Ukmergė. Vieno gyvenimo istorija. “Norėčiau būti su Tavimi...“

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (103 balsai)

Rasa griškevičienė.1990.

Paskutiniais savo gyvenimo metais...


1941-ųjų pavasaris buvo pirmasis ir paskutinis bendrame Karolio ir Onutės Adamonių gyvenime, kuris truko vos tris mėnesius. Kai Karolį suėmė ir ištrėmė, jis ir atsisveikinti nesuspėjo su žmona. Neilgai trukus Onutė išvyko į Angliją – likti Lietuvoje buvo per daug rizikinga. Jie daugiau savo gyvenime taip ir nebesusitiko. Bet meilę vienas kitam išsaugojo iki paskutinio savo atodūsio. Karolio Adamonio artimieji maloniai leido pacituoti jų laiškus, kurie šildė du vienišus žmones, atskirtus vienas nuo kito tūkstančiais kilometrų. ..


Tarp pluošto laiškų ir sveikinimų, atkeliavusių iš Bradfordo Į Lyduokius, išlikęs ir Karolio laiško, rašyto Onutei, juodraštis: Nedėkingas likimas mus išskyrė, ir jau nustojau vilties nors laiške su tavimi pasikalbėti. Tiek metų!.. Visokios mintys apnikdavo mane. Dažniausiai slėgdavo juodžiausia nuojauta – Tavęs šiame pasaulyje jau nebėra...


Ir štai... Iš pašto paskambino, kad yra atėjęs laiškas ir adresatas neaiškus. Adamonio Petro mūsų kaime jau dešimt metų kaip nebėra. Mano brolis, kuriam adresuotas šis laiškas, jau prieš dešimt metų miręs, ir kito Adamonio Petro paštininkė nežinanti. Išgelbėjo tavo adresas ir pavardė, ir aš nedvejodamas supratau, kad laiškas, mano brolio vardu, liečia mane. Drebančia širdimi atplėšiau laišką ir nudžiugau – laiškas iš Tavęs. Nežinau net nuo ko pradėti: tiek daug norėtųsi su tavimi pasikalbėti. Esu paliegęs senis. Šiais metais liepos 6 dieną sueis 70 metų. Nuo 1964 metų esu pensininkas. Prieš pensiją dirbau miško kirtėju. Gyvenu mirusio brolio Petro gryčioje. Kiek jėgos leidžia, dirbu apie namus. Pagal įstatymą gaunu 0,6 ha žemės, 1 ha pievos ir ganyklos karvei, gaunu malkų. Tik gaila, neturiu jėgų, ir reikia prašyti žmonių nupjauti ir suvežti šieną, atvežti malkų. Šiaip gyvenimu skųstis negaliu. Tik gaila – likau vienas. Vienintelis gyvas iš visos mūsų šeimos. Lyg paskutinis mohikanas... O kas toliau? Rūstus, neišvengiamas gamtos dėsnis – gyvenimo galas. Mirti nesinori, nors kokie vargai užgultų. Jaunystėje pats sau sugalvojau: „Nors tik durpe rusenti, bet kartoju – gyventi, gyventi!“


Tiek to! Dabar lauksiu daugiau tavo laiškų.


1974 m. Karolis


  

Mano mielas,

Jau viena minutė po pirmos valandos. Tu turbūt saldžiai miegi ir nė nesapnuoji, kad aš, pečių užsikūrusi, rašau laišką.


Tik dvi gražias šiltas birželio dienas teturėjome. Mažai lyja, bet šalta. Ar iš vis bus bent kiek šiltesnė vasara? Turiu 20 rožių. Jos žydi. Mielai Tau jų priskinčiau. Deja, tegaliu nusiųsti jų Tau ant popieriaus.


