Ukmergė: Prezidento Antano Smetonos Užugirio devynmetės mokyklos istorija. (statyba ir pirmieji darbo metai)

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (5 balsai)

Arvydas Pėšina.1992.


Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir Lietuvos Respublikos atkūrimo anuomet susirūpinta švietimo reikalais, ir ne be reikalo. Dauguma žmonių buvo beraščiai ar mažaraščiai. Tik 360 pradinių mokyklų ir 5 gimnazijos turėjo tokius pastatus, kurie buvo pritaikyti mokymuisi ir buvo mokyklų nuosavybė. Daugelis kitų mokyklų buvo priverstos glaustis nepritaikytuose pastatuose arba nuomoti juos. Todėl 1918 ir 1919 metais sušauktos mokytojų konferencijos, kurių nutarimais vadovaudamasis, Steigiamasis seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą. Pagal šį įstatymą Lietuvoje kurta ketverių metų pradinė mokykla, kurią privalėjo lankyti abiejų lyčių 7-14 metų amžiaus vaikai.


Kadangi šis įstatymas nebuvo vykdomas, nes savivaldybės negalėjo tinkamai tvarkyti mokyklų reikalų, 1925 m. įstatymas pakeistas, o mokyklų darbą ėmėsi centralizuotai kontro-liuoti Švietimo ministerija. Numatyta, kad 500 gyventojų turi tekti viena mokykla. To nebuvo pasiekta, nes daugėjo ne mokyklų, bet mokytojų, ir buvo statomos ne mažos, bet didesnės mokyklos, kuriose dirbdavo po kelis mokytojus. 1931 m. vienam mokytojui teko 552 gyventojai. 1938 metais vienam mokytojui teko 469 gyventojai.


Privalomas mokymas pradėtas 1928 metais, o galutinai įvestas 1930 metais. Tai sulygino Lietuvą su kitomis pasaulio valstybėmis. Pradinės mokyklos buvo keturių skyrių. Dažniausiai jose dirbo po du mokytojus, kiekvienas turėjo po du skyrius. Nuo 1933 metų pradėtos steigti šešių skyrių antro laipsnio bendrojo lavinimo pradžios mokyklos. Baigusieji šias mokyklas jau galėjo eiti tiesiai į gimnazijos pirmą klasę. Tai buvo pirmas žingsnis pereinant prie visuotinio privalomo mokymo iki šešerių metų visiems mokyklinio amžiaus vaikams.


1936 metais išleistas naujas Pradžios mokyklų įstatymas, kuris nusakė pradžios mokyklų tikslą: "...Teikti Lietuvos jaunimui pradžios mokslo žinių, ugdyti jo dvasios bei kūno pajėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti ir jai aukotis". Nustatytos naujos mokymo programos. Buvo dėstoma tikyba, lietuvių kalba, skaičiavimas, istorija, geografija, gamta, dailė, darbai, muzika ir kūno kultūra. Akcentuojama tautinis auklėjimas ir meilės Lietuvai ugdymas. Mokiniai įgydavo plačias žinias.


Įvestas mokytojų laipsniavimas; buvo 5 laipsniai, kuriuos suteikdavo už darbo stažą, kursų lankymą. Tai vertė tobulėti. Steigiamos mokytoja seminarijos, 1934 metais atidarytas Klaipėdos pedagoginis institutas, kuriame būsimieji mokytojai mokėsi dvejus metus. Taip pat buvo daug įvairių vasaros kursų, kur mokytojai galėjo tobulintis. Norint gauti aukštesnį laipsnį, tai buvo privaloma. Mokyklų statybai kasmet skyrė vis daugiau lėšų. Į švietimo sistemą įsijungė ir Prezidento A. Smetonos Užugirio pradžios mokykla, savo darbą pradėjusi 1935 metais.


