Ukmergė.REZISTENCIJA:"Ginkime žemę..."/Maironis/

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)


Gintautas Stankaitis


Boden-Powel "Skautybėje ir berniukuose" rašė: „Karas mus pamokė, kad jei viena tauta bando primesti jėga kitai tautai savo valią, neišvengiamai seka kruvinas pasipriešinimas“. Mintis, tinkanti visoms tautoms, tame tarpe ir lietuvių, kai kalbama apie rezistenciją.


Tarp 1940.06.15 ir 1953.03.06 lietuviai neįvedė savo karių į svetimas žemes ir teritorijas. Priešinimai, į lietuvių žemes atėjo raudonoji armija ir bandė jėga, NKVD dalinių veiksmais, lietuvių tautai priimti savo vadovų - Kremliaus ūsuočio ir kitų kremlininkų, ,išugdytų ar išsiugdžiusių marksizmo-leninizmo dogmų principais,-valią: prievartinę kolektyvizaciją, tautos genocidą, tautos priimtų ir turimų vertybių naikinimą. Ką darė tauta? Ji pasinaudojo gynybos teise. Kadangi atėjūnų puolimas buvo prievartingas ir kruvinas, tai sekė ir kruvinas pasipriešinimas. O ar būta kitokio, ne kruvino, ne ginkluoto pasipriešinimo? Taip, buvo: pilietinio nepaklusnumo, užslėptos neapykantos, netikėjimo žadamu kolektyvizacijos rojumi. Juk išskyrus vieną kitą, apie 95-98% Seimų į konkozus / taip juos vadino ir tebevadina seni žmonės/ suvaryti nepakeliamais mokesčiais, ginklu, gąsdinimais, fiziniais kankinimais. Srėbė jie ir tebesrebia bendrojo rojaus, bendrųjų namų ir bendrojo katilo putrą ar tos putros liekanas. Štai netoli mano gimtinės Raseinių apskrityje našlę Batvinskienę iš Paišlynio kaimo stribai balandžio mėnesį įmetė į kūdrą. Kai ši lipo iš vandens, jai kišo popierių ir pieštuką, liepdami rašytis i Puškino/vėliau Šaltuonos/ kochozą. Nesirašo, - vėl durtuvu stumia į ledinio vandens kūdrą. Tol šaldė, stumdė vandenyje, kol ji "laisvanoriškai“ įstojo į kolchozą. Moteris privelėjo išlikti gyva, nes ji viena augino dvi mažametes mergaites. Kai liepė rinktis - žemę ar dukras - motina pasirinko dukras. Kaime paskui žmonės karčiai šypsojosi, kad jai, vos išlipusiai iš kūdros, padvelkė kolchozinė Stalino Saulės šiluma, atnešta ant stribų durtuvų... Panašių smurto dalykų pripasakotų kiekvienas senesnis valstietis iš bet kurios parapijos.


Ką daro žmogus, kuriam tokia prievarta primetamas ūkininkavimo būdas? Pirmiausia, priešinas kiek gali, saugodamas savo protėvių žemę. Antra, nesiklaupęs savo valia, bet jėga parklupdytas, toliau priešinasi savo mintimis. Trečia, po tokio smurto miško broliai, partizanai, žaliukai taip nuskriaustiems buvo ir liko Tėvynės didvyriais ir gynėjais, o surašinėtojai į kolūkius – prievartautojais. Netekus žemės, sodybos-gyvulių pedargų, ateities - visada likdavo tik rezistencinės mintys "Ateis dar ir jiems teisybės ir atpilto diena!"


Atimtos žemės nuoskauda doram, darbščiam, sąžiningam, tvarkingam lietuvių ūkininkui neišdildomu randu išliko amžiams. Šių randų neužgydys kompartinis klaidų pripažinimas, juolab, kad kompartinės atgailos dėl žemės ūkio sužlugdymo girdėti neteko. ir nėra ko stebėtis, kad kaip tik visuotinės ir "laisvanoriškos“ kolektyvizacijos metais ginkluotas rezis-tencinis judėjimas pasiekė savo apogėjų.