Ukmergė: Lietuvos partizanai. Paskutinis Paparčių partizanas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

(1945 – 1954)

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Gintautas Stankaitis


Mano motina Julijona ruošėsi būti dvarininke arba bent stipria ūkininke. Tvartas naujoje sodybvietėje jau pastatytas: mūro ir akmenų pamatai iškelti aukščiau už žmones, su dvivėrėmis durimis lygūs. Pastogė, šienui krauti, paaukštinta. Klėtis pjautų rąstų irgi mūro ir akmenų pamatais didžiavosi. O troba? Trobeliūkštė palauks: kaimiečių vaikai užsigrūdinę visokiems vėjams ir skersvėjams, karščiams ir šalčiams. Todėl gyvenome medinukėje su moline asla. Kieme buvo privežta daugybė didelių ir mažesnių akmenų iš mano tetai Onai Jonikienei priklausančios Šaltuonos dalies. Būsimoms statyboms. Motinai mirus, karui prasidėjus, tėvui antrą kartą vedus ir dar vaikučių būriui pabirus, - svajonės pabėgo. Ant tų akmenų sėdėdavau, žaisdavau, šokinėdavau nuo vieno ant kito. Vienas ir su draugais.


Mėgdavo ir kaimynai kai kada ant jų susėsti, prie progos apsilankę ar po darbų kolkozo laukuose. Mano atmintyje tebesėdi ant raino nugludinto akmenėlio Macelskienės Kaziukas. Augo pas ją. Tėvų neturėjo. Tikrosios pavardės nežinau. Kaziukas – ir viskas! Sėdi ir mąsto: į sovietų armiją ar į lietuvių miško partizanus? Tuo laiku, gyvi išlikę, partizanai liepdavo eiti į sovietų armiją, kad tėvai ir artimieji nenukentėtų. Taip išėjo iš Paparčių Jonas Mankus ir po trijų metų grįžo iš Vidurinės Azijos druskuotų smėlynų. Neturintieji giminių, rinkdavosi laisva valia. O Kazys? Išėjo partizanauti. Sesuo Danutė jo partizanišką nuotrauką parodė ir ša! – liepė niekam nesakyti. Paslėpė.


Laiko istorija galėjo rašyti 1953 ar 1954 metus. Ankstyvą rudenį, šaltoką, apsiniaukusią dieną, nelabai vėjuotą pavakarę, grįžtu iš Vadžgirio mokyklos. Eidavau pro savo senolio sodybvietę, parduotą Baciui. Medžiai, šulinys, sodas, uosiai ir krūmai buvo išlikę. Iš rytų ir pietų pro sodybą skubėjo žvyruoti vieškeliai, šalia sruveno intaku vadinamas upeliūkštis. Vasarą išdžiūstantis. Mano tėvo ir motinos sodyba buvo už kilometro į šiaurę, pamiškėje.


Matau - laužas kūrenasi. Prieinu. Šalia laužo, žolėse, guli Kaziukas. Apsivilkęs lietuvių kario uniforma. Su skiriamaisiais ženklais. Šalia vokiškas automatinis ginklas. Pasisveikinome. Paklausinėjo naujienų. Pasikalbėjome. Sakė, kad okupanto samdiniu nebūsiąs. Rankas paspaudę, išsiskyrėme.


Jis – paskutinis Paparčių kaimo partizanas. Gyvenimo keliai po to mudviejų nesuvedė. Sklandė žinia ar gandas: žuvo kautynėse kažkur tarp Girkalnio ir Kalnujų. Iš tikro – nežinia!..


Dar viena gyvybė ant Laisvės aukuro. Klausiama – ar vertėjo, ar reikėjo? Partizanai tuo laiku siūlė jauniems vyrams išsaugoti save, kad lietuviai neišnyktų.


Išdidumo ir Laisvės galia Kaziukui buvo stipresnės už gyvybės galią. Matau jį, kaimo bernioką, ant raibo akmenėlio mūsų sodyboje besėdintį. Amžiams.