Užulėnio kaimas Ukmergės rajone nuo senų laikų atrodė kaip Dievo užmirštas kampelis.. Pasislėpęs tarp miškų prie Lėno ežero, jis priklausė grafams Radviloms, kurių rezidencija buvo už 15 kilometrų - Taujėnuose. Žemės čia buvo šlapios, derlius dažnai menkas, todėl žmonės gyveno palyginti skurdžiai. Netoli nuo Užulėnio - Užugirio kaimas, kitoje ežero pusėje — didžiausias pagal žmonių skaičių Lėno kaimas. Mokyklos čia nebuvo, vaikai visai nesimokė arba eidavo į Taujėnus. Tik Užulėnio kaime gimusiam Antanui Smetonai tapus Prezidentu, padėtis pradėjo keistis. Pradžios mokykla šiose apylinkėse veikė jau nuo 1922 metų. Ji buvo įsikūrusi Lėno kaime, klebonijos name. Patalpos buvo nepritaikytos, mokiniai, kurių ateidavo apie 50, nesutilpdavo. Todėl šiai apylinkei būtinai reikėjo naujos mokyklos. Lėno kaime, paežerėje, buvo parinktas hektaro dydžio sklypas, ir nuspręsta statybai panaudoti svirną.


Kodėl mokyklos statybai buvo parinktas Lėnas? Pirmiausia, mokykla čia jau veikė, kelti ją į kitą kaimą nesinorėjo, be to, tam būtų prieštaravę gyventojai. Juk Lėno kaime gyveno daugiausia žmonių, iš čia buvo daugiausia ir mokinių. Vėliau, jau pradėjus statyti mokyklą Užulėnyje, į Kauną buvo nusiųstas raštas iš Lėno dėl "netinkamai parinktos vietos", ir nežinia, kaip būtų viskas pasibaigę, jei nebūtų įsikišusi J. Smetonaitė. Sprendžiant iš mokyklos vedėjo Augusto Viliūno daryto mokyklos aprašymo, prieš statybos pradžią kilo mintis realizuoti jau seną sumanymą "J.E. Respublikos prezidentui Ponui Antanui Smetonai jo gimtinėje Užulėnyje pastatyti paminklą". Be to, švietimo ministras rašte Valstybės kontrolieriui 1932 metų liepos 6 d. rašė, kad mokykla bus statoma, pageidaujant Prezidentui. Galima prieiti išvadą, kad mokyklos statybos iniciatorius buvo A. Smetona. Tai buvo jo dovana kaimui, kuriame jis gimė. Taigi 1932 metų pradžioje atsisakyta medinės mokyklos statybos Lėno kaime ir pasirinktas Užulėnis, kur turėjo iškilti didinga mūrinė mo-kykla su visais to meto patogumais, pavadinta Prezidento Antano Smetonos vardu.


Kaip matome iš aukštesniųjų mokyklų inspektoriaus S. Čiurlionio rašto Švietimo ministrui, rašyto 1932 m. liepos viduryje, pastarasis buvo nuvykęs į Užulėnio kaimą susipažinti su sąlygomis statybai. Dviejų hektarų ploto sklypą šiame kaime skyrė Prezidentas. Mokykla turėjo stovėti maždaug per šimtą metrų nuo namo, kuriame gimė A Smetona. Toje vietoje stovėjo du nedideli pastatai, priklausę žmonėms. Juos vėliau nugriovė, o nuostolį žmonėms atlygino. Vietą statybai apžiūrėjo minėtas inspektorius kartu su Prezidento seserimi Julija Smetonaitė, mokytoja, ir Ukmergės apskrities Švietimo skyriaus pradinių mokyklų inspektoriaus pavaduotoju mokytoju Zdanavičiumi.


Statyti mokyklą numatyta pagal inžinieriaus Saleneko projektą. Tai turėjo būti tipinė mokykla. Projektas sukurtas 1929 metais. Tačiau atsižvelgiant į Prezidento prašymus, projektas pataisytas, numatyta įrengti didesnę salę kūno kultūros pamokoms ir susirinkimams iki 150 žmonių, du kambariai antram mokytojui, taip pat pakeistas pastato frontonas, kad įspūdingiau atrodytų.


S. Čiurlionis sudarė statybos komitetą, pasitelkdamas į pagalbą sau mokytoją J. Smetonaitę ir Lėno pradinės mokyklos mokytoją Muleranką. Statybą prižiūrėti buvo paprašyta J. Smetonaitė, atleidžiant ją nuo kitų pareigų ir paliekant metams atlyginimą.


Mokyklos statybą finansavo Švietimo ministerija. Neaišku, kodėl vėliau mokyklos vedėjas A. Viliūnas rašė, kad statybą finansavo Vidaus reikalų ministerija, kas oficialiai paneigta. Mokyklos projektą pagal Prezidento pageidavimus papildė ir pataisė inžinierius A. Šalkauskis. Darbus vykdyti paskirtas statybos technikas Brazdys.


