Ukmergė: Lietuviškos spaudos draudimo metai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,5 / 5 (123 balsai)

Regina Černiauskienė.2004.


Tarp XIX a. vidurio ir XX a. pradžios prasidėjo lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis. Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, prasidėjo krašto rusifikacija.


Lietuvių spaudą pradėta visaip varžyti, drausti ir persekioti po 1863 m. sukilimo. Visų tokių valdžios pastangų pagrindinis tikslas buvo lietuvius surusinti ir supravoslavinti, paversti Rusijos imperijos piliečiais. 1863 -1865 m. buvo intensyvaus rusiškų mokyklų lietuvių valstiečių vaikams steigimo laikas. Norint suteikti kraštui labiau rusišką išvaizdą, liepta ne tik valdžios įstaigose, mokyklose, bet ir šiaip viešajame gyvenime kalbėti tik rusiškai. Visos iškabos, rodyklės ir pan. turėjo būti rašomos rusų kalba. Nemažai lietuviškų gyvenviečių pavadinimų buvo pakeista rusiškais. Nuo 1852 m. lietuviai bajorai buvo verčiami tarnauti rusų kariuomenėje, intensyvėjo rekrūtų gaudymas.


Dėl lietuvių varžėsi dvi didelės kaimyninės tautos: lenkai norėjo juos sulenkinti, rusai - surusinti. O lietuvių vienas svarbiausių lenkiškumo požymių, rusų valdžios nuomone, buvo senasis lietuviškas raidynas. „Lotyniškas raidynas artinąs lietuvius su lenkais, esąs svetimos kultūros įrankis". Lietuvių protėviai lotyniško raidyno visiškai nežinoję, jį tik vėliau primetę jėzuitai ir Lietuvos lenkintojai. „Todėl Lietuvoje ir rusiškasis raidynas esantis tradicinis bei pirmapradis". Vadovaujantis tokiais bei panašiais sumetimais ir buvo nutarta uždrausti lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis. Lietuviškos knygos turėjo būti spausdinamos rusiškomis raidėmis (kirilica). Valstybės tarybos valstybės sekretorius Lenkijos Karalystės reikalams N. Miliutinas 1864 m. rašė tuometiniam Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui: „Jei tik Jūsų mintis (keisti lotyniškus lietuvių rašmenis į rusiškus) ras uolių vykdytojų, jei ji bus įgyvendinama nuosekliai keletą metų visame lietuvių genties gyvenamame krašte, tai Jūs atliksite tvirtą užkariavimą: rusų raidės baigs tai, ką pradėjo rusų kardas."


Lietuvių spaudos draudimo pradžia laikomi 1864 m., tačiau draudimo įtvirtinimas truko iki 1872 m. Spaudos draudimo sumąstytojai buvo Aleksandras Hilferdingas ir Stanislovas Mikuckis. A. Hilferdingas, mokslininkas, istorikas bei filologas ir kartu aukštas valdžios pareigūnas, buvo slavofilų šalininkas. Slavofilai tuo metu „puoselėjo idėją suvienyti visą slavų pasaulį, vadovaujantį vaidmenį skirdami Rusijai". A. Hilferdingas savo straipsniuose įrodinėjo, jog didžiausias slavų vienybės priešas yra Lenkija, kuri nori atsiskirti nuo Rusijos. Slavams artimiausia gentis esą lietuviai, patekę lenkų bajorų įtakon. Todėl, norint pažinti lietuvius, reikia domėtis jų kalba, tautosaka, etnografija ir tokiu būdu juos „susigrąžinti" - surusinti ir supravoslavinti.


A. Hilferdingo mintims pritarė S. Mikuckis, kilęs iš smulkiųjų Mozūrijos bajorų, filologas, domėjęsis lietuvių kalba, lankęsis (1853 - 1856 m.) Lietuvoje, vėliau Varšuvos universiteto docentas. Jis, „neturėdamas rimtų mokslininko duomenų, karjeros siekė visomis išgalėmis, mielai tapęs caro politikos vykdytojų Lietuvoje ir Lenkijoje talkininku". Pirmuosius nurodymus uždrausti lietuvių spaudą lotyniškais rašmenimis davė aukštieji caro valdžios pareigūnai Lietuvoje - Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas ir Vilniaus švietimo (mokslo) apygardos globėjas I. Komilovas.


