Ukmergė: Užugiris ir užulėnis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Iš Kazio Binkio knygos „Antanas Smetona 1874-1934“, išleistos Kaune 1934 metais.

Paruošė Vincas Lukša, 1989 m.


Ne iš puikių rūmų, ne iš garsios bajorų giminės yra kilęs buvęs mūsų Prezidentas Antanas Smetona.


Antanas Smetona gimė ir augo paprastoje sodžiaus bakūžėje, neturtingo lietuvio ūkininko šeimoje.


Prezidento tėvai gyveno Užulėnio sodžiuj. Tai buvo paprastas neturtingas sodžius, kokių daug Lietuvoje. Medinės, šiaudiniais stogais, daugiausia dūminės pirkios.Pakluonėje dideli klojimai, kiemuose maži gurbeliai ir dar mažesni svirneliai. Užulėnio žemė ne iš gerųjų, tad grūdų ir gyvulių žmonės per daug neturėdavo. Miškų ir pelkių nuo kitų atskirti, gyveno tartum kokioj saloj.


Ši sala miškuose, matyt, yra buvus jau senų senovėj, nes jos vidury tviska gražus pailgas Lėno ežeras, o prie vandens senovėj žmonės ypač mėgdavo kurtis.


Tai labai savotiškas ir gražus kampelis. Jis primena anuos žilos senovės laikus, kai ošė neįžengiamos girios, o tarp jų, lyg vainikais apjuostose laukymėse – mūsų protėvių sodybos. Čia ir miškas pamedžiot, pagrybaut, pauogaut ir medaus pasikopti, čia ir ežeras pažūklaut ir pasimaudyt. O kai dainą kas sudainuodavo, miškai atsiliepdavo dešimčia aidų. Be to, miškas senovėj buvo gera apsauga nuo priešo įsibrovėlio. Pamatydavo lietuvis naktį pašvaistę, tuoj suslėpdavo kur į raistą savo šeimyną ir mantą, o pats sėsdavo ant žirgo ir, kardą prie šono prisikabinęs, ietį rankoj suspaudęs, leisdavosi draug su kitais jiems vieniems težinomais takais priešo vyti. Mažais būriais senovėj retai kas teišdrįsdavo mūsų kraštą pulti. Tad mylėjo lietuvis mišką, savo dainose žaliąją girelę visaip apdainuodamas. Net ir dievui melsdavosi ne kokiuose rūmuose, bet pačiose gražiausiose tam paskirtose šventosiose giriose, alkuose.


Nors Užugiry dabar miškai gerokai apretinti, tačiau jų plotai tebėr dideli. Iš pietų ir vakarų, visai arti prie Prezidento tėviškės, Užulėnio, šliejasi didžiulė giria. Ji tęsiasi su prošvaistėmis keliolika kilometrų lig Pagirio ir Ukmergės. Tai daugiausia lapuočių miškas, įvairių įvairiausių medžių priaugęs. Šen ten tarp jų įsiskverbęs ar eglių pulkelis, ar pušaitė, ar kadagių krūmas. Rytuose Užulėnio laukai baigiasi Barnėno tyrais, kur raganos suskrisdavusios. Pabarnėny retas kuris piemuo, kitus namo paleidęs, nebijodavęs vienas prie galvijų palikti.


Šiaurėj Užulėnio laukai atsiremia į Lėno ežerą.


Ir girioje, ir pelkėse, ir ežere seniau būdavo pilna visokio gyvio. Ir dabar dar, vaikščiodamas po mišką, aptinki tai naujai išraustų opšrų (barsukų) urvų, tai lapių lindynių, šernų irgi maišosi, ir dažnai jie dar ir dabar apipuola užulėniškių laukus. O seniau nuo jų apsigynimo nebūdavę. Šalia Užulėnio laukų, pagiry, auga jaunas miškelis: tai buvę Radvilų palivarko laukai. Neišsimokėję ūkininkauti, nes šernai pasėlius išknisdavę, išmindydavę, - tad ir vėl reikėję arimai mišku užleisti.


Driežų, gyvačių ir žalčių, kurių ir dabar nereta sutikti, seniau kemsynuose ir balose knibždėte knibždėdavę.


Ypač gausu būdavo paukščių – ir miškinių, ir vandeninių. Čia ir dabar kartais vasaroja gervių šeimynos, čia sutinki baublių, juodųjų busilų, jerubių, tetervinų...Ežere plūduriuoja narai, stypso garniai, ore švaistosi sidabro sparnais žuvėdros, o pamiškėje nendrynuose peri antys. Graži ir įvairi gamta auklėja ir gražius žmones. Nors užulėnienčiai gyvendavo vargingai, bet buvo paslankūs, širdingi, ir sąmojaus jiems netrukdavo. Užkalbintas užulėnietis ir dabar moka atsakyti. Kalba čia žmonės rytiečių lietuvių tarme. Taria: ne „vandenio“, bet „undenio“, eina ne „ į girią“, bet „girion“, ne „į namus“, bet „namuosin“. Kiekvieną žodį taria aiškai ir skambiai, garsų neprarydami. Daug čia išliko senovės žodžių, kitur užmirštų. Užugirio žmonių šnekta tikras turtas mūsų kalbininkams. Net pats Jablonskis, mūsų rašto kalbos tėvas, važinėdavo užugiriečių šnektos pasiklausytų ir žodžių pasirinktų.


Užulėnio sodžiuje buvo septyniolika kiemų. Ūkininkai lietuviai baudžiavos metu eidavo dirbti į Taujėnų Radvilų dvarą. Tiktai keturi jų buvo karališkieji ūkininkai ir pyliavas veždavo į Vilnių pranciškonų vienuoliams. Smetonų kiemas priklausė Radviloms.