Statybai pasitelkti ne tik vietiniai žmonės, kuriems tai buvo būdas užsidirbti pinigų laisvesniu nuo ūkininkavimo laiku, bet ir ukmergiškių. Kaip sako savo prisiminimuose čia dirbęs Kazimieras Dirsė, statant mokyklą nelaimingų atsitikimų neįvyko, nors dirbama buvo tik rankomis, be jokių mechanizmų, net plytas į trečią aukštą nešė ant nugarų, pakrovę į specialius laikiklius. Medžiagas stengtasi naudoti vietines, tačiau plytas ir čerpes vežė iš Kauno "siauruku" iki Ukmergės, o paskiau jau vežimais iki Užulėnio. Taip pervežta ir panaudota 300 tūkstančių plytų.


Neaišku kodėl, bet statyba užsitęsė (archyve duomenų neradau), ir 1935 metų balandžio 4 dieną Vidaus reikalų ministras Ministrų Kabinetui rašė prašymą, kad būtų leista darbams samdyti techniką. Nuo tol statyba vyko sėkmingai, ir 1935 m. birželio 13 d. Prezidento vardadienio proga mokyklos rūmai buvo iškilmingai pašventinti. Įvyko iškilmės, kuriose dalyvavo, kaip rašė A. Viliūnas, pats A. Smetona, vyriausybės nariai, daugelio organizacijų atstovai bei tūkstančiai tolimų apylinkių gyventojų". Diena šventei pasirinkta neatsitiktinai, nes A. Smetona kiekvienais metais per Antanines Užulėnyje rengdavo pasilinksminimus, kuriuose vaišindavosi visi kaimo gyventojai, privažiuodavo daugybė svečių. Tik vėliau, kai buvo pastatytas dvaras - Prezidento vasaros rezidencija, šios šventės vykdavo prie ežero.


Mokyklos statybai išleista 233151,57 lito. Per palyginti trumpą laiką ir sąlyginai pigiai buvo pastatyta mokykla, kuri savo išvaizda bei patogumais niekuo nenusileido didelių miestų mokykloms, tapo kaimo pasididžiavimu. 1935 metų rugpjūčio 20 dieną Švietimo ministro paskirta komisija priėmė užbaigtą mokyklą ir surašė aktą, kuriame pažymėta, kad priimta keturių komplektų 3 aukštų mūrinė mokykla, projektuota inžinieriaus A. Šalkauskio. Projekte padaryti šie pakeitimai: pastato ilgis sutrumpintas metru, katilinės ir kuro sandėlio patalpos pagilintos, padarytas sandėlis po laiptais, salėje įrengta scena. Aktą pasirašė komisijos pirmininkas Statybos ir sauskelių inspekcijos inžinierius N. Mačiulskis, šios ministerijos architektas J. Koyalskis, Ukmergės apskrities valdybos narys A. Čekanavičius, dalyvaujant Švietimo ministerijos Pradžios mokyklų departamento vizitatoriui P. Papečkiui ir Valstybės kontrolės revizoriui Sventickui. Taip mokykla pradėjo savo gyvenimą.


Nors ne visai įsikūrusi, mokykla pradėjo dirbti 1935 metų lapkričio 7 dieną. Tą patį rudenį dar buvo pastatytas atskiras butas vienam mokytojui, sutvarkyta aikštė.


Mokykla mūrinė, dengta čerpių stogu. Mokyklos fasade balkonas, paremtas keturiomis kolonomis. Tarp kolonų paradinis įėjimas. Kairėje pusėje įėjimas, pro kurį galima patekti į pirmą aukštą ir pusrūsį. Iš pusrūsio išėjimas į mokyklos sporto aikštyną. Dar vienas įėjimas mokyklos užpakalinėje dalyje, vedantis į mokytojų butus. Rūsyje įrengta katilinė, duonkepė krosnis ir sandėlis malkoms. Pusrūsyje buvo rūbinė, pirtis, kurioje 8 dušai bei 4 kojoms plauti vonelės. Buvo vieno kambario butas sargui su virtuve ir vonia. Du atskiri tualetai, bendra virtuvė ir valgykla.


Pirmame aukšte buvo trys klasės, mokytojų kambarys, didelis koridorius, iš kurio laiptai vedė į antrą aukštą. Antrame aukšte buvo viena klasė, skirta kūno kultūros pamokoms, ir didelė salė parketo grindimis su scena. Iš salės išėjimas į balkoną.


