Ukmergė.REZISTENCIJA:Ginant Vėliavą

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 balsas)


Gintautas Stankaitis


Dabar išdidžiai plevėsuojanti valstybinė ir kartu tautinė Trispalvė jau 1940 metų pabaigoje Lietuvos pavergėjų buvo apšaukta bjauriausiais vardais. Tais ir vėlesniais metais rezistencija /pasipriešinimas/ reiškėsi ir tautinės bei valstybinės vėliavos gynimu. Tautinių ir valstybinių vėliavų gynimas bei pagarba joms tarptautinėje teisėje nebuvo ir nėra laikoma banditizmu. Gi oficiali politinė jėga ir ją teisinanti ideologija iki 1988 m. liepos tą vėliavą Lietuvoje taip pat dergė. O gynė ją paprasti valstiečiai, darbininkai, inteligentai, moksleiviai, studentai, dvasiškiai - lietuviai ir kai kurie kitataučiai gyventojai. Neapykanta okupantui nepaklusnumas pavergėjui, iškeliant jo draudžiamą vėliavą,- taip pat viena iš rezistencijos formų.


Mums rašo vepriškė:"1941 metais aš, Batutytė Adelė, pavasario metu siuvau tautinę vėliavą pagal nurodymus Darsūniškio parapijos kunigo Rudžionio ir brolio Vyto. Tą vėliavą jie abudu iškėlė Darsūniškyje. Brolis įsirupštęs į medį vasario 16 dieną kėlė, o kunigas buvo sargyboje, kad kas neužeitų. Po vėliavos iškėlimo rytojaus dieną pas mus į namus atėjo milicininkas su dviem jaunuoliais iš Darsūniškio daryti kratos. Tuo laiku kūrenosi duonkepė, ir aš, surinkusi visas atraižas nuo vėliavos, susukau jas į gniužulą ir įmečiau į liepsnojančią ugnį. Tie "draugai" pasirausę, nieko neradę, - išėjo ./Kalbos stilius netaisytas/.


Atminkite 1968 M. lapkričio 12d. tautinės Trispalvės iškėlimo iškilmes prie Ukmergės kultūros rūmų. Mitingo metu buvęs kalinys ir tremtinys S. Žižys visiems su jauduliu ir skausmu pareiškė, kad tokios vėliavos iškėlimas Taujėnuose jam kainavo dešimtį gražiausių, jaunystės metų.


Klausiu tuos, kurie nepripažįsta rezistencijos buvimo Lietuvoje: ar jie šiandien laisvai plazdant Trispalvei ant valstybinių, visuomeniniu, pastatų, net ant KGB ir VRM rūmų, tebelaiko šios vėliavos iškėlimą banditizmu? Neteko girdėti, kad jie, kurie rėkavo už vėliavos iškėlimą ir jos gynimą, būtų viešai pareiškę per spaudą atgailą ar atsiprašę. O juk buvo ir žuvusių už tą vėliavą ir po ta vėliava, ir niekuo daugiau nenusikaltusių. Argi tai - rezistentai? Skaitome toliau vepriškės prisiminimus /kalba netaisyta/:"1941 m..birželio 24d. pradžioje karo, sviediniams sprogstant, daugumas vyrų iš Lapainios kaimo /turbūt Kaišiadorių raj.-Aut.past./ buvo sulindę į Lapainios upelio pakrantę. Į tą pakrantę atėjo apsirengęs moteriškais rūbais vyriškis /spėjame, kad tai buvo Alfonsas Randakevičius iš Dijokiškio kaimo Kruonio vlsč./ir rusų kariškiai. Jaunuolius rinko, o moteris ir senius paliko. Be to, dar du vyrus paėmė nuo laivo-krano, kuris Nemune gilino vagą. Kariškiai su ta "moterimi“ surinko septynis vyrus. Penki jų - iš Lapainių kaimo./Paėmė/ du meno brolius Vytą ir Juozą Batučius, Aleksą Morkūną, Praną Maciulevičių. Dviejų vyrų iš laivo-krano pavardžių nežinau. Jiems visiems surišo rankas spygliuota viela ir surišo vieną prie kito. Po to juos visus nuvarė į Dijokiškių mišką ir žiauriai kankino. Broliui Vytui buvo išluptos akys, prileistos smalos /ekiduobėsna/,iš krūtinės išpjauti odos diržai, išbadytos panagės. Brolis Vytas šaukęs :"Marija! Dovanok man, mirštu už tėvynę Lietuvą. Tą jo riksmą girdėjo Dijokiškių kaimo gyventojai/.. ./.Kitus gi šešis vyrus radome tik nušautus. Tos. aukos buvo suverstos į apkasą ir plonai užpiltos žeme. MUMS, LIKUSIEMS, LIKO BAIMĖS, KANČIŲ IR AŠARŲ“.


Šių nekaltai žuvusių vyrų rezistenciniai veiksmai pasireiškė tuo, jog jie slėpėsi nuo sprogstančių bombų, nenorėjo kariauti nei rudojoje, nei raudonoje okupacinėse kariuomenėse. Jie žuvo už tai, kad buvo jauni vyrai ir lietuviai, mylėję savo Lietuvą ir nenorėję susirišti su svetimaisiais jokiais karo ryšiais. Tarptautinė teisė leidžia okupuotų šalių gyventojams nedalyvauti okupacinių kariuomenių karo veiksmuose ir už tai likti nenubaustiems. Šie vyrai pasinaudojo tarptautinės teisės garantijomis. Deja raudonoji armija Lietuvoje jau 1941 m. nesivadovavo tarptautine teise ir jos negerbė. Kaip manote, kokios mintys, kokie jausmai išliko nužudytųjų artimųjų protuose ir širdyse: priešintis smurtui ir savivalei ar nuolankiai, lyg avių bandai, leisti save išžudyti karo skerdyklose? Maža, bet išdidi tauta nebuvo ir nėra nuolankia skerdžiamų avių banda. Raudonosios armijos elgesys, jai besitraukiant iš Lietuvos sąlygojo ir kitą daugelio Lietuvos gyventojų rezistencijos formą — raudoniesiems grįžtant atgal, pasitraukti iš tėvynės į tremtį, į Vakarų šalis. Tam, kad išsaugotų savo gyvybę ir teisę mintimis bei žodžiais ginti Lietuvą, priešintis mintimis ir žodžiais emigracinėje rezistencijoje. Dalis prievarta išvežtųjų darbams į vokiečių reichą po dėl tos pačios priežasties ir baimės būti sunaikintiems negrįžo į Lietuvą. Jie tapo tyliąja užsienio rezistencija.