Įsiplieskusiam 1863 m. sukilimui malšinti su ypatingais įgaliojimais į Lietuvą buvo atsiųstas M. Muravjovas. Išvykdamas į Lietuvą, jis carui pasakė: „Būdu ir įsitikinimu esu žiaurus, tad padarysiu kraujo dėmę Jūsų Šviesybės viešpatavime". Jis buvo paskirtas Vilniaus generalgubernatoriumi. Dar kelionės į Vilnių metu Daugpilyje M. Muravjovas patvirtino mirties nuosprendį sukilėliui grafui Leonui Pliateriui. Atvykęs į Vilnių tuojau pat pradėjo savo kruvinąją veiklą. Kol buvo statomos kartuvės Lukiškių aikštėje, jis įsakė sušaudyti tris sukilimo dalyvius. Paskutinis sukilėlių vadas Kostas Kalinauskas 1864 m. pakartas Lukiškių aikštėje. M. Muravjovo ir jo valdininkų tikslas buvo lietuvius surusinti, padaryti stačiatikiais. Už itin žiaurų elgesį Lietuvos žmonės j į praminė Koriku. Tuometinės Rusijos valdžios ir visuomenės atstovai jį laikė didvyriu, jo apologetas A. Vinogradovas rašė: „Šiaurės Vakarų krašte rusai pirmą kartą pasijuto gerai, kaip namuose, tik atvykus į Vilnių grafui M. N. Muravjovui".


I. P. Kornilovas - žymus Lietuvos rusifikatorius. Jau 1864 m. suskato spausdinti lietuviškus raštus rusiškomis raidėmis. Kvietė mokytoją J. Jušką parašyti lietuvių kalbos gramatiką rusiškomis raidėmis. Bet jam nesutikus, pasitelkė Mikuckį ir Krečinskį. I. Kornilovas garbino ne tik M. Muravjovo politiką, bet ir jo asmenį.


1864 m. M. Muravjovas, suderinęs su Peterburgo vyriausybe, pasirašė raštą Vilniaus cenzūros komitetui, kuriame sakoma: „Siunčiu lietuviškos abėcėlės egzempliorių, atspausdintą rusiškomis raidėmis, ir siūlau komitetui nuo šiol laikytis taisyklės: nepraleisti spausdinimui nė vieno lietuviško elementoriaus, rašyto lenkiškomis raidėmis, ir leisti spausdinti tik tada, kai jie bus parašyti rusiškomis raidėmis pagal pridedamą pavyzdį".


Lietuvių spaudos draudimas buvo susietas su tuo metu caro valdžios vykdyta pradinio švietimo reforma. Visos ir visokios privačios mokyklos buvo likviduotos, jas pakeitė valdinės mokyklos, kuriose visų dalykų turėjo būti mokoma rusiškai. Gimtąją kalbą, kaip pagalbinę, leista vartoti tik pirmaisiais mokslo metais Kauno gubernijos mokyklose. Užnemunėje (Marijampolės, Suvalkų gimnazijose ir Veiverių mokytojų seminarijoje) leista mokyti pradinėse klasėse lietuvių kalbos tik iš valdiškų, rusiškomis raidėmis spausdintų vadovėlių. Vietiniai mokytojai katalikai buvo keičiami iš centrinių Rusijos gubernijų pakviestais stačiatikių šventikais arba stačiatikių dvasinių seminarijų auklėtiniais, kurie „ne tik nemokėjo lietuvių kalbos, bet negalėjo nė paskaityti lietuviško elementoriaus, rašyto lotynišku raidynu". Dėl to, pati mokyklų reforma reikalavo keisti lotynišką raidyną rusišku, ir šios priemonės turėjo užtikrinti lietuvių surusinimą.