Mokyklos patalpos gana aukštos - 3,5 metro, o salės aukštis 5 metrai. Grindys klasėse lentinės, koridoriuje - išklotos degto molio plytelėmis. Pirmame ir antrame aukštuose buvo du butai mokytojams. Kiekvienas po 60 kvadratinių metrų bendro ploto. Kiekvieną butą sudarė trys kambariai, virtuvė ir vonia. Pastogėje buvo įrengtas rezervuaras vandeniui ir du kambariai abiejuose mokyklos galuose. Juose buvo numatyta įrengti vieną dviejų kambarių butą mokytojui ir muziejų.


Mokykloje buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, duše ir voniose - karštas vanduo. Klasėse buvo elektriniai skambučiai, butuose - radijo antenos. Įrengus A. Smetonos vasaros rezidenciją, į mokyklą įvesta elektra.


Priešais mokyklą buvo žvyruota žaidimų aikštelė ir takas iš raudonų plytų nuo kelio iki paradinių durų. Aplink - žalia veja, medžiai. Už mokyklos buvo sporto aikštė su bėgimo taku. Visa teritorija apsodinta medžiais ir gyvatvore, aptverta tvora. Kitoje kelio pusėje buvo mokyklos daržas. Ten buvo numatyta pastatyti tvartą, bet vėliau pastatytas namas mokytojui su dviem kambariais ir virtuve. Mokyklos teritorija visada buvo kruopščiai prižiūrima, stengiamasi ją puošti. Buvo pasodintas didelis sodas, pastatytas ūkinis pastatas. Tai buvo viena gražiausių mokyklų Ukmergės apskrityje.


Užugirio pradinės mokyklos vedėju 1935 m. lapkričio 1 d. paskirtas Augustinas Viliūnas, atvykęs iš Biržų apskrities. Jis sudarė gero, dalykiško žmogaus įspūdį. Jo dėka mokykla iš karto pradėjo ritmingai dirbti, buvo sutvarkyta po statybų. Iš karto atsirado geras kontaktas su tėvais, tėvų komitetu. Visi reikalai buvo sprendžiami kartu, susitarus.


Pirmais mokslo metais mokykloje dirbo du mokytojai, buvo keturi skyriai. 1936 metų žiemą pradėjo dirbti penktas skyrius. Mokyklą tuo metu lankė 110 mokinių. Archyve išsames-nių duomenų apie mokykloje dirbusius mokytojus nepavyko surasti. Tik aišku, kad 1935-1936 mokslo metais dirbo Julija Smetonaitė, nuo 1937 m. dirbo jaunesnioji mokytoja M. Perednienė, vienu metu laikinai vedėjavusi. A. Viliūnas dirbo iki 1937 metų vasaros.


1938 m. sausio 17 d. apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus P. Cibulsko mokyklos lankymo apyskaitoje kiek daugiau duomenų. Jis pažymi, kad tuo metu mokykloje dirbo trys mokytojai, turėję antrą laipsnį. Vedėju buvo Antanas Janukėnas, kurio darbo stažas sudarė 16 metų. Jis buvo baigęs du mokytojų seminarijos kursus, taip pat vasaros lietuvių kalbos, pedagoginių darbų, karinio rengimo, muzikavimo, kūno kultūros kursus, mokėjo rusų kalbą. Ona Juozapavičiūtė, 30 metų amžiaus, baigusi keturis mokytojų seminarijos kursus bei vasaros kūno kultūros kursus. Dirbo Jonas Stasiukaitis, 33 metų amžiaus, nevedęs, su 12 metų darbo stažu. Jis buvo baigęs valstybinę gimnaziją, vasaros pedagoginius, fizinio lavinimo kursus, mokėjo vokiečių, rusų, prancūzų, anglų, lotynų, esperanto kalbas. Šie duomenys rodo, kad mokytojai nuolat tobulinosi. Sprendžiant iš buvusių mokinių prisiminimų, mokytojai mokykloje ilgai neužsibūdavo. Gal dėl to, kad mokykla toli nuo miesto, susisiekimo praktiškai jokio.


Duomenų apie mokinius taip pat maža. Jų skaičius svyravo ties 110. Jie mokėsi suskirstyti po du skyrius į vieną klasę, mokytojas dirbdavo iškart su dviem klasėmis, tačiau, nepaisant mokinių daugumo, konfliktų su jais nebūdavo. Tai lėmė išugdyta visuotinė pagarba mokytojui, be to, mokykla kaime tuomet buvo kultūros židinys, visi į ją žiūrėjo su pagarba. Tai atsispindėjo mokinių elgesyje.


