Ukmergė: Lietuvos partizanai. Poema per pusdienį

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

(1945 – 1954)

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Gintautas Stankaitis


Partizaninio judėjimo laikas nebuvo pasibaigęs. Atviromis akimis tai matėme ir prijautėme. Visko prigalvoja maksimalistinė vaikystė ir paauglystė bei jaunystės pradžia. Ne išimtis ir tie, kurie šiek tiek skaito ir plunksną valdo. Perskaičiau A. Puškino ,,Eugenijus Oneginas“, verstą A. Venclovos, ir T. Tilvyčio ,,Dičius“. ,,O kuo aš prastesnis?“ – pagalvojau vieną dieną, atsikėlęs iš patalėlio. Nustebinsiu pasaulį panašia poema apie tautos ir tėvynės didvyrius ir išdaviką!


Pasakyta – padaryta. Sugalvota – nemeluota. Prisėdau rytą ir apie vidurdienį poema buvo baigta. Eilėdara? Eilėdara pagal to laiko ir paauglio amžiaus žinias, kaip A. Puškino ir T. Tilvyčio. Kryžminiai, gretutiniai, gaubiamieji, vyriški ir moteriški rimai, punktai ketureiliai ir dvieiliai kariškomis gretomis. Ritmų įvairovė nepamiršta. Eiliuotos kalbos garsų ir sąskambių visas sąsiuvinis! Ką padariau su išdaviku? Priverčiau jį pasiimti virvę, pasirinkti tvirtesnę ąžuolo šaką ir pačiam sau įvykdyti nuosprendį. Žodžiu, kaip Vytautas Didysis, - išdavikui virvelę pamėtėdamas.


Po pietų kūrinį parodžiau Juozui Girdzijauskui, iš Kalupių kaimo, tada dar ne profesoriui, nepamenu kelintos klasės kaimo berniokui, tada rašiusiam irgi eilėraščius, o ne mokslo raštus. Perskaitė ir, juokdamasis, paklausė: ,,Kodėl tą išdaviką poemos pabaigoje pakabinai?

“ Atsakiau: ,,Taip reikėjo... Teisingumas to reikalauja...“ Tada abu negalvojome apie pavojų būti sovietinio saugumo pakabintiems ant lagerių virvutės už tokius rašinius ir jų skaitymą. Universitetą baigęs pamačiau įstatymo, valstybės ir smurto siaubingas galias.


Kažkur, netoliese, susišaudžius partizanams su rusais, - pagriebiau savo tą poemą, kitus partizaniškų eilėraščių sąsiuvinius ir, įkišęs sau į užantį, nubėgau už 12 km pas dėdę Kaziuką į Pavidaujį. Padaviau, kad paslėptų. Paslėpė. Niekada neradome. Vėliau jo namas sudegė. Ne eilių gaila, o jose aprašytų faktų.


Yra ir šiais laikais mėgėjų per naktį 600 metrų eilėraštį ant tualetinio ritinio parašyti. Į Gineso knygą geidaujančių patekti. Padėk, Dieve! Tevargsta. Nuostolių skaitytojams nebus. Va, - miško gaila, tokiam popieriui gaminti iškirsto, nors tuose metriniuose eilėraščiuose gali būti išgarbintas medžių grožis.


Praamžius duotų sveikatą rašyti, kai 70 sulauki. Ne, ne poemas per pusdienį! Kur tau – tada duoda daug patirties ir proto prideda, bet atima rankų jėgą raides vedžioti. Mėgsta Praamžius pusiausvyrą: vienodą kiekį paleidžia į pasaulį išminčių arba kvailių, karalių arba elgetų, drąsuolių arba bailių, sveikata trykštančių arba neįgaliųjų, talentų arba grafomanų... Rašykite, nelaukdami septyniasdešimtmečio ir negaudykite prievarta teisingumo. Sučiupę jį, pamatysite gudrią neteisybę sugavę...