Ukmergė: Kryžiaus žygis per Lietuvą

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (6 balsai)

Edmundas Steiblys.1990.


Birželio 6 d., trečiadienis.

Jau ketvirtą dieną tęsiasi vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio suruošta akcija – per Lietuvą nešamas kryžius. Pradėjęs savo kelią Vilniaus Arkikatedroje, kryžius per Lentvarį, Trakus, Kernavę, Musninkus, Širvintas šiandieną pasiekė Ukmergę.

...Kryžiaus pasitikti pasikėliau į Vaitkuškio kalną. Čia jau buvo nemažai žmonių ir jų tolydžio vis daugėjo. Dalyvauti šioje akcijoje ryžausi dėl to, kad niekada iki šiol dar nebuvau legendomis apipintame kryžių kalne, traukte traukė akcijos nepaprastumas, kilnūs jos siekiai padėti Lietuvai išsivaduoti iš alkoholizmo pančių.

...Pagaliau tolumoje pasirodė pilka dėmelė, iš lėto vis artėjanti ir auganti, o dar po 15 minučių jau buvo matyti vėjyje besiplaikstančios vėliavos, pasigirdo giesmė. Jos motyvą tuoj pasigavo pasitinkančių žmonių minia, ir po minutės, kitos miesto prieigose nuvilnijo Dievo motiną šlovinantys posmai. Baltais rūbais vilkinčios mergaitės gėlėmis žymėjo kryžiui taką į sutikimo vietą prie Nepriklausomybės paminklo. Po čia įvykusio mitingo, kurio tiek dalyvių seniai nebuvo regėjęs mūsų miestas, kryžius buvo palydėtas į bažnyčią, kur šventomis mišiomis už Lietuvą ir blaivybę pasibaigė ši jo žygio diena.


Birželio 7 d., ketvirtadienis.

Rytą išlydėti kryžių susirinko labai daug miesto gyventojų. Vadinasi, žmonės neabejingi šiai kilniai akcijai, jie atėjo, prašydami Viešpaties pagalbos sau ir savo šeimai, savo artimiesiems ir visai Lietuvai.

Po pamaldų bažnyčioje tūkstantinė procesija pajudėjo Dukstynos link, kur kryžkelėje laukė pašventinimo naujai pastatytas kryžius. Po iškilmingų apeigų čia nemažai žmonių ir pasiliko, kiti pasuko link Taujėnų. Mūsų eisena dar sumažėjo Rečionyse, kur buvo suruošti pietūs akcijos dalyviams. Ukmergiškiai ištikimai lydėjo kryžių iki paskutinio etapo, kuris baigėsi Taujėnuose. Čia prie paminklo nepriklausomai Lietuvai įvyko mitingas, o po to bažnyčioje buvo laikomos mišios.


Birželio 8 d., penktadienis.

Rytą pakilome žvalūs, nors miegoti teko Taujėnų vidurinės mokyklos sporto salėje ant gimnastikos čiužinių. Įdėmiau pasižvalgiau į žygio dalyvius: daugiausia tai buvo pagyvenę žmonės, vienas iš jų – net 80 metų amžiaus silpnai matantis senukas...

Vieno iš akcijos vadovų paprašytas, sutinku pagloboti invalido vežimėlyje jauną moterį. Sužinojau, kad dvejus metus ji nebuvo peržengusi savo buto slenksčio daugiabučiame Vilniaus mūre, tad nenuostabu, kad dabar ji smalsiai dairėsi į šalis ir džiaugėsi viskuo tarsi vaikas...

Pakelyje nebuvo kaimelio ar vienkiemio, kur mūsų nelauktų žmonės. Jie vaišino mus šviežiu pienu ir duona, nuoširdžiai linkėdami laimingo kelio.

Vakarop pasiekėme Raguvą. Eisena gerokai padidėjo – prisijungė miestelio prieigose laukę žmonės. Giesmių lydimas, kryžius pasiekė bažnyčią, ir čia po šventų mišių liko nakvoti...


Birželio 9 d., šeštadienis.

Kiekvienoje parapijoje kryžių į savo rankas perimdavo vietiniai gyventojai.

Todėl nutolus nuo Raguvos gal dešimt kilometrų, iš karto užsiėmiau eilę nešti kryžių. Prieš tai užsiregistravau specialiai tam skirtame sąsiuvinyje.