Visą lietuviškos spaudos leidybą rusišku raidynu (kirilica) caro administracija perėmė į savo rankas, nustatinėjo leidinių rūšis, kiekį ir paskirtį, liaudies poreikius stengėsi apriboti elementoriais, kalendoriais ir pagrindinėmis religinėmis knygomis. Visi šie leidiniai privalėjo būti sudaryti ir redaguoti taip, kad tiesmukiškai tarnautų caro valdžiai ir neprieštarautų stačiatikių religijos dogmoms.


Tačiau pastangos lietuvių spaudos uždraudimu sustabdyti polonizaciją ir plėsti rusifikaciją davė priešingus rezultatus. Susidarė paradoksali situacija: kai caro žandarai nuo kojų nusivarė, gaudydami lietuviškos spaudos platintojus, lenkiškos knygos plūdo iš visų pusių. Kiekviename dvare ar klebonijoje nuo jų lūžo lentynos. Lenkų įtaka ne tik nesumažėjo, bet dar ir padidėjo, nes vietoj sunkiai gaunamų lietuviškų maldaknygių žmonės ėmė naudoti lenkiškąsias.


Pirmąjį spaudos draudimo dešimtmetį, kaip po 1863 m. sukilimo įsiviešpatavo stipri reakcija, bandymų legalizuoti lietuviškų knygų tradiciniu raidynu leidimą buvo nedaug. Profesorius, habil. dr. A. Tyla nurodė tris to meto veikėjus - M.Valančių, M. Miežinį ir L. Ivinskį. Vyskupas M. Valančius labai stengėsi, kad lietuvių kalba būtų grąžinta į bažnyčias ir mokyklas. Deja, po sukilimo lietuviškos parapinės mokyklos, kuriomis vyskupas taip rūpinosi, buvo uždarytos. Tuo tarpu lietuvių kalba buvo gyva tik kaimo gryčiose. Suprantama, kad spaudos draudimas buvo skaudus smūgis lietuvių kultūrai. Taip pat sunyko tradicinis Vilniaus lietuviškų knygų leidimo centras. Kad būtų užpildytas šis kultūrinis vakuumas, lietuviams- skirtos knygos buvo leidžiamos užsienyje. Susidarė nepaprasta padėtis. Lietuviškos knygos, laikraščiai ir kitokia lietuviška literatūra leidžiama Mažojoje Lietuvoje - Vokietijoje, o pagrindinė lietuvių tautos dalis gyvena Rusijos imperijai priklausančioje Didžiojoje Lietuvoje. Už Rusijos imperijos ribų išspausdintus lietuviškus leidinius nuo jų skaitytojų skyrė akylai Rusijos kariuomenės ir muitinių tarnautojų saugoma siena ir pasienio zona. Visą tą leidžiamą literatūrą reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, ją reikėjo išnešioti ir išplatinti po visą Lietuvą. Šitą darbą atliko knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sąjūdis.


Sunkus ir pavojingas knygnešio darbas reikalavo ne tik ryžto, rizikos, drąsos, daug fizinių ir dvasinių jėgų, bet ir lėšų, be kurių negalėjo būti spausdinami ir platinimui įsigyjami lietuviški leidiniai.


Tuo sunkiu metu į kovą ginti tautos teisių pakilo, anot knygnešystės metraštininko Petro Rusecko „(...) vyskupas didvyris, tikras tiems laikams tautos vadas, lygus didiesiems Lietuvos kunigaikščiams Motiejus Valančius". Šiandien visa nelegalios lietuviškos spaudos istoriografija vieningai pripažįsta, kad vyskupas buvo knygnešystės pradininkas. Anot knygnešystės istoriko prof. V. Merkio, vyskupo iniciatyva 1867 -1870 m. buvo suburta pirmoji knygų spausdinimo ir platinimo organizacija. Jos veiklai vyskupas išleido apie aštuonis tūkstančius rublių (jo metinė alga buvo penki tūkstančiai rublių). M. Valančius pats parašė ir Tilžėje išspausdino kelias pirmąsias anticarines politines brošiūras. Vyskupo talkininkais, organizuojant spaudos platinimą, buvojo auklėtiniai, jauni kunigai, kuriuos buvo paskyręs dirbti pasienio bažnyčiose nuo Jurbarko iki pajūrio. Organizacija buvo išduota, ją likviduoti padėjo Prūsijos pareigūnai. Carinė administracija sudarė pirmą knygnešių politinę bylą, kurioje buvo 17 kaltinamųjų. Pats vyskupas, nors ir buvo įtariamas, represijų išvengė - buvo per daug populiarus.


