Ukmergė: Kareivis iš Pirmojo Gedimino pulko

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (65 balsai)

Rasa Griškevičienė.1990.

Gyvenimas nelepino Igno Meškos, ir vis dėlto tokio likimo jam verta pavydėti. Atmintinais mūsų tautai 1939-aisiais, spalio 28 dieną, su Lietuvos kariuomene jis įžygiavo į sugrąžintą Lietuvai Vilnių. Maža to. Kai tą dieną virš Gedimino pilies po 19 lenkų okupacijos metų vėl buvo iškelta Lietuvos trispalvė, šalia jos garbės sargyboje stovėjo du kariai. Vienas iš jų ir buvo ukmergiškis Ignas Meška. Žinoma, tada jis ir nepagalvojo, kad, prabėgus 50 metų, šitą istorinę akimirką dokumentinio filmo kadruose per televiziją išvys jo vaikai ir anūkai. Patys mažiausieji meškiukai senelio tikriausiai nepažins, juk jam tada tebuvo dvidešimt penkeri...


Apie tarnybą Ukmergėje dislokuotame Pirmajame Gedimino pulke Ignas Meška išsaugojo ypač šviesius prisiminimus.


-Jei būčiau jaunas, į tokią armiją ir šiandieną eičiau, – nuoširdžiai atsidūsta buvęs nepriklausomos Lietuvos karys. – Kokia drausmė, kokia tvarka! Jei kitoj gatvės pusėj einančiam karininkui neatiduodavai pagarbos, taip ir žinok, liūdna bus. Arba – kloji lovą. Ateis budėtojas, pakels čiužinį, brūkštels pirštu per lovos šoną – tegul tik atras dulkę... Šeštadieniais prisinešam pjuvenų, sušlapinam ir šveičiam grindis. Blizgėdavo! O kai sekmadienį per miestą žygiuodavom į bažnyčią – žemį po kojom dundėdavo. Žmonės specialiai į gatves išeidavo mūsų pasižiūrėti, Grįždami namo, visą kelią nuo bažnyčios iki Liepų alėjos dainuodavom – taip, kad laukai skambėdavo.


Ignas buvo kulkosvaidininkas. Sėkmingai pasirodęs šaudymo varžybose, buvo apdovanotas specialiu ženklu „Geram šauliui“.


-Labai gražus buvo, su Vytim, – ir šiandieną gaili jo šeimininkas, – bet argi galėjai laikyti jį namuose, pasikeitus valdžiai? Būtum į Sibirą iškeliavęs.


Buvęs kareivis ir neįsivaizduoja, kad jų pulke kada nors būtų kilę panašių problemų, kaip dabartinėje armijoje, kad kas nors būtų mušęs ar žeminęs kitą. Kariuomenės reikalais, prisimena jis, labai domėjosi pats prezidentas A. Smetona. Jis mėgo dalyvauti kariniuose paraduose, įvairiose šventėse, sakydavo kalbas įteikiant pulkui vėliavą, atvažiuodavo į karininkų pulkų išleistuves. Dar 1934-aisiais, švenčiant prezidento 60-metį, tautininkų komitetas jo tėviškėje nupirko ir padovanojo jam Užulėnio palivarką, nuo tada A. Smetona praleisdavo šiame dvare visas savo atostogas, buvo proga dažniau jį regėti Ukmergėje.


Gerai prisimena Ignas Meška ir pražūtingus Lietuvai 1939-uosius, nulėmusius jos likimą, rugsėjo 19-ąją, kai raudonoji armija užėmė Vilnių ir savo pulko žygį į jį. Išžygiavo jie iš Ukmergės spalio mėnesį. Šalta, žvarbu, bet visi nusiteikę pakiliai. „ O kai aš užaugsiu, tai narsiai kariausiu, Gedimino pily trispalvę iškelsiu...“ – jų dainą, regis, girdi visa Lietuva.