Nepyk, kad Tau parašiau. Jei žinočiau, kad norėtum negauti tų mano „peckelynių“, neberašyčiau. Pasakyk tiesą, nesupyksiu, neužsigausiu – suprasiu. Suprasiu taip, kaip Tu nori, kad aš suprasčiau. Būdama taip toli nuo Tavęs, noriu Tau paklusti. (Nežinau, kaip būtų, jei būtume kartu...)


Tavo Ona

Bradfordas, 1974 m. birželio 29 d.


  

Pavasarį pražydo vyšnios, obelys, kaštonai,

Spalvom pražydę sodai ir žiedai...

Pavasarį, kai saulės paukščiai erdvėje plazdena,

Tai kraunasi žieduos pagundos ir nuodai...

Skaistesnė už archangelą spindėjo mylimoji,

Žalių dienų giedra jos akyse...

Ir štai, kai rudenio atšalusiu dangum plasnoji, -

Pavasario apgaulėmis tebėr apsunkusi dvasia...


S. Santvaras


Brangus Karoli,

..Buriniu laivu plaukia mano mintys į Tavo padangę, lydimos jūros ir vandenyno paukščių. Man labai gaila, kad aš pati negaliu bent iki Vilniaus penkiom dienom nuskristi... Dėkoju Tau už laišką. Atrodo, mano Karoli, Tu niekados nebaigsi savo darbų ir vargų. Tau laikas pailsėti. Laimei, nežiūrint Tavo ligų, Tu vis dar stiprus, ir Tavo rankraštis stipria ranka rašytas ir vis dar tebėra gražus. Širdingai bučiuoju tave. Tavo Ona Bradfordas, 1980 m.


  

Mano mielas Karoli,

Liūdnuos sūkuriuos prasidėjo mudviejų gyvenimas. Dar gerai neprasidėjęs, staiga labai skaudžiai nutrūko. Praėjo 40 metų: skausmingų, beprasmių, beviltiškų. Viena diena, vienas mėnuo – jau praeitis. Mums gi praėjo 40 metų. Nežinau, kiek dar gyvensime, bet norėčiau Tau palinkėti likusiems Tavo gyvenimo metams sveikatos, sielos ramybės ir poilsio. Tie trys aspektai ir man labai rūpi. Bažnyčioje apie tai galvojau, meldžiaus. Už Tave ir už save, už daugybę dalykų. Įsivaizduoju Tave tik dirbantį. Ar Tu turi kiek poilsio bent šventą dieną? Labai nuoširdžiai bučiuoju tave.

Tavo Ona

1981 m. rugsėjo 6 d.


  

Mano mieliausias Karoli,


Ką tik gavau antrą Tavo laišką – linksmesnį, viltingesnį. Kaip gerai, kad depresija praėjo. Šiais laikais visus kankina įvairios nervų ligos. Reikia pasakyti, kad Tu, išgyvenęs ilgus vargo metus, dar, ačiū Dievui, stiprus. Visa bėda, kad Tau žemės ūkio darbų per daug. Išsisemi, išsieikvoji. Nežinau, ar Tu turi žmogų, su kuriuo galėtum draugiškai pasikalbėti, pasiskųsti. Tai būtų geriausi vaistai, visos bėdos pusiau palengvėtų. Atrodo, tavo poetiška siela nenori sutikti su realybe. Tavo sveikas ir labai veiklus protas nenori pasenti. Gerai, kad toks veržlumas veržiasi iš vidinio tavo gyvenimo – tai ir laiko Tave tokį darbštų ir norintį gyventi.


Senatvė – ji neišvengiama. Ji nebjauri, ji vienas iš labai natūralių gyvenimo aspektų. Žinoma, priklauso nuo žmonių, su kuriais gyveni. Seną žmogų reikia gerbti ir mylėti, visokiais būdais padėti.


