Ukmergė: Lietuvos partizanai. Miškų kariuomenė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

(1945 – 1954)

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Gintautas Stankaitis


Tądien saulė, prakrapščiusi blakstienas, pagal seną tradiciją tekėjo iš rytų. Išlindo pro Kalupių eglių viršūnes. Pasižvalgė po Paparčių kaimą ir švystelėjo saulėtą, šiltą vasaros dieną. Leisis tikriausiai vakaruose? Nebent pasaulio šalių kryptis ji sumaišytų? Išsigandusi. Visko gali būti – laikai buvo neramūs!


Pabudau įdienojus, kai saulė pradėjo skruostus, kaktą ir nosį gnaibyti šiltais spinduliais. Atsikeliu ir bėgu iš klėties į trobą. Tuščia. Nubėgu į tvartą – tuščia. Užsuku į daržinę – ant aslos sukrauta keliolika balnų. Namiškių irgi nėra. Kas čia? Einu apsižvalgyti aplink sodybą. Pamiškės ganykloje keliolika šaunių žirgų ganosi. Stebuklų rytas. Tapau turtingesnis už bet kokį plikbajorį. O širdelėje ne visai ramu: užeitų stribai ar enkavedistų gauja – nepaglostytų, jei tylėčiau, kvailiuku apsimetęs. Sodyba tuščia: dėdės nebuvo, seserys – dingusios. Pavakare ateina vienmarškinis partizanas, pasibalnoja žirgą ir... javai ne javai, tvoros ne tvoros, grioviai ne grioviai – per kelias minutes šuoliais dingsta Eržvilko link. Po pusvalandžio grįžta. Dingsta miške. Tankiame eglynėlyje. Sovietikų kareivos, ačiū Praamžiui, tą dieną aplink nesivalkiojo. Kaimynai irgi palaidais liežuviais neplakė...


Saulė leidosi vakaruose. Kitą rytą tekėjo vėl iš rytų. Atsikėlęs neradau nei vieno balno daržinėje, nei vieno žirgo ganykloje. Netikėtai atsirado, netikėtai dingo. Kaip pasakoje. Išjojo kartu su svajone už gimtąją žemę galvas guldyti, kardus kilnoti. Vėliau klausiau tarptautinę teisę: ,,Ar nepavėluotai buvo kilnojami kardai?“ Ji tylėjo. Matyt, ant aklos ar bailiukės pataikiau. Tada ir pasaulio galingieji akli ir bailūs buvo. Tik Jonas Aistis paaiškino:,,...vienas kraujo lašas būtų tave gynęs...“


Mėgo svetimtaučiai, užgrobę Lietuvą, ginkluoto pasipriešinimo dalyvius vadinti banditais. Netgi juos suėmę, tardydami, mušdami, žalodami, vertė save vadintis arba banditais, arba buržuaziniais nacionalistais, arba tais ir tais kartu. Taip prifantazuota daugelyje mano skaitytų karo tribunolų bylų. Netikite. Paskaitykite, kai pasibaigs 70 metų draudimo laikas į archyvus lįsti. Deja, yra toks įstatymas, lyg nušiuręs katinas, saugantis išdavikiškų žiurkių išdaigas.


Nugalėtojų gal ir neteisia, bet jų blogus darbus žmonija amžiams atsimena. Atminties teismas – begaliniai ilgas, sąžiningas, negailestingas, nepaperkamas. Pamėginkite atsistoti prieš jį - įsitikinsite!


Kažkodėl neatrodė, kad tas būrys ginkluotų, uniformuotų vyrų, išjojusių nakties prieblandoje į nežinią, būtų kokie nusikaltėliai ar banditai. Jie kovėsi prieš ginklus – ginklais, prieš smurtą – smurtu, prieš gudrumą – gudrumu. Kaip kare. Kautynėse juos žudė. Jie atsakydavo tuo pačiu. Jie kovėsi savo žemėje. Jų priešai kovėsi, svetimą žemę užgrobę. Panarpliokite paprotinę, tarptautinę, karo ir kitokias teises... gal susigaudysite, kas teisūs, kas melagiai, kas grobikas, o kas jo auka?


Budelis visada teisus, jei tą jo teisingumą dar ir kirvis paremia.