Tačiau pradėtas darbas buvo tęsiamas toliau. Į jį įsijungdavo vis nauji žmonės. Sunkiausias etapas buvo pereiti sieną, o vėliau - išplatinti atgabentus leidinius.


Pasienyje reikėjo nugalėti tris sargybų linijas. Pirmojoj, prie pat sienos, taip tankiai būdavo kareivių, kad vienas kitą matydavo ar bent vienas kitą girdėdavo. Antroji linija - 2 km toliau, buvo retesnė. Trečioji linija maždaug 5—7 km nuo sienos. Čia saugodavo raitieji sargybiniai, valkiodavosi sekliai, muitininkai. Kontrabanda visu Rusijos - Vokietijos pasieniu buvo labai gyva. Kontrabandininkai buvo ir knygnešiai. Tik knygnešių darbas buvo daug sunkesnis ir pavojingesnis. Juos daug skaudžiau mušdavo ir šiaip įvairiai kankindavo. Sugautą kontrabandą konfiskuodavo pasieniečiai. O su knygomis buvo sudėtingiau: turėjo registruoti, susirašinėti su žandarmerija, laikyti sukrautas, kol gaudavo įsakymą nugabenti į Vilnių ar Kauną, kur jos buvo deginamos. Garsųjį Suvalkų krašto knygnešį J. Kanclerį taip sumušė, kad jis net išprotėjo. Nemažai muštas ir kitas garsus knygnešys Andrius Verbyla, ir, žinoma, daug kitų knygnešių, kurie, iš Prūsų knygas nešdami, rusams į nagus patekdavo. Sugautus ir nuteistus knygnešius daugiausia tremdavo 3-5 m. į Sibiro kraštus, kur žiauriausios gamtos sąlygos.


Nelengva buvo per sieną pereiti, vargas ir toliau platinti. Visų reikėjo bijoti, visokiais būdais slapstytis, išsisukinėti. Vis dėlto ir tokiomis sąlygomis atsirado tūkstančiai pasiaukojusiųjų Ukmergės kraštotyros muziejaus parodos knygnešių. Skatino juos pirmiausia religiniai motyvai: melstis iš senųjų maldaknygių, o ne iš naujų, rusų raidėmis spausdintų; spirtis prieš pravoslaviją ir rusinimą. Vėliau prisidėjo tautiniai, kultūriniai bei socialiniai motyvai.


Pradžioje knygnešių darbas nebuvo organizuotas - patys gabeno ir patys platino. Vėliau atsirado labai veiklios organizacijos: Garšvų, Sietynas, Atgaja, Aušrinė, Lizdas, Mintaujos gimnazistai ir kt., susidarė atskiri centrai, tarytum štabai. Svarbiausias taškas buvo Sudarge su kun. M. Sidaravičium priešakyje. Jam talkindavo žinomi asmenys: S. Kušeliauskas, J. Angrabaitis, J. Antanavičius, VI. Putvinskis, P. Višinskis ir kt. Ilgainiui nebeliko Lietuvoje nė vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur negalėtum gauti draudžiamųjų knygų.


Tiesiog sunku patikėti, bet istorikas V. Merkys tvirtina, kad apie 1900 metus Lietuvon gabenamos knygelės Prūsuose buvo spausdinamos 10-15, o kitos net 20 tūkstančių egzempliorių tiražu. Suprantama, spausdindavo tiek, koks būdavo poreikis, nes ir tuolaik veikė rinkos ekonomika.