Man jau septyniasdešimt treji metai. Žinau, kad senatvė. Žinau, kad turiu būti atsargi su maistu. Būna dienų, kai jaučiuosi labai sveika, bet būna dienų, kada nenoriu atsikelti. Žinau, kad neturiu kas man padėtų. Turiu keltis, pavalgyti, išgerti arbatos ir vėl tikėtis geresnės dienos. Prieglaudos pas mus vadinamos senų žmonių namais. Nežinau, kaip ilgai gyvensiu, nebent staigiai numirčiau. Mirties nebijau. Tai bus paskutinė kelionė į amžinuosius namus. Ten aš jau nebūsiu viena...


Man labai sunku įsivaizduoti dabartinį Jūsų gyvenimą ir bendravimą. Pasirink gyvenimo kelią, kur galėtum būti laimingesnis, kur sunkūs darbai Tavęs neslėgtų.


Norėčiau dabar būti su Tavimi. Sėdėti, petį prie peties priglaudus. Laikyti Tavo ranką ir tyloje Tave užjausti. Myliu, bučiuoju!


Tavo Ona

1983 m. birželio 28 d.

••• Sugrįžęs į gimtinę, Karolis atėjo į miškų ūkį. Ne dėl to, kad kažkur reikėjo dirbti. Galbūt dar jaunystėje, jei viskas klostytųsi kitaip, jis būtų tapęs miškininku. Giria jam buvo sava nuo mažens, o dabar – ypač. Ji guodė, ramino, gydė sielos žaizdas, teikė jėgų. O kišenėje visada gulėdavo užrašų knygutė. Gamtoje jam nebuvo smulkmenų ar beverčių dalykų. Tuo greit įsitikini, pasklaidęs jo užrašus, ir negali nesižavėti pastabiu žvilgsniu, kantrybe, išmanymu. Štai tik keletas puslapėlių iš jo stebėjimų knygelės.


1980 metai. Kovo 30 d. parskrido vieversys, špokas ir žąsys.

Kovo 31 d. parskrido pempė.

Balandžio 5 d. parskrido gandras.

Balandžio 8 d. pražydo lazdynas, pradėjo tekėti beržo sula.

Balandžio 10 d. pražydo žibutės.

Balandžio 12 d. bitės pradėjo nešti duoną.

Gegužės 1 d. girdėjau kukuojant gegutę.

Gegužės 8 d. pasodinome Valtūnuose bulves.

Gegužės 9 d. pražydo klevas.

Gegužės 15 d. naktį buvo dviejų laipsnių šalna.

Gegužės 19 d. pražydo agrastai, raudonieji serbentai ir uosis.

Gegužės 31 d. pražydo ąžuolas, braškės, žemuogės.

Birželio 1 d. sulapojo liepos, beržai.

Birželio 2 d. pražydo šermukšnis, pasirodė grambuolys.

Birželio 13 d. prasidėjo šienapjūtė.

Birželio 14 d. pražydo šaltekšnis.

Birželio 19 d. pražydo spanguolės. Radau beržynėly du lepšius.

Birželio 29 d. pradėjo žydėti pupos. Prisirpo žemuogės.

1982 metai. Balandžio 13 d. prie Griaužyno alksnio pakilo ir nuskrido penki vyturėliai.

Balandžio 14 d. pro namus praskrido septynios pempės.

Gegužės 9 d. sužaliavo visas mūsų beržynėlis.


Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto vadovai ne vienerius metus siuntė Karoliui Adamoniui nuoširdžias padėkas už išsamius fenologinių stebėjimų rezultatus. Žmogų, visą savo likusį gyvenimą pašventusį giriai, giria ir pasiglemžė. 1986-ųjų rugpjūčio 27 dieną išėjęs į mišką grybauti, Karolis nebesugrįžo. Tik po mėnesio, rugsėjo 27-ąją jį surado Šventosios upėje, po tiltu. Nebegyvą. Nežinau, kas tai – dar vienas skaudus paradoksas šio žmogaus gyvenime ar lemtis, neleidusi net ramiai numirti... Jam tada buvo 82 metai. Kuriuos iš jų šiandieną jis pavadintų laimingiausiais savo gyvenimo metais? Gaila, bet to jau niekada nesužinosiu...