Ukmergė: Pereinamasis laikotarpis ar klampi inercija?

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Vincas Lukša.1990.


Viena mintis jaudina: kiek laiko dar šitaip gyvensime? Gerai dar, jeigu tik iki 1992 metų rugsėjo – vadinamojo pereinamojo laikotarpio pabaigos. Patogus tas žodis „pereinamasis“. Juk buvo ir pereinamosios gairelės, ir pereinamosios vėliavos, ir pereinamieji prizai, ir pereinamasis iš socializmo į komunizmą laikotarpis. Dabar gi – pereinamasis laikotarpis iš nutautintos į tautinę mokyklą.


Ar nevertėtų apsispręsti kai kuriais kardinaliais mokyklos darbo klausimais? Ir pirmiausia dėl privalomo visuotinio vidurinio mokslo (ar būsimos pagrindinės dešimtmetės baigimo). Laikas, kažkokio didumo ar ankštumo švietimiečių forume pasvarsčius, prieiti nuostatos: jaunimo mokymas ir lavinimas yra ne politinis reikalavimas. Todėl ar verta mokyti tuos, kurie nenori mokslo, nevertina jo, sąmoningai ignoruoja mokytojo reikalavimus ir pastangas, triūsą. Tokie antramečiai ir net trečiamečiai tik trukdo, be reikalo apsunkina mokytojų darbą, gadina kitus – ypač silpnavalius – klasės draugus. Reikia, kad tokių antramečių ar trečiamečių, ignoruojančių mokslą, nenorinčių mokytis šalinimas iš mokyklų pedagogų tarybos posėdžio nutarimu taptų įteisinta mokyklų darbo praktikos norma. Teko paklausti vieno kito mokyklos direktoriaus: „O jeigu pabandžius pašalinti už sąmoningą nesimokymą, blogą mokymąsi V-XII klasės moksleivį? Negi švietimo skyrius jį vėl susigrąžintų? Atsakas buvo toks: „Be abejo, susigrąžintų. Ir dar kokius metus įvairiuose pasitarimuose mokyklą už tokį sprendimą palinksniuotų“. Kol šitaip yra, labai jau nelinksma pereinamuoju laikotarpiu.


Iki šiol daugelis gyvenome be didelio poreikio mokslui. Mokyklos lankymas didžiąja dalimi tebuvo valdžios nutarimo dėl visuotinio, privalomo vidurinio (anksčiau – aštuonmečio ar devynmečio) mokslo vykdymas. Už nelankymą – bausmės tėvams. Bausmėmis ir prievarta buvo brukamos mokslo žinios jų nenorintiems, nevertinantiems moksleiviams. Tą nenorą mokytis, mokslo nevertinimą, požiūrį į mokslą kaip į nereikalingą bei nemalonią prievolę moksleivių sąmonėje išugdė juos supanti visuomeninio, socialinio gyvenimo, šeimų aplinka. Tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kaip viena palikta mokykla turėjo kovoti (ir beviltiškai tebesikauna) su moksleivių nenoru mokytis, jų abejingumu mokslui, poreikio jam neturėjimu. Mokymosi interesų ir perspektyvų neturėjimas – mokslo prestižo smukimo pasekmės. Todėl tie, kurie įstatymus leidžia ir juos vykdo, turėtų pašalinti priežastis.


Manyčiau, kad jau reikėtų protingai šalinti ir tas priežastis, dėl kurių – kaip ir daugelį metų, tik dabar su kitokia, patriotiškesne intencija – moksleivija atitraukiama nuo mokslo ūkiniams darbams kolūkiuose bei tarybiniuose ūkiuose, trikdomas normalus mokyklų darbo ritmas, nukenčia mokymo kokybė. Pasakyčiau daugiau - gal tuo net išreiškiama nepagarba mokslui kaip darbui. Priežastis, verčiančias mokyklas, nutraukus pamokas ar jas gerokai pastriukinus, eiti prie žemės ūkio darbų, galėtų irgi laipsniškai ir apgalvotai šalinti (įsiklausę ne vien tik į sąjūdiečių ar valdiškų ekonomistų balsus ir siūlomus projektus) mūsų aukščiausieji valdžios ir valdymo organai.