Mokyklos darbo patikrinimai vykdavo periodiškai, dažniausiai žiemą. Būdavo ataskaitose pateikiamos žinios apie mokytojus, mokinių skaičių, būrelių darbą, darbą su suaugusiais kaimo žmonėmis, tėvų komitetu. Buvo stebimos pamokos, tikrinamos mokinių žinios.


1936 metų balandžio 15 dieną, maloniai sutikus Prezidentui, mokyklai suteiktas Užugirio Prezidento Antano Smetonos pradžios mokyklos vardas. Žinoma, tai nebuvo vienintelė mokykla, turėjusi šį vardą. Tačiau džiaugėsi juo neilgai. Jau 1940 m. birželio 24 d. naujas Švietimo ministras pasirašė įsakymą B/ Nr. 69: "... vadinti: 1) Taujėnų Prezidento A. Smetonos pradžios mokyklą - Taujėnų pradžios mokykla, 2) Užugirio Prezidento A. Smetonos pradžios mokyklą - Užugirio pradžios mokykla". Stebėtinas operatyvumas - iškart naikinama ir braukoma tautos istorija, diegiama komunistinė ideologija. Mėginta paslėpti net virš mokyklos paradinio įėjimo užrašytą pavadinimą, bet jis vis išlįsdavo iš po tinko, dažų sluoks-nio. Galų gale jį nudaužė.


Žinoma, kad 1940-1941 metais mokyklos vedėju dirbo A. Pocius. Archyve teko matyti bylą, priklausiusią slaptų kategorijai. Joje susegti 1940 metų Spalio revoliucijos metinių minėjimų aprašymai iš visų apskrities mokyklų. Pasirodo, į visas mokyklas buvo išsiuntinėtas nurodymas surengti tokius minėjimus ir jų aprašymus atsiųsti į pradžios mokyklų inspekciją. Visi aprašymai labai panašūs, visur vienodos temos referatams, tos pačios dainos, tie patys eilėraščiai. Minėjimuose referatus skaitė ne tik mokiniai, bet ir kaimo valdžia, komjaunuoliai... Sprendžiant iš vokiečių okupacinės valdžios sudarytų sąrašų 1942 metais, A. Pocių 1941 metais sovietų valdžia išvežė į Sibirą... Dar 1940-1941 mokslo metais mokykloje dirbo mokytojai Anastazija Aukienė ir Vincas Vytautas Mažulaitis.


Karo metais mokykla ramiai dirbo. Vėl užėjus raudonajai armijai, joje buvo įkurta fronto ligoninė. Apdaužytos sienos, laiptai. Ilgainiui keitėsi mokyklos aplinka, vidaus suplanavimas. Nebeliko pagrindinio įėjimo, mokytojų butų. Ten dabar pradinės klasės, buities darbų kabinetai, mokytojų kambarys. Vietoje pirties - darbų kabinetas. Salėje nebeliko scenos, ir ji virto iš dalies sporto sale. Stagnacijos laikais mokyklos pastate buvo įkurti kultūros namai. Keitėsi mokytojai, direktoriai. Mokykloje tebedirba tik buvusi jos mokinė F. Baronienė, stalius Kazimieras Dirsė, kuris su kūriku Vytautu Dirse statė šią mokyklą. Daug metų mokykloje dirba mokytojos V. Meilūnienė, D. Kanclerienė, dirbo mokyklos direktorius ir mokytoja Šimkūnai, dabar pensininkai. Buvę mokiniai ir mokytojai ilgai prisimins direktorių Babenską, daug nuveikusį mokyklos atgimimui, buvusį AT deputatą Kęstutį Grinių. 1990 m. pavasarį mokyklai sugrąžintas Prezidento Antano Smetonos vardas. Vejoje prieš mokyklą jau du kartus vyko jo gimimo metinių iškilmingi paminėjimai. Lietuvių Tautininkų Sąjunga mokyklai padovanojo Prezidento vėliavą.


Naudoti šaltiniai ir literatūra: Papečkys P. Mūsų laimėjimai švietimo dirvoje II Lietuva 1918-1928 metais. - Kaunas, 1990.

Lietuvos Centrinis Valstybinis Archyvas. Fondai: 391, 465, 1690, R-762.