Nelegalią literatūrą gabenti knygnešiams padėdavo pažintys su pasienio sargybiniais, muitininkais, taip pat jų papirkinėjimas, vaišinimas. Eidami į Mažąją Lietuvą, knygnešiai, pasienyje apsistoję pas prieglobstį davusius žmones, jau tardavosi ir dėl pagalbos spaudai per sieną pernešti, užprašydavo vyrų, sutardavo, kada, kur jie turės eiti. Nešėjai paprastai buvo patogiai apsiavę naginėmis arba vyžomis, kartais ir visiškai basi, apsivilkę kasdieniais lengvais drabužiais. Nešimui vadovaudavo pats knygnešys arba vienas samdytų asmenų.


Į Ukmergės apskritį nelegalioji spauda plaukė per Raseinių apskritį. Iš pastarosios atvykdavo ir knygnešys Jonas Jusčius, 1899 m. įkliuvęs su 272 knygomis. Kada ne kada atvykdavo knygnešių iš Suvalkijos. 1898 m. uriadnikas sulaikė per Taujėnų valsčių keliaujantį su krepšiu ir kuprine Antaną Mockaitį (Mackeliūną), kuris nešėsi 277 leidinius. Jis prisipažino, kad knygas jau platinąs apie 20 metų, prisidengdamas elgetavimu. Žinąs, kad spauda draudžiama, bet ji, ypač kalendoriai, esą reikalingi valstiečiams.


Knygnešys Bakanauskas Simonas, Adomo, gyveno Vanagų kaime, Žemaitkiemio valsčiuje. Buvo neturtingas valstietis, batsiuvys, sielininkas, pauperis. Jis su lietuviška spauda įkliuvo 2 kartus. 1895 m. rudenį jį uriadnikas sulaikė karčiamoje Babtų valsčiuje. Su savimi jis turėjo 91 lietuvišką knygą. Už tai Vilniaus generalgubernatorius jį nubaudė 2 mėn. arešto policijos areštinėje. 1897 m. liepos mėn. jis vėl buvo sulaikytas Virbalio muitinėje. Rasta 35 lietuviškos maldaknygės ir 279 religiniai paveikslėliai su lietuviškais tekstais. Už tai jį nubaudė 3 mėn. arešto policijos areštinėje.


Vikaras Balčiūnas Juozas gyveno Lyduokiuose. 1896 m. rugpjūčio mėn. pristavui vietos vargonininkas K. Kvėdaris perdavė du „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos" numerius bei rankraščius, kuriuos buvo gavęs iš J. Balčiūno. K. Kvėdaris parodė, kad J. Balčiūnas eilėms „Sunku gyventi žmogui ant svieto" parašęs muziką ir bažnyčios chorą paraginęs išmokti giedoti. Dar davęs lietuviškų dainų sąsiuvinį. Vikaras J. Balčiūnas laikraščiais aprūpindavo ir savo vežėją Joną Matvejevą.


Butkūnietis knygnešys Petras Keršys gimė Vanagų kaime, mažažemio valstiečio šeimoje. Pragyvenimui šeima duoną pelnėsi dirbdama ir pardavinėdama rožančius. Tėvo neteko anksti, o kai mirė motina, visi šeimos rūpesčiai užgulėjo dar jaunus pečius. Todėl jis į knygnešystę pasinėrė visu savo jaunatvišku įkarščiu, nes tas darbas ir buvo pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis. Be to, jis dar mokė aplinkinių kaimų vaikus, kiekvieną dieną vis kitoje gryčioje, tikėdamasis tuo nukreipti žandarų dėmesį. Įsigytas knygas kartu su rožančiais pardavinėdavo prie Želvos bažnyčios.