Širvintose pulkas netikėtai įstrigo. Kareiviai tada dar nežinojo apie klastingus TSRS – Vokietijos susitarimus dėl Lietuvos. Kareiviai žinojo tik tiek, kad raudonoji armija sugrąžino lenkų okupuotą Vilnių Lietuvai.


Spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė įžygiavo į istorinę Lietuvos sostinę. Ignas Meška prisimena tas trumpas, bet įspūdingas džiaugsmo dienas. Prie Arkikatedros ąžuolo lapų vainikais ir Gediminaičių stulpais papuošti miesto vartai, virš jų užrašas „Vilniaus gyventojai sveikina Lietuvos Kariuomenę“.


Ypač vaizdžiai tas dienas savo veikale „Vilnius tarp audrų“ aprašė vilnietis rašytojas Jeronimas Cicėnas:


„Šiaudinės gairės sudegintos. Gretos žengia, žengia, žengia... Ir sunku buvo nusėdėti, vienoj vietoj išbūti. Norėjosi vėju per vieną akimirką nuskristi ten, palei Maišiagalą, Paberžę ar Vievį, ir parpulti ant žemelės, tos rudeninės, ir iš toliau klausytis ateinančių žingsnių, lyg istorijos laikrodžio prieš pat dvyliktą tiksėjimo.


Įdomu buvo ir po miestą paklaidžioti. Vartai jau ne nuo vakar papuošti. Eilinis miesto gyventojas, nepaisydamas lenkų kunigų agitacijos, jau nuo rytmečio lūkuriavo šaligatviuose. Palei katedrą telkėsi ir gudų, ir rusų, ir žydų būreliai. Į gatvę pasipylė savi milicininkai. Prie namų viena prie kitos kyla Lietuvos vėliavos. Vilniečių lietuvių studentų sąjungoj jau nuo savaitės vis pilna žmonių, ypač žydų ir gudų, kurie prašo pagelbėti įsigyti Lietuvos vėliavą.


... Jie, kariai, jau žengė. Dievaž, lyg iš sakmės apie pagaliau surastą paparčio žiedą. Gėlės, gėlės, gėlės. Mojančios rankos. Džiaugsmo ašaros. Valiavimai. Kariai saliutavo ir, sakytum, plaukė per džiaugsmo įaudrintą minią. Nepažįstami, pirmą kartą čia Vilniuj matomi, bet mylimi, mieli ir gana. Viena kalba. Viena mintis. Vienas kraujas. Tegu ryt ir žemė griūtų, bet ši akimirka, ši laimė tokia plati, kad, rodos, ruduo pavasariu sužydo“.


-Vilniuj prabuvom apie tris mėnesiu, – tęsia savo pasakojimą Ignas Meška. – Gyvenom švento Rapolo bažnyčios kieme. Mieste – badas, skurdas ir vargas. Parduotuvės, sandėliai išplėšti, pilna lenkų pabėgėlių. Jų vaikiukai buvo išmokę vienintelį sakinį lietuviškai: „Ponas, duok duonos“. Perduodami Lietuvai Vilnių, rusai, traukdamiesi iš jo, vežėsi viską, ką galėjo ir ką tik buvo galima išvežti. Ir mūsų iškelta trispalvė neilgai plevėsavo virs Gedimino kalno. Taigi pasidarė taip: Vilnius mūsų, Lietuva – rusų.


Grįžęs į Ukmergę, Ignas atėjo tarnauti pas ūkininką Simoną Meilų. Įdomiai persipynė šių žmonių likimai. Tarnavo čia už mergą ir Kazimiera. 41-ųjų pavasarį jie abu atšventė vestuves.


-Daug darbo turėjom, – gyvai prisimena šnekioji Meškienė. – Gali sakyti, ant mūsų pečių visas ūkis laikėsi. Buvo 31 su puse hektarų, aštuonios karvės, keturi arkliai, o Ignas buvo vienintelis bernas, dar piemuo ir mes, dvi mergos. Bet gerai sutarėm, Meilus neskriaudė šeimynos, badu nemarino. Kai jį paklausdavo, iš kur karvės tiek daug pieno duoda, jis parodydavo į mane: va, šeimininkė gera. Kai melždavau karves, jis ir mano vaikus paganydavo.


