Ukmergė.REZISTENCIJA:Neapykantos sėkla

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)


Gintautas Stankaitis


Po 1940 metų birželio 15-osios Lietuvoje daug kas pamiršo santarvę, kaimynystę, pagarbą asmenybei ir žmogaus teisėms. Kas sėjo neapykantos sėklas?


Lietuva, po 124 carinės Rusijos okupacijos metų 1920 m, liepas 12 d. Tarybų Rusijos pripažinta de jure nepriklausoma valstybe, tokia teišbuvo tik du dešimtmečius, iki ją vėl okupavo raudonoji armija. Per tuos dešimtmečius teišaugo tik viena karta, atsikračiusi vergiškumo dvasios ir įgijusi laisvės, drąsos.


Dalis tautos pateko įtakon iliuzimio tikėjimo gera laisvos Rusijos valia, kai praktiškai tokios Rusijos jau nebebuvo, o egzistavo tik SSSR, kurioje nebebuvo rusų tautos dvasios... Skleista klasių kovos stiprėjimo ir buržuazinio priešų sunaikinimo teorija, žadant po to sulaukti greitos gausos ir laimingos visuomenės, buvo labai patraukli daliai tautiškai neužsigrūdinusių asmenų. Jie su šūkiu „Visų šalių proletarai, vienykitės“ suvienijo visas griaunančias jėgas ir paveldėtą iš prievartos šimtmečių kultūrinį neraštingumą.


Tokioje dirvoje ir pradėta sėti neapykantos sėkla. Neapykantos kitaip mąstančiam, kitaip gyvenančiam, turinčiam sūriu prakaitu įgyto turto, pagaliau — nepasiduodančiam prievartai ir savivalei. Šitokia neapykanta praktikoje pasireiškė žudynėmis. Štai Jurgis Ž. iš Bečiūnų kaimo rašo: „Vaclovas Kabašinskas gyveno Kruonio valsčiuje, Juodkošių kaime. 1945 m. mokėsi Kaišiadoryse. Dirbo miškininku-žvalgu. Grįžtantį iš Kaišiadorių areštavo stribai. Nusivarę kankino. Kruonyje jis išbuvo dvi savaites. Šeima, kasdien ėjo milicijon, klausė, kada paleis. Nešė lašinius, skilandį, kad greičiau paleistų. Tie vis žadėjo: „Greitai, greitai, ryt, poryt..." O vieną ankstų rytą namiškiai nuėję rado daboklės duris atviras. Ant grindų prilašėję kraujo. Sesuo Bronė ir Vacio žmona milicijos viršininką paklausė, kur Vacys. Tas atsakęs, kad išvežė į Kauną. Sesuo Bronė ir žmona Ona Kruonyje sužinojusios, kad Vacį dar gyvą nutempė į Kruonio kapines, nušovė ir plonu žemių sluoksniu uždengė jo kūną. Tai papasakojo Vacio Kabašinsko sesuo".


Kilniais tikslais prisidengus, sėta neapykanta. Nedavusi, o ir negalėjusi duoti meilės derliaus, ji suvešėjo rezistencine neapykanta kankintojams ir žudikams, lavonslėpiams. O neapykantos akys aklos, ji nežino atgailos blogiui pasmerkti. Todėl ir klausiu: ar jau išrovėte iš savo širdžių neapykantą savo artimui? Buvę rezistentai atsako; „Taip". O rezistenciją išprovokavę ir paskui ją slopinę asmenys tyli, neatgailauja arba net isteriškai teisina savo nedorybes. Kodėl? Todėl, kad iki šiol visi oficiozai juos tik gyrė už tai, garbino. Sunku „persivertinti“ ir tai reikia suprasti. Tačiau ar nebūtų iš jų pusės žmoniškumo ir atgajos pasireiškimu bent jau tai, - kad jie parodytų išniekintųjų giminėms jų artimumų palaikų slėpimo vietas? Vardan susitaikymo. Kad kartu su tais palaikais būtų palaidota pagaliau ir ana liguista, svetimųjų atnešta neapykanta...