Knygnešys Ignas Juras, Sebastijono gimė Ukmergės apskrityje, Žemaitkiemio valsčiuje. Gyvendamas Nuotekuose, jis gabendavo slaptą literatūrą, apie kurią žinojo ne tik šio kaimo, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Jie ateidavo tų knygų pirkti. Daugiausia jis platindavo elementorius ir maldaknyges.


Gujis Ksaveras, Karolio, gimė Bartkūnų kaime, Vaitkuškio valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Valstietis. 1898 m. rugsėjo mėn. pristavas kratė jo prekybos palapinę Lyduokiuose ir rado 6 lietuviškas ir 5 lenkiškas knygas. Gruodžio mėn. žandarai atliko kratą jo namuose. Čiužinyje aptiko 3 lietuviškus elementorius. Dar 4 elementorius savo drabužiuose bandė paslėpti jo duktė Kotryna Strumskienė. Kaltę už šią spaudą prisiėmė duktė ir žmona Agota. Caro paliepimu visi trys nubausti po 14 dienų arešto policijos areštinėje. Bausmę atliko Ukmergėje.


Kačkys Adomas, Juozo, gimė Bernotiškių kaime, Taujėnų valsčiuje. Tėvas turėjo 18,5 dešimtinių žemės. A. Kačkys Ukmergėje mokėsi privačiai, ruošėsi laikyti 4 klasių egzaminus. 1899 metais prasidėjus Ukmergės miesto mokyklos mokinių S. Ūsonio, I. Miškinio ir kt. bylai, kratytas ir A. Kačkio butas. Rasti prašymo Vilniaus generalgubernatoriui juodraščiai, kad neteisingai persekiojamas mokinys S. Ūsonis. Caro paliepimu A. Račkys nubaustas 7 d. arešto. Bausmę atliko Ukmergėje. Kad ir kokie buvo sunkūs carinės priespaudos laikai, tačiau mokslo šviesos kibirkštėlei nebuvo lemta užgesti. Tą kibirkštėlę kurstė ne tik knygnešiai, bet ir daraktoriai. Daraktorius - slaptosios mokyklos mokytojo pavadinimas. Uždarius parapijines mokyklas, lietuviai ėmė steigti slaptąsias mokyklas, kurios buvo praktikuojamos beveik iki pat nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Svarbiausias daraktorių uždavinys būdavo išmokyti vaikus skaityti spausdintus tekstus, kiti mokė ir rašyti, o jau labai retas kuris mokė ir skaičiuoti. Beveik kiekvienas kaimas turėjo savo slaptąją mokyklą. Ji paprastai veikdavo nuo Visų Šventųjų iki Velykų. Mokyklą lankydavo keliolika mokinių. Tačiau pagarsėję daraktoriai sutraukdavo ir po keliasdešimt ar net arti šimto mokinių. Daraktorių mokykla jokių atskirų patalpų neturėjo. Paprastai būdavo mokoma ūkininkų gyvenamosiose pirkiose. Pamokų metu vaikai sėdėdavo apie stalą, o daraktorius -jo gale, visi vaikai skaitydavo iš elementorių ar maldaknygių jiems paskirtus tekstus tyliai, o daraktoriaus dešinėje sėdintis vaikas skaitydavo garsiai. Patikrintas vaikas persėsdavo į kairiąją stalo pusę, o šalia daraktoriaus pereidavo kitas vaikas. Tokiu „rato" principu būdavo patikrinami visi vaikai. Skaityti mokėsi slebizavimo būdu (taip visur būdavo skaitoma iki XIX a. galo). Tai metodas, kuris rėmėsi ne logine, bet motorine atmintimi ir ritminiu pajautimu.


Tie daraktoriai, kurie mokydavo ir rašto, vartodavo ir kitą stalą. Prie jo susodindavo rašančiuosius. Šio meno dažniausiai būdavo mokoma kartojant daraktoriaus parašytuosius tekstus, raides, sakinius. Daraktoriai dažniausiai mokydavo po savaitę pas kiekvieno vaiko tėvus. Šitoks nuolatinis mokyklos vietos kaitaliojimas buvo tam tikra apsauga nuo žandarų. Atvykę į kaimą slaptosios mokyklos medžioti, žandarai paprastai nežinodavo į kurią sodybą pulti. O kai tik jie būdavo pastebėti, vaikai išsibarstydavo, ir kasdieninėje ūkininko pirkioje kokių nors mokyklinių žymių nebebūdavo galima rasti.


