Ukmergė: Lietuvos partizanai. Dvasios mokslai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

(1945 – 1954)

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (16 balsai)

Gintautas Stankaitis


Senolei Barborai jau septyniasdešimt ketveri. O eina į Eržvilką, jergutėliau tu mano, kaip septyniolikmetė. Aš, tesukrapštęs gal devynetą su trupučiu, vos spėju su ja. Eina. Apie mirtį, apie Dievą šneka. Sakosi norinti mane pas kunigėlį nuvesti, kol nenumirusi, kad dieviškuosius mokslus pažinčiau. Aš guodžiu, kad gyvensianti virš šimto. Toks vaikiškas supratimas. Iš tikro pragyveno šimtą trejus. Jos mama šimtą penkiolika, o jos senolė šimtą dvidešimt penkis. Senolė tik apakusi. Tai ne mes, šių laikų trumpaamžiai. Eidavau per savaitę kartą ar du dvasios mokslų klausyti. Už septynių kilometrų. Tolokai. Dalis kelio per mišką, pribarstytą mėlynių uogų, eglių skujų ir pušų kankorėžių, kiškio kopūstų priaugintą. Čia su kaimynų berniuku pažaisdavome – žinoma, karą. Vokiečių – rusų? Ne! Jau partizanų – rusų. Iš kur tas karingumas vyriškai giminei į kraują įaugintas, kartu su protėvių genais? Taip buvo: vaikystės pasakos neperrašysi. Medinė, jauki bažnytėlė. Ant aukšto, stataus Šaltuonos kalno. Už mūro šventoriaus patogu ir ramu žaisti per mokslų pertraukas. Jaunas kunigėlis ne tik tikėjimo tiesas ir nuklydimus aiškino, bet mėgo su mumis bendrauti ir žaisti.


Greta šventoriaus – miestelio aikštė. Joje nušautus partizanus ar šiaip nužudytus vyrus stribai ir enkavedistai guldydavo. Gal pažinę apsiverks motina ar tėvas? Bus ką į Sibirą pavėžėti. Kalbėjo, kad toje aikštėje buvo paguldyti ir išniekinti Valaičio iš Paparčių sūnus Gediminas kartu su vyrais, žuvusiais Macelskienės sodyboje, bei tolimi senolės giminaičiai – ar tik ne Jurgaičiai?.. Stribynas zirzė, įsikūręs savo širšių lizdą, - arčiau šventoriaus stovėjo...


Kartą, mums žaidžiant su kunigu, ateina į šventorių pusamžis nevalyvas stribas. Pasivedėja kunigą į šalį. Kažką sako. Kunigas liepia vaikams žaisti ir laukti jo, ateinant iš klebonijos. Nueina. Žaidžiame ilgai, bet kunigas negrįžta. Vėl ateina stribas. Jau ginkluotas. Siunčia mane (kodėl mane?) į kleboniją, kunigo pakviesti. Nueinu. Klebonija tuščia. Iš kažkur pasirodo šeimininkė. Pasakau, kas yra. Šeimininkė paaiškina, kad kunigas sakėsi einąs į stribyną, o vaikučiams liepęs namo eiti. Grįžęs pasakiau stribui. Tas riebiai nusikeikia.


Jaunasis kunigėlis pabėgo. Mano dvasios mokslai Eržvilke užsibaigė. Pirmuosius dvasios mokslus teko užbaigti ir pirmąją Komuniją priimti Paupyje. Irgi mokė jaunas kunigas. Jis su vaikais žaidė, juos mokė ir liturgines plonybes bei tikėjimo paslaptis aiškino.


Klebonas – žilas, neaukštas, kumptelėjęs visų gerbiamas senukas. Vardas, jei neklystu, - Kazimieras. Pikti liežuviai plakė, kad jis neatsisakąs taurelės, iš gerų rugių išsunktos, skaidriosios, kad dievotas kaimo moterėles pamylįs ir nuolat pypkutę dūminąs. Nenarpliokime visų žmogaus silpnybių! Pypkutė tikrai rūko. Gal ir ne taip stipriai, kaip Siečės kazokų vado? Gerbėme jį, bet prisibijodavome, kad neegzaminuotų. Jis to ir nedarė. Kartą, užtikęs žaidžiančius prie šventoriaus ant kelio, užklausė, ką mes taip anksti rytą veikiame. Atsakėme. Paaiškinome. Manęs paklausė: ,,Kas yra nuodėmė?“ Neatsimenu, - išnarpliojau tą filosofinį klausimą ir ginčą ar ne. Tik šis žodis giliai įstrigo į galvelę. Gal dėl to, sovietmečiu dirbdamas, rašiau ir spausdinau satyrines, trumputes eiliuotas miniatiūras, pavadindamas jas ,,Nuodėmingos mintys“? Pasirašinėdavau slapyvardžiais: Spyglys, Gylys, Vincentas Sveikajuoktis. Budrūs sovietinės spaudos sargai nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti, kad žodis – nuodėmė – viena iš dvasinės žmogaus būsenos sąvokų. Religinė sąvoka? Nevartotina komunistinės ideologijos prisisunkusiame laikraštyje. Pavojinga, kaip ir žodis – tauta.


Eržvilko stribai ir čia nenurimo. Atslampinėdavo. Atplasnodavo. Kartą, vėlai pavakare, mus jaunasis kunigėlis paleido namo. Pats liko Paupio medinukėje bažnytėlėje melstis. Stribai, buvę netoli kunigėlio namų, išeinančius klausinėjo, ką tas kunigas veikiąs. Atsakėme: ,,Meldžiasi...“ Jie į bažnyčią nedrįso eiti. Ateistus vaizdavo? Gal bijojo, kad Praamžius automatų spynų ir šovinių nesugadintų? Nors ir ateistai, bet prietaringi!.. Tas kunigėlis mus paruošė vaikščioti prie Dievulio stalo pusryčių ir vakarienės. Paupyje – neužsiliko. Gal jo dalia tokia pat, kaip ir Eržvilko kunigėlio?