Utena. Į prasmingą atsinaujinimą

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (394 balsai)

Pirmasis Sąjūdžio mitingas Utenoje, 1988 09 25

Nuotr. iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių


Reportažas iš Sąjūdžio mitingo partijos persitvarkymo politikai remti


D. Čepukas, M. Stundžia


Į Lietuvos sąjūdžio Utenos iniciatyvinės grupės partijos persitvarkymo politikai remti suruoštą mitingą atvyko garbingi svečiai – respublikinės iniciatyvinės grupės nariai profesoriai ekonomistė K. Prunskienė, filosofas B. Kuzmickas, architektas, Lenino premijos lauretas A. Nasvytis, dailininkas, mūsų žemietis A. Šaltenis. Mūsiškiai apžvelgė Sąjūdžio veiklos esmę, pabrėždami jog persitvarkymas atvėrė kelius tautiniam, kultūriniam ir socialiniam atsinaujinimui respublikos ekonominio suvereniteto realizavimui, teisinės valstybės sukūrimui. Sąjūdžio respublikinės iniciatyvinės grupės nariai pabrėžė, kad saugomi stalinizmo bei stagnacijos meto padariniai – pasmerkiamos respublikos ir kiti teisės pažeidimai užpildomos istorijos „baltosios dėmės“, paskelbta kova su ekologinės pusiausvyros pažeidimais, vėl grįžo į mūsų gyvenimą tautinė heraldika ir simbolika. Dvasinis atsinaujinimas keičia psichologiją, žmogus pajunta savo tikrąją vertę, įveikdamas apsidraudėliškumo, baimės ir nepilnavertiškumo jausmus, komandinio valdymo, biurokratizmo , per aktyvaus sąjungininkių ministerijų į respublikos liaudies ūkį kišimosi, kosmopolitizmo apraiškos. Nacionalinė savimonė, kalbėjo svečiai, savo tautos dvasinių ir kultūrinių vertybių išsaugojimas, pagarba šalia gyvenančių kitų tautybių žmonių papročiams ir tradicijoms, meilė kraštui, kur gimei ir užaugai, kur tavo istorinės šaknys, - visa tai sudaro tikrojo internacionalizmo esmę... Vilniškiai pateikė pasiūlymų, patarimų dėl persitvarkymo spartinimo, atsakė į daugelį žmonių klausimų...

O dabar grįžkim į renginio pradžią. Praėjusį sekmadienį į „Utenio“ stadioną Rašėje atėjo ne vienas tūkstantis žmonių (baimindamiesi būti netikslūs – nedrįstam pateikti tikslaus skaičiaus). Virš estrados plazdėjo tautinė vėliava, šalimais – Vyčio ženklai. Žmonės dainavo liaudies dainas. Atrodė, nuotaikos nedrumstė ir retkarčiais nušnarėdamas lietus. O kai prasidėjo mitingas, ir visi užtraukė „Lietuva brangi“, net ir debesys pasitraukė nuo rudeninės saulės veido, šį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės surengtą žmonių susibūrimą įžanginiu žodžiu pradėjo vienas iš jos narių – poetas Petras Panavas. – Mainosi rūbai margo svieto... Staiga pajutome, - kalbėjo P. Panavas, - jog turime ką pasakyti, kitomis akimis pažvelgėme į istoriją ir dabartį, suvokėme, kad be mūsų pačių niekas kitas nepasirūpins, kad žmonės, kartos ir tautos paprastai turi laisvės tiek, kiek jos yra vertos. (Čia bando prie mikrofono prieiti, kaip mums atrodė, įkaušęs pilietis ir kažką neaiškiai susako apie stagnacijos meto „reabilitavimą“, bet žmonės paprašo jį nutilti.

Toliau kalba iniciatyvinės grupės narys J. Šimonėlis. Jis pabrėžė, kad persitvarkymas, viešumas ir demokratija atnešė daug naujo į žmogaus vidinį pasaulį, pažadino jo orumą ir savigarbą, istorinę atmintį. Tausokime demokratijos duoną, pasakė kalbėtojas, neišbarstykime jos trupiniais, valgykime pagarbiai ją tausodami.

Kalbėtojai keičia vienas kitą: čia žodį taria svečiai, čia mūsiškiai. Vilniškių apmąstymų esmę pateikėm reportažo pradžioj, todėl tikimės, jog skaitytojai autoriams per daug nepriekaištaus, kad kitų pasisakymus atpasakosime ne chronologine tvarka. Tarp kalbų gražiai įsiterpė P. Panavo eilėraštis „Vienažindys“ kurį perskaitė mokytojas V. Eismantas. Bet grįžkim vėl prie minčių, kurias išsakė uteniškiai.

– Niekieno neverčiami, nevaromi ir įkyriai neraginami, – kalbėjo kunigas P. Baniulis, – gal tik į sąžinės balsą įsiklausydami ir pabudusį savo tautiškumo jausmą užčiuopę, susirinkome šiandien į šį mitingą, kad galėtume pajusti vienybės jėgą – mylime tą pačią Tėvynę Lietuvą ir sielojamės dėl jos šiandienos ir rytdienos, kalbame ta pačia kalba – lietuviškai ir branginame tas pačias dvasine vertybes, tarp kurių ne paskutinę vietą užima ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir dora.