Sunku nupasakoti, ką jaučiau tą akimirką. Iš susijaudinimo krūtinėje daužėsi širdis. Galbūt todėl, kad ėjau eisenos priekyje, nejučiom tapęs svarbiausia jos figūra. Nežinau, kiek žingsnių teko nešti kryžių: gal du šimtus, gal tris...Kai atėjo manęs pakeisti, dar gerai buvau nepajutęs jo svorio.

Prisimenu, dar Vilniuje būsimieji žygio dalyviai ginčijosi, kokį kryžių reikia paruošti kelionei: įmantrų, su pagražinimais ar visiškai paprastą, ąžuolinį. Gerai, kad nugalėjo pastaroji nuomonė – juk ir mūsų Atpirkėjas į savo nukryžiavimo vietą nešė ne meno kūrinį...

Likus iki Panevėžio gal penketui kilometrų, prie mūsų prisijungia vėl būriai žmonių, o jau įžengus į miestą, mūsų eisena užliejo visą gatvę, transporto eismas sutriko...Po šventų mišių bažnyčioje daugelį žygio dalyvių priėmė nakvynei į savo namus panevėžiečiai. Ir norinčių priglausti maldininkus buvo ne mažiau, negu pačių maldininkų...


Birželio 10 d., sekmadienis.

Panevėžyje užtrukome ilgiau. Buvo šventinama neseniai restauruota šv. Trejybės bažnyčia, jos kieme laikomos pamaldos. Kuo tik nebuvo paversta ši bažnyčia sovietinės savivalės metais! Ir sandėliu, ir šokių sale, kol pagaliau tikintieji vėl ją atsikovojo. Ir kas suskaičiuos, kiek dar šiandieną tokių bažnyčių Lietuvoje? Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – iš tikinčiųjų buvo atimti ir Pašilės maldos namai.


Birželio 11 d., pirmadienis.

Nakvojome Smilgiuose, kurių gyventojai mus sutiko ir priėmė labai nuoširdžiai. Miestelio bažnyčia ypač daili, tai respublikinės reikšmės architektūros paminklas.

Pusiaukelyje į Šeduvą mus pasitiko šios parapijos kunigas su žmonėmis. Savo jaunatviška energija jis užkrėtė ir visus žygio dalyvius, jau šiek tiek spėjusius pavargti nuo karštos saulės, ir visą kelią iki Šeduvos vėl skambėjo giesmės arba maldos. Pakelyje buvo pašventintas akmuo, žymintis Kryžiaus nešimo akcijos laiką.


Birželio 12 d., antradienis.

...Netoli Radviliškio, ties Karčemų kaimelio sankryža susitikome su kita kryžių nešusia grupe – blaivybės akcijos dalyviais iš Kauno. Žmonės spaudė vienas kitam rankas, glėbesčiavosi tarsi artimiausi giminės, susitikę po daugelio metų. Ne vienam nuriedėjo džiaugsmo ašara.

Po trumpo poilsio pajudėjome jau su dviem kryžiais, dvigubai didesne eisena.


Birželio 13 d., trečiadienis.

Radviliškyje po šventų mišių bažnyčioje abu kryžiai iškeliavo į paskutinę nakvynės po stogu vietą Kairiuose. Rytoj jie abu bus įkurdinti Kryžių kalne, kur prausiami lietaus, gairinami saulės ir vėjo, visiems primins apie savo ilgą kelionę Lietuvos keliais, siekiant pasėti žmonėse tėvynės meilės ir blaivybės puoselėjimo sėklą.


Birželio 14 d., ketvirtadienis.

Jau Kairiuose žinojome, jog netoli Kryžiaus kalno įsikūręs visas palapinių miestelis. Ratuotieji laukė atnešant kryžių. Kas darėsi Šiauliuose, įsivaizduoti nesunku, juk kryžiai buvo atnešti ar atvežti ir iš Klaipėdos, Mažeikių, Vilkaviškio. Tūkstančiai žmonių suplaukė į Šiaulius pasižiūrėti šio reginio. Tam kelio nesutrukdė nei blokada, nei benzino stygius. Eisena, pasukusi į Kryžių kalną, nusitiesė 4 – 5 kilometrus. Ją lydėjo šimtai vėliavų, šūkių, raginančių tautą atsisakyti „velnio lašų“, gerbti prosenelių išmintį ir santūrumą.


Ir štai – Kryžių kalnas! Kelionė per Lietuvą baigta. Tikslas pasiektas. Aidint Lietuvos himnui, kryžiai pastatomi į jiems skirtą vietą. Sunkioje kovoje už blaivybės idealus žengtas dar vienas, reikšmingas žingsnis.