Ukmergė: Lietuvos partizanai. Brolių likimas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

(1945 – 1954)

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Gintautas Stankaitis


Už 40 metrų nuo senolių kiemo tvoros tiesus lyg styga bėgo kelias link Butkaičių ir Eržvilko. Už kelio gyveno kitas, jau Kavolių, kaimas. Vidauja per Pavidaujį vinguriavo link Kavolių pietinio pakraščio. Globių, vidutiniokų ar turtingų, bet ne vargšų, gražus vienkiemis tupėjo į pietvakarius, kitoje Vidaujos pusėje, nuo senolių sodybos. Gal už kilometro, pusantro. Jų sodyba slėpėsi už pakrantės medžių. Mano senoliai ir dėdės Izidorius ir Kaziukas su jais kaimyniškai bendravo. Mano amžiaus vaikų pas Globius nebuvo. Tad aš ten nesilankydavau.


Rudi okupantai – vokiečiai – jau buvo išvyti. Po kaimus didesnėmis ir mažesnėmis gaujomis valkiojosi ir siautė enkavedistai ir stribai. Žmonės juos vadino bendriniu vardu: ,,Rusai!“ Tai buvo lyg koks siaubą nešantis ir įspėjantis žodis.


Dalį to laiko prisiminimų atgaivino R. Kauniečio ,,Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“, V d.,390,466 psl. Man prieš akis iškilo ankstyvo, šilto, švelnaus pietvakarių vėjelio glostomos giedros rudens dienos popietė. Iš Globių sodybos pusės sutratėjo šūviai. Kažkas dusliai dunkstelėjo. Vėliau iš ten vėjelis pažeme atpūtė dūmų kamuolius į mūsų sodybą. Degė lyg šiaudai, lyg šienas, lyg mėsa... Raudonieji rytų idėjininkai sugebėdavo ne retą sodybą paversti taikių žmonių krematoriumais. Tas jiems netrukdė pirštais rodyti į ruduosius vakarų krematorininkus: ,,Va, žiūrėkite, kokie anie juodi, kokie mes šventi!“ Senoliai mane nuvarė į trobą ir prisakė niekur neišeiti. O tai būčiau paukščiu skridęs pažiūrėti gaisro ir mūšio.


Vėliau kaime kalbėjo, kad savo tėvų ūkyje, daržinėje, sudegino rusai Klevuką Globį ir dar vieną vyrą. Po dienos kitos Eržvilko stribai išvežinėjo Globių turtą. Ties Žydgiriu (apie porą km į šiaurę nuo senolių sodybos) partizanai pasaloje dienos plėšikus pasitiko šautuvų ugnimi ir granatomis. Globių turtas nebuvo nuvežtas į Eržvilko kooperatyvą ir stribyną. O kaimiečiai juokėsi, kad pilvelis pabėgo, o kojelės likusios. Ar atvirkščiai. Nepamenu. Tokios buvusios mokesčių inspektorių ar stribų pavardės, kurių vienas pabėgęs, kitas – ne..


Kleopo brolis Juozas užeidavo pas senolius: čia dar veikė dėdės aliejinė, malūnas, valcai grucei grūsti ir miltus piklevoti. Todėl užeinančių būdavo daug. Pavalgyti kaimynui senolė patiekdavo. Buvo gerokai po pusryčių. Balandis. Sniego nebuvo. Paledžiukų užteko. Staiga į trobą įbėgo uždususi iš Adomaičių sodybos (jie gyveno kitapus Vidaujos) mergina ir, vos atgaudama kvapą, sušuko įprastą kaime perspėjimą: ,,Rusai!“ Senolė greitai įdavė Juozui maišą, liepė pro aliejinę link Pelegijos sodybos eiti. Neatsisukti. Į švilpimus ir šauksmus nereaguoti. Kurčiu apsimesti. Ji tokiu būdu vokiečius apmovė, parsivesdama mane iš Viduklės. Deja, nei senolė, nei Juozas nežinojo, kad enkavedistams, stribams ir rusų kariams jau buvo įsakyta ir leista šaudyti į nepaklūstančius, bėgančius ar jų vengiančius vyrus. Juozas, pamatęs rusus, pasuko link Kavolių. Jau sako buvęs netoli Eičo, netoli miško. Ten jį pamiškėje pasivijo žudikų kulkos. Buvo gera popietė, kai enkavedistai ir rusai sugrįžo į senolių sodybą. Ar buvo likę dar kas nors iš atvažiavusiųjų spausti aliejų, malti grūdus – nepamenu. Vienas rusas einantį į trobą čiupo už gerklės dėdę Izidorių, riktelėjo: ,,Banditerrrski!“ ir pradėjo smaugti. Dėdei ant kaklo visą mėnesį švietė raudonos kraujosruvos. Kiti kareiviai smaugiką atplėšė. Jie sakė, kad tas pirmąjį kartą nušovęs žmogų, todėl ir pakvaišęs. Jį kareiviai vėliau net surišo. Kažkas vėliau kalbėjo, kad Eičas, 1918 metų karys savanoris, girdęs rusų kareivius, norėdamas, kad šie Juozo lavono nevežtų į Eržvilką. Todėl ruseliai taip vėlai į mūsų sodybą grįžo.


Aš su seserimis ir dėde Kaziuku mažame kambarėlyje giedojome ir meldėmės. Toks buvo mūsų ginklas nuo atėjūnų siaubo. Dėdė Kaziukas buvo nedidelio ūgio, - tad atsisėdęs atrodė visai nedidelis. Rusų karys pažiūrėjo. Nieko nesakė ir vėl uždarė duris. O gal tas karys buvo žmogiškumo nepraradęs ir maldą gerbė? Mes giedojome, o už sienos, virtuvėje, sklido keiksmai, rusiški šūksniai ir daužymasis...Tramdė tą savo kulkosvaidininką - žudiką ar tardė senolius? Nemačiau.


Raudonoji okupacija niekuo nekaltų kaimo šienpjovėlių, rugių kirtėjėlių ir žemės artojėlių brolių Globių: Kleopo (slp. Kęstutis) ir Juozo (slp. Zigmas) krauju papildė kraujo marias Lietuvos Žemynoje Žemaitijoje...