Ukmergė: „Viltis – protingųjų motina...“

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (153 balsai)

Rasa Griškevičienė.1990.


-Šypsodamasis ištaria Algirdas Mocius ir, matyt, pastebėjęs mano veide abejonę, dar priduria: „Ir – šventųjų!“ O tada ima juoktis, puikiausiai supratęs, ką aš pagalvojau. Žinoma, ko gero dažnas pagalvotų tą patį, bet kam čia teisintis, jei ir taip aišku: kaip lengvai pasiduodam įprastiniams stereotipams, kaip dar tradiciškai mąstom. Beje, šios viešnagės metu Siesikų parapijos klebonas, regis, visai nesistengdamas, privertė mane į kai kuriuos dalykus pasižiūrėti kitomis akimis, samprotaudamas apie žmogiškąją kančią, gyvenimo prasmę ir moterį („jei jos daugiau valdytų pasaulį, mažiau būtų pykčio ir nesantaikos...“), vertindamas praeitį ir nūdieną.


-O ko čia stebėtis? – nepiktai šaipėsi jis. – Juk tiek metų aš buvau pats reakcingiausias, pats aršiausias kunigas. Pažiūrėkit, kokios storos bylos apie mane sukrautos saugumo archyvuose, kiek atvirų laiškų prirašė man laikraščiuose, klausinėdami vieni kitų – kas gi per vienas tas kunigas Mocius?


Tikriausiai reikia nemažai dvasios stiprybės, kad, pamiršus visas nuoskaudas, šiandien galėtum nuoširdžiai ir atvirai bendrauti su to pačio laikraščio žurnalistais, kuris kadaise, neatsilikdamas nuo kitų, taip uoliai drabstėsi purvais. Kita vertus, dvidešimt metų išbuvus stalininių lagerių pragare, turbūt nebėra šitoje žemėje to, ko dar negalėtum ištverti, pakęsti ar iškentėti.


Šis kunigas buvo persekiojamas visą gyvenimą. Enkavedistai bijojo jo net suimto. Kai pirmąsyk, dar 45-aisiais jį areštavo, iš Raseinių į Kauną vežė užrištomis akimis. O ten, Viduklės parapijoje, jis buvo labai neparankus valdžiai. Kaip didžiausią komplimentą A. Mocius ir šiandieną prisimena jam mestą kaltinimą – girdi, jis valdo žmones. Mat jei vienu metu kaime vykdavo mitingas ar susirinkimas, o bažnyčioje – pamaldos, parapijiečiai eidavo ne mitinguoti, o melstis.


-Sykį ir pats atėjau į susirinkimą, – prisimena klebonas. – Atsisėdau į pirmą eilę, klausausi, ką šneka oratoriai, agituojantys už kolūkius ir Sovietų Sąjungą. Neištvėriau ir aš: “Jeigu jūs mūsų tautai atnešėt laisvę, – sakau, – tai kodėl kunigui duris į mokyklą uždarėt? Gal aš koks raupsuotasis?“ Ir paprašiau žmonių, atsisukęs į salę: „Pakelkit rankas tie, kas nori, kad kunigas lankytųsi mokykloje“. Pakėlė visi iki vieno. Kvaili tie draudimai buvo. Juk jeigu aš norėsiu, tai galiu su jaunimu kur nors paupy susitikt arba į kleboniją juos pasikviest. Kunigo žodis visur pasieks...


A.Mocius jautė, kad su juo nori susidoroti. Saugumiečiai ne kartą buvo tėškę į akis – nušluosim tave nuo šitos žemės paviršiaus. Ir tą 45-ųjų birželį, kai jį ištrėmė į Šiaurę, valdžia tikėjosi – gyvas į namus jis nebesugrįš. Vienu požiūriu ji buvo teisi: iš to pragaro retas sugrįžo, o jei ir sugrįžo, – visam gyvenimui suluošinti, palaužti, leisgyviai.


O jis? Teisme išgirdęs nuosprendį – 10 metų laisvės atėmimo pagal 58-ąjį straipsnį – jis nusijuokė: „Tik dešimt metų? Už tėvynės išdavimą? Už tokį nusikaltimą priklausytų daug daugiau...“


Mirties nebijojo. Mirtis būtų tapusi jam išganymu. Užtat kentėjimas netapo kančia. Saugojo viltis. Tikėjimas. Kol esi gyvas, privalai gyventi. Net ir šitam pragare, kuriuo buvo paverstas žemės lopinėlis Komių ATSR, ant Pečioros upės kranto. Šiame lageryje jie, politiniai kaliniai, gyveno kartu su kriminaliniais. Anksčiau ar vėliau – jie visi buvo pasmerkti mirčiai.


-Dirbom miško kombinate, – prisimena klebonas. – Veltinių niekada nenusimaudavom: kojos sutindavo taip, kad juos tekdavo supjaustyti peiliu ir užsimauti kitus, o po kelių dienų vėl pjaustyti. Virtuvės nebuvo. Kieme ant ugnies kaito didžiulis katilas. Kaliniai čia pat prikasdavo į jį juosvo nuo pravažiuojančio traukinių sniego, o kai šis ištirpdavo, kastuvais suversdavo į jį supuvusias ropes – su visais lapais, tiesiai iš po sniego. Kol šitas jovalas užvirdavo, vien nuo smarvės turėjai bėgti tolyn, o žmonės buvo priversti jį dar ir valgyti. Vadinamojoje pirty vienam žmogui buvo skirta... litras vandens. Kasdien po 10 – 15 žmonių, mirusių iš bado ar nuo ligų, išsekimo, prižiūrėtojai paprasčiausiai išmesdavo už lagerio tvoros. Nelaiminguosius tuoj pat surydavo vilkai.


