuj ištraukė virvę, vietoj piemens buvo pririšti jo kaulai.

Piliakalnis I yra 300 m į PR nuo Žaibiškių kaimo, 200 m. į ŠV nuo Šventosios dešiniojo kranto, Piliakalnio miško V dalyje. Jis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė pailga ŠV-PR kryptimi, 35x12 m. dydžio, be kultūrinio sluoksnio. Šlaitai statūs, 6–10 m. aukščio. Piliakalnis netyrinėtas, datuojamas I t-mečiu.

Žaibiškių piliakalnis

Piliakalnis II yra 1,3 km. į Š nuo Žaibiškių pirmojo piliakalnio, 550 m. į P nuo Pakalnio ežero PR krašto, 600 m. į PR nuo kelio Antakalniai-Norvaišiai. Jis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė pailga ŠV-PR kryptimi, trapecijos formos, 35 x 13 m. dydžio, smailėjanti į ŠV pusę, be kultūrinio sluoksnio. Šlaitai statūs, 6–10 m. aukščio. Piliakalnis netyrinėtas, datuojamas apie I t-mečiu.

Pilkapiai-senkapiai


Galiniai

Pilkapynas yra 1,35 km. į P nuo Lygamiškio piliakalnio, 150 m. į R nuo Šventosios kairiojo kranto, į V nuo Galinių neįtvirtintos gyvenvietės, pušynėlyje. Pilkapyne išlikę trys pilkapiai. Sampilai 9-10 m. skersmens, iki 0,4 m. aukščio. XIX a pabaigoje pilkapyną sudarė apie 100 pilkapių. 1845 m. kelis pilkapius tyrinėjo Pranciškus Vilčinskas, surado 5 ietigalius, 2 žalvarines antkakles, 4 apyrankes, smeigtukus ir sages. Vėliau ardant pilkapius rasta žmonių kaulų ir geležinių pentininių siauraašmenių kirvių. 1998 m. Lietuvos istorijos institutas (vad. A. Simniškytė-Strimaitienė) ištyrė du pilkapius bei iškasė perkasą - viso 200 kvadratinių metrų plotą, rado 3 degintinius kapus su geležinėmis diržo sagtimis, peiliu, bronziniais apkalėliais, žiedu, susilydžiusiais stikliniais karoliais. Pilkapiai datuojami V- XII a. Radiniai saugomi Peterburgo ermitaže (19 daiktų), Lietuvos nacionaliniame muziejuje ( 15 daiktų), Utenos kraštotyros muziejuje ( 1 kirvis).


Kaniūkai

Pilkapynas randasi 450 m. į V nuo Šventosios dešiniojo kranto. Pilkapyne iki XIX a. pabaigos buvo keli pilkapiai, kurių sampilai jau tada buvo nuskleisti. Ardant pilkapių vietas, rasta žmonių kaulų ir bronzinių papuošalų: apyrankių, antkaklių, grandinėlių, smeigtukų ir kt. 1988 m. Utenos kraštotyros muziejus (vad. D. Ribokas) pilkapyno teritorijoje ištyrė 255 kvadratinių metrų plotą, kapų nerado. Pilkapiai datuojami I t-mečio viduriu. Radiniai saugomi Utenos kraštotyros muziejuje (4 daiktai) bei Valstybiniame archeologijos muziejuje Varšuvoje.