Prasidėjus karui, jie visi kartu pasitraukė į Kaušų kaimą, Kazimieros pamotės tėviškėn. Po karo abu Meilaus sūnūs išvažiavo į Ameriką, o tėvai liko čia, senajame savo ūkyje. Bet jau nebebuvo ramybės.


-Tą dieną, kai į namus sugriuvo stribai, Meilaus žmona buvo išvažiavusi į Vilnių pas dukterį Onutę. Išvežė jį vieną. Gal po savaitės sugrįžo ji į namus, aš išsigandau, sakau, bėkit, nebūkit čia, slėpkitės kur nors. Bet nebesuspėjo. Išvežė ir ją. Jie abu susitiko Irkutske, – pasakoja Kazimiera. – Kai Meilus mirė, žmona, jį palaidojusi, susiruošė grįžti į Lietuvą, bet geležinkelio stoty nepriėmė į traukinį viso jos bagažo, liepė pusę daiktų palikti, tai ji iš sielvarto ir krito vietoj negyva, širdis neatlaikė... Jų duktė vėliau buvo nuvažiavusi į Sibirą, ant tėvų kapo pastatė kryžių, o dabar galvoja apie jų palaikų pervežimą į Lietuvą.


Susikūrus Ukmergėje kelių eksploatacijos ruožui, Ignas Meška pradėjo čia dirbti remontininku. Ir taip – iki pat pensijos. Prašnekus apie dabartinius laikus, buvęs kareivis paremia ranka savo gražią žilą galvą.


-Dar ilgai bus sunku, – iš lėto prabyla jis balsu, žvelgdamas pro langą į seną obelį sode. – Per daug klaidų padaryta, kad taip greit viskas pasikeistų. Kaip žemės ūkis nuvarytas! Žmonės ir žemės imti nenori, ir kolūky dirbti tingi. Per karą nebuvo taip ištuštėjusios krautuvės, kaip dabar. Kur matyta, kad Lietuvoj cukraus nebūtų!..


-Man taip atrodo, – kiek patylėjęs tęsia vėl. – Kai tik kovo 11-ąją paskelbėm nepriklausomybę, tuoj pat, rytojaus dieną, reikėjo važiuoti į Maskvą ir patiems pradėti ten derybas, pasakyti, kad atsiskiriam ir pradedam naujai gyventi, nelaukiant, kol mus teiksis pakviesti, įsileisti, išklausyti, kol ten jie pasiruoš. O jei iškart nevažiavom, tai išvis dar nereikėjo pradėti. Dabar mus puola už tai, kad sukiršinom Rusiją. Tai reikėjo palaukti, kol ji labiau ims judėti, jei nesugebam iki galo būti ryžtingi ir drąsūs. O nuo rusų niekur nedingsim, jei jie ir paleis mus. Vis tiek reikės turėti su jais reikalų, Amerika su Anglija nieko nepakiš, ponams ubagai mažiausiai rūpi...


Ignas su Kazimiera ir šiandieną gyvena tame pačiame name, kuris kadaise priklausė ūkininkui Meilui. Čia dabar įsikūrusios trys šeimos, o jiems priklauso vienas mažytis kambarėlis ir virtuvė. Čia užaugo keturi vaikai, sukūrė savo šeimas, ir senoliai vėl liko vieni. Dabar jau sunkiai telpa, kai visi susirenka. O ateinantį pavasarį, gegužės 11-ąją, į mažąjį Meškų kambarėlį suvažiuos visa plati giminė – švęsti auksinių Igno ir Kazimieros vestuvių.


-Sutilpsim, – šypsosi šeimininkas. – Sode po obelim svečius susodinsim, svarbu, kad būtų ką ant stalo padėti...