-Ir tai dar ne baisiausia, – nuramins mane pašnekovas. – Man teko sėdėti kalėjime su žmogumi, kuris iš bado buvo suvalgęs savo tėvą. Pas juos, Ukrainoje, buvo dar blogiau negu pas mus...

-Būdamas lagery, išmokau valgyti duoną, – kažkaip graudžiai šypteli klebonas. – Niekada nesuvalgydavau visos riekelės iš karto – atsilaužęs gabaliuką, paslėpdavau jį terbutėje. Jau vien nuo to žinojimo, kad dar yra duonos, ne taip kankindavo alkis...


Po devynerių metų A. Mocius sugrįžo į Lietuvą. Pabuvęs keletą mėnesių Ukmergėje, buvo paskirtas į Milašaičių parapiją tuometiniame Ariogalos rajone. Čia vietos septynmetės mokyklos direktoriumi dirbo buvęs Viduklės laikų mokinukas. Sunku buvo direktoriui „konkuruoti“ su kunigu: mokykloje ėmė nykti popierių, komjaunuolių organizacijos, teko klastoti ataskaitas, pateikiamas rajonui. Bet vieną dieną tie fiktyvūs komjaunuoliai iškilo aikštėn, ir mokyklos vadovas „sudegė“. O valdžia dar uoliau ėmė sekti kiekvieną klebono žingsnį.


Kai 57-ųjų pavasarį jį suėmė antrą kartą ir pagal tą patį 58-ąjį straipsnį vėl nuteisė dešimčiai metų su turto konfiskavimu, A. Mocius paprašė, kad ...Jį sušaudytų. „Jeigu aš nemylėjau savo tėvynės, jeigu ją išdaviau, tik tokios bausmės ir esu vertas“, – pasakė jis teisme. Bet budeliai parinko jam kitokią bausmę, skirdami dar vieną išbandymą, šįsyk Mordovijoje, Dubravlago lageryje. Tam pačiam, į kurį kadaise buvo tremiama caro giminė. Liūliuojanti neišbrendamų durpynų žemė negrąžinamai paslėpė tūkstančių žmonių kalus ir bet kokį prisiminimą apie juos. Neliko net kapo. Tik metalu iškaltos, kulkų išvarpytos storų rąstų mirtininkų kameros sienos...


-Nepajėgdami įveikti jėga, budeliai norėjo palaužti kalinius dvasiškai. Mums, kunigams, drausdavo net žegnotis – pamatę galėdavo rankas nukapoti. Bet ir tam pragare nė akimirkai neapleido viltis. Tie, kurie nustojo tikėti, pasidavė apatijai, depresijai, puolė neviltin – tie žuvo pirmieji. Išliko stipriausieji. Ne kūnu – dvasia. Gyvi tikėjimu ir viltimi... Praėjusiais metais Algirdas Mocius buvo visiškai reabilituotas. Gautą kompensaciją jis išdalino kitiems: 5 tūkstančius rublių paskyrė blokados fondui, 3 – tremtiniams, 2 – sambūriui „Caritas“.


Nepaprastas šio žmogaus likimas. Nepaprasta ir jo bažnyčios, prieš trejetą metų paminėjusios savo 450-metį, praeitis. Teigiama, kad kadaise ši bažnyčia buvo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino sūnaus Jaunučio antroji pilis ir dvaras. Tą patvirtina ir storos (1,5 m.) buvusios pilies sienos, ir likusios šaudymo angos, ir net įstrigusi palei langą patrankos sviedinio skeveldra. Specialiais liukais galima nusileisti į bažnyčios rūsį, kur įruoštas buvusių kunigaikščių šeimos kapinynas. Čia, tamsioje tyloje, ant smėlio dūla 20 karstų, su didikų palaikais. Ant vieno karsto išlikusi data – 1727 metais.


Siesikų bažnyčia – respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Vertingi taikomosios dailės kūriniai – žalvariniai bažnyčios varpai. Vieno iš jų, pagaminto prieš 490 metų, fundatorius – dvarininkas Kristupas Daumantas Siesickis. Šv. Morkaus, Jono Evangelisto, Šv. Baltramiejaus ir dar septyni paveikslai įtraukti į Respublikos saugotinų dailės paminklų sąrašą. Kaip ir skulptūra „Nukryžiuotasis“, neorenesansinio stiliaus suolai. Nežinomas meistras vargonus papuošė skulptūromis: šonuose – angelai, centre – žydų karalius Dovydas, garsiojo Saliamono tėvas, grojantis arfa. Prieš penkerius metus bažnyčioje įvestas centrinis šildymas. „Gerai išmanau tą darbą – lagery įgijau ir pečkurio, ir elektriko „diplomus“, – šypteli A. Mocius, svetingai aprodydamas mums kiekvieną bažnyčios kertelę. Žmonės pasakoja, jog po žeme glūdinčiais tuneliais iš bažnyčios galima patekti į buvusį Daugailių dvarą. Gal tai tik dar viena graži legenda, o gal neįminta mįslė? Klebonas įsitikinęs: laikas padės jas visas įminti.

Nepraraskim vilties...