Ukmergė: Lietuvos partizanai. Rudens dienos kronika

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

(1945 – 1954)

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Gintautas Stankaitis


Kalupių kaime gyveno du broliai Girdzijauskai: Leonas ir Benediktas (jų trobos vos už keliolikos metrų viena nuo kitos). Jų žmonas vadindavome ne Girdzijauskienėmis, o Leono – Leoniene (tikras vardas Malvina), Benedikto – Benadiene (tikras vardas Julijona, o tarmiškai ir mažybiškai - Juliki). Ir patogu, ir nesumaišysi, ir tikslu. Aplinkinėse parapijose buvo įprasta žmonas šaukti vyrų vardais, prisegant priesagą –ienė. Čiupkite į vieną saują vyrišką vardą, į kitą šią priesagą ir kurkite Vadžgirio, Eržvilko, Viduklės, Girdžių ir Paupio parapijų ištekėjusioms moterims pavardes. Gražu ir miela!.. Leonas Girdzijauskas buvo 1918 metų savanoris ir pokario partizanų rėmėjas... Malvina labai mylėjo vaikus: atmintyje išlikęs šviesuliukas, kad aš ir sesuo Danutė žaidėme, dainavome, minėme mįsles ir užsibuvome su kitais vaikais iki vėlumos jų troboje. Troboje buvo prabanga: medinės grindys, šilta... siūlė nakvoti. Per paledžiukus išėjome namo: trakšt brakšt... tai labai ankstyva vaikystė. Tėvas dar nebuvo pamotės apsivedęs.


Pokaris. Vėlyvas, šiltas ruduo niekaip nenorėjo keisti savo spalvoto rūbo į žiemiškąjį. Ar gal jau šilto lapkričio pradžia? Todėl į Kalupių pradinukę ėjome per patižusius arimus ir ežiomis. Kaimiečių karvės ganėsi Kalupio krūmais ir ąžuolais apaugusiose laukuose.


Iš šovinio kulkos išlydydavome šviną. Įkaldavome kulką į storesnį medgalį. Patobulindavome virvele, kad rankų nesusižeistume. Į tuščią kulką degtukų galvučių priskusdavome. Įkišdavome vinį ir, trinktelėjus į sieną ar akmenį, pykšt! Pokšt! Garsai, kaip tikro šautuvo!


Mokytoja Globienė bardavosi ir atiminėdavo. Negi mažus meisterius nugalėsi, kai šovinių visur pilna?! Vietoje atimtųjų ir sunaikintųjų greitai pasigamindavome naujas šaudykles.


Moksleivis, kaimynas, Albinas Kisielius iš Kalniškių, pasiūlė tą pavakare pašaudyti iš tikro šautuvo. Sakė turįs oho kokį! Nuėjome į Broniaus Kisieliaus eglynėlį, Gudgardžiu vadinamą. Jis išsitraukė iš šėkštų vokišką pėstininkų šautuvą. Kas pirmas? Na, žinoma, - šautuvo savininkas. Bumbt į kelmą. Aš nedrįsau. Tada šovė kitas ir, greitai paslėpę šautuvą, dingome: parbėgome iki mokyklos ir namo...


