Ukmergė: Lietuvos partizanai. Tylios laidotuvės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

(1945 – 1954)

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Gintautas Stankaitis


Atbridęs 1945 rudens vėlūstas vakaras įrašė į atmintį tylių, slaptų laidotuvių vaizdą. Nusivedė mane senolė į gražią sodybą: atrodo, Kisieliaus prie Vidaujatės (Vidaujatė - Vidaujos intakas) jau temstant. Tamsus kambarėlis. Uždangstytas langas. Karstas. Žiba viena žvakutė, bet velionio veido neapšviečia. Negirdėti giesmių. Nėra giedotojų. Įėjome. Tyli malda. Išėjome. Man liepė į sodą eiti obuolių pasirinkti, kai senolė liko pasikalbėti su šeimininkais. Nuėjau, bet ne obuoliai rūpi. Kas čia? Kodėl tokios tylios laidotuvės? Žmonių irgi nedaug.


Grįžtant senolė prisakė, kad niekam nesakyčiau, jog čia buvome. Nesakiau. Niekas ir neklausė. Nemačiau nei kur, nei kaip, nei kas išnešė karstą, nei kur palaidojo. Gal kur senkapiuose? Senkapių ir kaimo kapinių arti nebuvo nė viename iš Pavidaujo kaimų (trys kaimai turėjo šį pavadinimą: I, II, III).Senoliai gyveno II-me Pavidaujo kaime.


Kas buvo tas velionis? Gal vienas iš tų, kurie svaigiai, drąsiai, jaunatviškai dainavo tpru, žirgeli! tą vasarą? Ar jis buvo senolių kaimynas, ar tolimas giminaitis – liko man paslaptimi visam laikui. Pirmaisiais kovos metais ne visus partizanus išniekindavo aikštėje prie Eržvilko stribyno. Kai kuriuos, mirusius nuo žaizdų ar žuvusius, patys partizanai ar jų giminės slapta palaidodavo. Po Atgimimo tos vietos artimųjų, išlikusių kovos draugų ar giminių buvo kryželiais pažymėtos. Ne visos. Tada tesupratau, kodėl laidotuvės buvo slaptos.