Kur daraktoriai mokydavo, paprastai toje pirkioje ir gyvendavo, buvo maitinami. Be to, jiems nuo kiekvieno vaiko buvo mokama 10-15 kapeikų (valdinėse mokyklose mokytojas gaudavo po 30 rublių per mėnesį). Mokslo šviesai nebuvo abejingas ir Lyduokių dvaro (Ukmergės raj.) valdytojas, caro laikų karinės inžinerijos generolas Henrikas Voinickis. Jis parapijos vaikus surinkdavo į dvarą Mokytojai būdavo samdomi. Knygas atsinešdavo patys mokytojai. Besimokant prabėgdavo vasara. Tada mokslas baigdavosi, nes generolas žiemai išvažiuodavo į Vilnių. Daraktorių mokyklos veikė Nuotekuose, Jogviluose, Žemaitkiemyje ir kt. Legalizuoti lietuvių spaudą lotynišku raidynu iš pradžių stengėsi pavieniai asmenys. Vėliau rūpintis lietuvių spaudos legalizavimu ėmė Peterburgo ir Maskvos universitetų studentai lietuviai. Peterburgo studentai - P. Vileišis, J. Kymantas, A. Murza ir kt. Maskvos universiteto studentai - J. Basanavičius, V. Pietaris, J. Spūdulis, J. Šliūpas, J. Jablonskis ir kt. -1880 -1881 m. leido laikraštį „Aušra". „Aušra" pradėjo periodinės spaudos erą, paskatino daugelio laikraščių atsiradimą. Lietuvoje „Aušra" ir „Varpas" buvo atgimimo įkvėpėjais. Iki jos visuomenę domino socialiniai ir religiniai klausimai, todėl, Aušra" ir „Varpas" stengėsi tautos mąstymą pakreipti tautine - patriotine linkme. Šių laikraščių paveikti į tautinio atgimimo veiklą įsitraukė daug iki tol nuošalyje buvusių inteligentų, tarp jų- aistringiausias tautinio atgimimo šauklys Vincas Kudirka.


Nelegalioji lietuviškoji spauda buvo leidžiama Prūsijoje: Karaliaučiuje, Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose. Per 40 spaudos draudimo metų buvo išspausdinta 5,5 mln. egzempliorių lietuviškų spaudinių, kurių dauguma pasklido po Lietuvą. Būtent už tai tauta amžinai bus dėkinga knygnešystės gadynės pilkiesiems didvyriams.


2004 metais sukanka 100 metų, kai lietuvių tauta privertė Rusijos imperijos valdžią kapituliuoti ir panaikinti 40 metų vykdytą lietuviškos spaudos draudimą. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas lietuviškos spaudos atgavimo reikšmę tautos atgimimui, lietuvių viešosios minties plėtojimui ir brandai, valstybingumo atkūrimui ir kultūros pažangai, iškilmingai paminėjo 100 - ąsias lietuviškos spaudos atgavimo metines. 2004 - ieji metai paskelbti Kalbos ir knygos metais.


2004 - 2005 metams Lietuva pateikė UNESCO Lietuviškosios spaudos atgavimo 100-mečio paminėjimo datą. Iš viso svarstytos 82 kandidatūros, o palankiai įvertintos bei Vykdomosios Tarybos patvirtintos tik 40 iš jų. 32 - oje UNESCO Generalinės konferencijos sesijoje Lietuviškos spaudos atgavimo 100 - mėtis yra įtrauktas į 2004 - 2005 metų UNESCO minimų datų sąrašą.



„Lietuvių spaudos šimtmečiui" eksponatai. Foto D. Karalis