Toliau P. Baniulis kalbėjo apie istorinės atminties atgimimą, moralinio ir tautinio atsinaujinimo būtinumą, paminėjo stalinizmo ir stagnacijos meto perlenkimus, pasitaikiusius Konstitucijos teisių pažeidimus bažnyčios atžvilgiu, išreiškė viltį, o kartu ir pageidavimą, kad tos klaidos nepasikartotų, o senos būtų ištaisytos.

Jautriai kalbėjo trikotažo fabriko dirbantieji S. Laskauskas ir V. Dičiuvienė, kurie patyrė stalinizmo smurtą, ištremties negandas. Prisimindami savo nelaimes, jie išreiškė įsitikinimą, kad tokie neteisėti aktai niekada nepasikartos, kad viena iš to garantijų dabar vykstantis persitvarkymas, kurį reikia palaikyti visomis išgalėmis.

Moksleivijos vardu tarusi žodį Volungevičiūtė išreiškė nerimą dėl pablogėjusios ekologinės situacijos respublikoje, didėjančio upių ir ežerų, oro užteršimo, žaliojo žemės rūbo niokojimo, kvietė jaunimą ryžtingai pasisakyti prieš Ignalinos atominės elektrinės III bloko statybą.

Dėl kultūros paminklų apsaugos gerinimo, dėl stalinizmo laikais, o ir vėlesnį metą šiai sričiai padarytų skriaudų, dėl kiekvieno žmogaus šiandieninės atsakomybės, išsaugojant kultūros vertybes štai ir būsimoms kartoms, tarė žodį kraštotyros muziejaus direktorius B. Juodzevičius. Mokytoja iš Kuktiškių R. Jonuškienė kalbėjo.

– Aš, kaip mokytoja, manau, kad nėra didesnės šventvagystės, kaip kalbėti apie savo Tėvynę sudarkyta gimtąja kalba, pasisakyti apie tautos istoriją, nežinant net skvarbiusių jos datų (...). Motinos ir tėvai, kiekvieną dieną įsiklausykite, ką kalba jūsų vaikai. Ar ne jūsų kasdieninio bendravimo balsais, žodžiais jie palydi savo vaikiškus aidimus? Man rodos, kad mūsų tautos ir kalbos atgimimas visų pirma ir prasideda kasdieniniame mūsų gyvenime tarpusavyje su vaikais. Kaip žmogų galima pažinti iš jo draugų, su kuriais bendrauja, taip apie jį galima spręst iš kalbos, kuria jis kalba. Gėda, kai Sąjūdžio ženklelį prisisegęs jaunas žmogus savo žodžius palydi keiksmais, stumdosi eilėse prie alkoholio ar padūmavusiomis akimis šlitinėja gatve.

Lietuvos jaunimas šią vasarą surengė keletą gražių akcijų, kurių vieną norėčiau paminėti. Tai ekologinis dviratininkų žygis per Lietuvą. Uteniškiai gerai žino jį, nes būtent šio žygio dalyviai pagarsino visai respublikai Uteną, kaip nelabai kultūringą miestą.

Surinktos lėšos J. Basanavičiaus paminklo restauravimui. Deja, paminklas apkaltas pastoliais, stovi jau kelintas mėnuo.

Šalia paminklo – paminklas stalinizmo aukai – žymiam karvedžiui Jeronimui Uborevičiui. Manau, būtina čia iškalti šito žmogaus gimimo ir mirties datas, ypač datą mirties, nes jos negaubia jokia paslaptis. Šitaip tik pagerbtume savo kraštietį.

R. Jonušienė kalbėjo, kad mieste dar daug abstrakčių šūkių, kad prie dalies įmonių, o ir mieste kai kur nesutvarkyta aplinka, neišspręstas užmokyklinių įstaigų patalpų klausimas.

– Į Nemuną suteka beveik visos Lietuvos upės, – kalba gydytojas K. Preikša. – Susimąstykime kiekvienas: ar dėl manęs upėje ant vandens neatsirado spalvota nešvarumo dėmė, ar dirva, griovys nepasidarė nešvaresnis nuo besaikio trąšų naudojimo, ar nerūksta kenksmingi dūmai? Pagalvokime kiekvienas, ar taip jau viskas gerai mūsų pačių kieme, gatvėje, ūkyje, gamykloje. Lietuvos ateitis priklauso nuo mūsų visų ir nuo kiekvieno atskirai. Nuo kiekvieno sąžinės. Kaip gaila, kaip girdi: „Reikalingas projektas, milžiniškos lėšos“, o pažiūrėjus – kartais užtektų tiktai šluotos ar grėblio. Žmonės informavo apie ekologinę netvarką rajone , minėjo, kad Kvyklių ežerą teršia mėsos kombinato sąvartynas, Basanavičiaus gatvėje transporto išmetamos dujomis prisodrintas oras, kad čia buitinio aptarnavimo cechas šildomas iš katilinės, kuri kūrenama anglimi. Aplinką teršia abi autotransporto įmonės. Gruntinis vanduo teršiamas mineralinėmis trąšomis Norvaišių tarybiniame ūkyje. K. Preikša kalbėjo ir apie kitas ekologines problemas.

