Ukmergė: Lietuvos partizanai. Parodyk ginklą

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

(1945 – 1954)

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Gintautas Stankaitis


- Parodyk bet kokį sugadintą ginklą – sutaisysiu! – pasigirdavo mano dėdė Dzidorius Matusevyčius. Apžiūrėdavo. Meistravodavo. Sutaisydavo. Partizanas Žilius ateidavo Paparčiuose į mūsų apsamanojusią, sulinkusią trobeliūkštę nusiskusti, nusiprausti, pavalgyti... O kai dėdė nuo sovietų mokesčių rinkėjų, uždaręs Pavidaujyje aliejinę ir malūną, pabėgo į Paparčius ir čia įkūrė aliejinę, tai Žilius atsivesdavo ir draugus. Kartais ir ginklų paremontuoti. Iš Pavidaujo atsivežė ir varstotą.


Buvau jau Vadžgirio mokyklos moksleivis. Jau partizaninės ginkluotos kovos iš savo apogėjaus ritosi žemyn. Atėjo kartą du man nepažįstami partizanai. Klausė, kur dėdė. Pasakiau, kad išvykęs, nebūna. Taip visiems nepažįstamiems sakydavau: nesvarbu partizanas ar stribas. Sesuo Marytė laukuose dirbo. Jiedu ant varstoto remontavo kažkokį didžiulį pistoletą. Po to liepė man eiti lauk ir žiūrėti ar kulkos sieną pramuša. Išėjau. Kulkos virš mano galvos net rąstų atplaišas buvo išplėšusios. Grįžusi sesuo tuos partizanus išbarė. Pasakė ar ne Žiliui – nežinau. Tik kovų istorijos patamsiuose ir užkaboriuose liko spėjimas, kad vėliau kažkuris iš tų partizanų buvo suimtas(?). Kankinimų ir tortūrų neatlaikęs, - prakalbo. O prakalbėjimas daugeliui atėmė gyvybes, sveikatas, pasiūlė kalėjimus, netektis, tremtis... Ginkluoto dešimtmečio kovose būta ir taip... Tamsių klaustukų būta...


Kaip Sąjūdžio Seimo narys nuo Ukmergės rodžiau pavyzdį: įstojau į šaulius ir savanorius. Uniformas įsigijome. Šauliams ant kaklaryšių šaulys, savanoris ir dailininkas Algimantas K. išpaišė gražias emblemas: Vyčio kryžius, skydus ir sukryžiuotus kardus. Skiriamės nuo sovietų armijos, kurios dar Lietuvoje buvo tūkstančiai! Ginklų neturime. Perkame iš sovietų kariškių diržus, pistoletų įdėklus, net kariškus baltinius, skirtus jų karininkams. Mielai parduoda. Pistoletai ir revolveriai brangoki. Neįsigijau. Buvę partizanai nežiūri kainos: perka viską, kas šaudo ir sprogsta. Jie išsitraukė iš slaptaviečių senus, aprūdijusius, o kartais ir gerai išlaikytus. Dažnai pavaikštau ir uniformuotas: kai teismuose nedalyvauju. Einu kartą iš renginio nuo Laisvės ir nepriklausomybės paminklo Ukmergėje. Sutinku saviškius ir pažįstamą rusų karininką. Įsikalbame. Pamatęs pas mane prie šono, ant diržo prikabintą pistoleto įdėklą, paprašo parodyti ar gerą ginklą turiu. Atsegu. Išimu... visą saują šokoladinių saldainių. Įspūdis lyg vandenilinės bombos sprogimas! Va, čia tai bent amunicija! Tai bent galybė! Būčiau išėmęs tanką, minosvaidį ar patranką, ar bent jau stingerį – vargu ar būčiau nustebinęs.


O iš kur mūsų nedraugams žinoti, kad XIX a. sukilimuose mokėjome mūšius laimėti ir nugalėti dalgiais. O štai XX a. mokame nugalėti gudrumu, priešo išgąsčiu ir saldainiais.


Taigi, - ne kiekviena kova beviltiška, ne kiekvienas ginklas prastas! Parodyk, žmogau, kokį ginklą turi savo galvelėje ir prieš ką jis gali būti pakeltas. Ar gali paviešinti? Žinodamas savo ginklą ir savo tiesą, - suprasi, kada ateina pergalė, o kada įsisuka pralaimėjimas.