Einu namo, didvyriu nepasirodęs. Matau link Girdzijauskų sodybos per krūmus varosi rusų kareiviai mano keturiolikmetę seserį Marytę. Vėl siautimai? Todėl nesikišu. Neinu artyn. Patampys ir paleis. Vakaras. Marytės nėra. Karves parsivarau į tvartą aš. Naktį didelis šaltis sukausto žemę. Iki dvidešimties padala nukrinta! Staigiai. Po ilgos šilumos. Marytė grįžta ar ne po poros parų. Iš Kauno. Sunkvežimio kėbule. Po antklode. Dvidešimčiai šalčių spaudžiant. Žemę gruodui sukausčius. Grįžusi pasakoja: ,,Ėjau parsivaryti karvių. Netoli Girdzijauskų sutinku pažįstamą partizaną Mišeikį (slapyvardis Tarzanas). Sako: ,,Maryte, padėk išsigelbėti...“ Ima už rankos ir tarp arimų, ežia vedasi laukais link Paparčių vakarinio miško pakraščio. Liepia neatsisukti. Eina jis – aukštas, tvirtas, jaunas vyras ir vos nešte manęs už rankos neneša. Išgirdome rusai švilpia, šaukia. Partizanas: ,,Tik neatsisuk, kai paleisiu ir pasivys, sakyk, kad ginklu grasinau...“ Niekas man negrasino – aš pati ėjau! Jam patariau bėgti ne link Šaltuonos, o link Macelskienės. Mane palikęs stovėti, iš pradžių sparčiu žingsniu, vėliau bėgte link miško. Ginkluoti rusai atbėga iki manęs...“


Marytė pasako, kaip sutarta. Pasigirsta šūvis Broniaus Kisieliaus eglynėlyje. Rusai pasimeta ir nubėgančiojo nepradeda iš karto vytis. Partizanas dingsta miške. Areštuotą seserį nusiveda į Benado namus. Ten prigrūsta ir daugiau suimtųjų. Visi linamynio talkininkai suvaryti. Kiekvieną, atėjusįjį į tą sodybą, sulaikydavo. O tardė Leono name. Leonienę (Malviną Girdzijauskienę) sulaikė, einančią iš savo trobos ir nešančią į mišką paslėpti šautuvą. Ji buvo tardoma ir mušama tuo atimtu šautuvu, kol medinė buožė suskilo. Taip kančiose mirė. Kitus tardomuosius mušė rastu pas Leonus mediniu kočėlu per kojų plikus padus ir kulnis. Skausmas šėtoniškas. Mokėjo okupantai kankinti. To tai jau nepaneigsi. Mušama sesuo kartojo vieną ir tą patį: ,,Liepė, vedėsi, ėjau, nepažįstu...“


Seserį paleido vidurnaktį. Kaune. Nepažįstamame mieste. Menkai apsirengusią. Viena suimtoji moteris davė paklodę, kad nesušaltų. Einant gatve, senas, nepažįstamas žmogus užkalbino. Davė pinigų, kad galėtų parvažiuoti. Parodė kelią. Taip ir grįžo sunkvežimio kėbule, šalčio padalai dvidešimtį spaudžiant. Kaime kalbėjo, kad tie siautimai ir suėmimai buvo vieno suimto partizano Švelnio (slapyvardis Putinas) – darbas. Būk tai, jį tada rusai vedžiojosi, apraištytais marlėmis galva ir veidu: kad nepažintų kaimiečiai. Kas žino? Per mažas buvau – ne viską žinojau. O kai ko buvo naudingiau nežinoti arba žinoti ir tylėti.


O kaip su Albino šautuvu? Ruošėmės būti partizanais? Jis šautuvo šeimininkas. Jis ir pasitvarkė. Mes tylėjome. Pokariu šautuvų buvo daug, duonos buvo mažai./ Naktys kraupios, o dienos neramios./ Ėjo smurtas dažnai... ir dažnai, ir viešai/ Per sukruvintą tėviškės žemę.


Šaudyti ir treniruotis teko išvežtųjų Kalupio Trumpaičių sodyboje. Tvarte. Bronius Trumpaitis (mano bendraamžis, Agotos Trumpaitienės sūnus, iš greta esančios sodybos greta išvežtųjų), turėjo pasislėpęs ten šautuvą. Nusivedė. Pokštelėjome porą kartų. Agota buvo mano mamos giminaitė. Išgirdusi - apibarė. Neprisipažinome. Reikia kai ką ir nuo tėvų slėpti. Ypač, kai ruošiesi kariauti.


O kuris vaikas tada nesvajojo vyti okupantą lauk?