Gydytojas J. Galeckas savo kalbą skiria žmonių sveikatingumo problemoms. Jis pabrėžia, kad rajono gydymo įstaigų materialinė bazė neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Ankštos suaugusiųjų ir vaikų poliklinikos, iš dalies ir ligoninė. Yra sunkumų dėl apsirūpinimo medicinine aparatūra, instrumentais, medikamentais, reagentais. Rajone parengta gyventojų ligų profilaktikos ir sveikatos stiprinimo programa iki šio šimtmečio pabaigos. Ji privaloma visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms. Joje numatyta gamtos aplinkos apsaugos, darbo ir buities sąlygų gerinimo, sveiko gyvenimo būdo, ligų diagnostikos, gydymo tobulinimo ir kiti klausimai. Šios programos vykdymas priklauso nuo mūsų visų.

J. Galeckas primena, kad dar vis neefektyviai kovojame su girtavimu, kad dažnai pasitaiko apsinuodijimų alkoholio surogatais.

Komjaunimo rajono komiteto antrasis sekretorius S. Puodžiukas pasakoja apie paminklą Vytautui ant Kartuvių kalno prie Vyžuonų. Mini P. Zabulionį, S. Gučių ir K. Saladžių, kurie, vaikai būdami, jį statė. „Sujaudino šio paminklo istorija, ir mes, komjaunimo komiteto vyrai, ėmėmės jo sutvarkymo darbų“, kalba S. Puodžiukas. Į pagalbą su technika atėjo Vyžuonų kolūkio žmonės. Dabar ant pastolių, supančių paminklą, darbuojasi restauratoriai R. Repšys ir P. Petrauskas. S. Puodžiukas dėkoja Vyžuonų kolūkio vadovams už paramą ir kviečia jaunimą dalyvauti talkose dėl paminklo aplinkos sutvarkymo.

Mokytoja R. Jonuškienė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rėmimo Utenos iniciatyvinės grupės vardu siūlo reikalauti, kad Ignalinos atominę elektrinę atvyktų tarptautinė ekspertų komisija, rengti taikius piketus miete, kol ši komisija atvyks. Kreipiamasi į kompetentingas įstaigas su pasiūlymu, kad kas dvi savaites rajono laikraštyje būtų skelbiama rajono ekonominė situacija, kad atsirastų galimybė melioracijos statybos ir montavimo valdybos transportą iškelti į pramonės rajoną arba į tokią aikštelę, kur yra vandens valymo nuo naftos produktų įrengimai. Prašoma paspartinti Utenos miesto apvažiavimo kelių statybą ir tęsti prieš keletą metų nutrauktą mieto parko įrengimą, rasti galimybę jaunųjų gamtininkų stočiai atiduoti senosios geležinkelio stoties pastatą. Atkreipiamas dėmesys, jog ne vietoje yra autotransporto įmonė, kreipiamasi į miesto vykdomąjį komitetą kai kurioms gatvėms sugrąžinti senuosius pavadinimus ir vieną iš naujųjų gatvių pavadinti A. ir M. Miškinių vardu, pastatyti Miškiniams paminklą. Siūloma rajono laikraštį pavadinti „ Utenos žinios“.

Mitinge dar kalbėjo Molėtų, Ignalinos, Zarasų rajonų sąjūdžio iniciatyvinių grupių atstovai. Taigi – nuomonių pliuralizmas. Tai partijos persitvarkymo politikos rezultatas. Jo tikslas – socializmo principų įgyvendinimas. Viešai diskutuojant visais svarbiais mūsų visuomenės gyvenimo klausimais, gimsta racionalūs sprendimai. Bet viešumo, demokratijos sąlygomis diskusijos meno irgi reikia mokytis, kas ne kas, o etika, vidinė kultūra (tų komponentų vieno kito uteniškio kalboje šį sykį ir pritrūko) niekada nepakenktų. Demokratijos sąlygomis jaustis vien „teisėjo“ vaidmenyje, matyt; irgi nedemokratiška.

Baigiantis mitingui, rajono vadovaujančių organizacijų atsakingi darbuotojai atsakė į žmonių klausimus ekologinės būklės mieste ir rajone, taip pat aptarnavimo įstaigų darbo gerinimo bei kitais socialiniais reikalais.

Mitingą baigdamas R. Šaltenis taria nuoširdžius žodžius apie Tėvynę, kviečia ją šlovinti kilniais darbais. Skamba mitingo dalyvių giedama „Tautos giesmė“.

Lenino keliu, 1988, spal. 1