Utena. Ką rinksime?

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (4 balsai)

Jonas Šimonėlis


Artėja antras rinkimų etapas, kada turėsime iš savo tarpo išsirinkti deputatus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir vietines tarybas, kuriuos, kaip diktuoja laikmetis ir atgimstanti tauta, paims valstybės valdymą į savo rankas. Tad kyla klausimas – ką turėsime pasirinkti? Galimybės bus kelios – pasirinkti dabartinius valdininkus, Sąjūdyje išaugusius aktyvius piliečius, Lietuvos krašto garsenybes arba niekur nepasižymėjusius, neišgarsėjusius, tačiau dorus žmones.

Noriu pasidalinti mintimis, kodėl nepasirinkčiau dabartinio valdininko, nesvarbu, ar tai būtų partinis funkcionierius, vykdomosios valdžios atstovas, ar ūkinės organizacijos vadovas.

Partinio aparato darbuotojai, suprasdami, jog jau greit nebeturės jokios galios valstybiniame gyvenime, labai norės tapti deputatais. Šiuo metu jie užima neutralią padėtį – praktiškai jokios veiklos neatlieka. Tuo tarpu ideologiniame atgimstančios tautos gyvenime atlieka stabdžio vaidmenį, nebent tik atstato jų pačių iniciatyva prieš trisdešimt metų išvartytus kryžius.

Ekonominio gyvenimo srityje, įmonėms pereinant į ūkinį savarankiškumą, nebent biuro posėdyje pagiria ar pakeiksnoja vieną ar kitą kolūkio ar gamybos vadovą. Kultūriniame gyvenime, ankščiau taip uoliai reikalavę kiekvienam renginiui scenarijaus suderinimo, dabar lieka pasyvūs stebėtojai. Aiškiai nerodydami savo veiklos, nemažina išpūstos kadrų armijos ir neatsisako jiems nepriklausančių privilegijų: nei automašinų su LIT serijos numeriais, kuriems kaip žinia, pagarbą atiduoda milicininkai, nei spec. ligoninių, nei erdvių kabinetų. O Utenos Sąjūdžio rajono Taryba taip ir negauna jokio kampo, kur nors savo nedidelį archyvą pasidėti.

Vykdomosios valdžios vyrams neatiduočiau balso, nes puikiai savo kailiu jaučiame, kaip tą valdžią vykdydami, sukūrė gyvenimo sąlygas, jog gyvename ne ką geriau už Afrikos gentis, kurios dar prieš gerą pusšimtį metų „išsikapstė iš akmens amžiaus“. Dėl jų išsirinkti deputatai turės gerai pagalvoti, kuriam kokią vykdomąją galią patikėti, kuriant Lietuvos ateitį.

Deputato mandato sieks ne vienas gamyklos ar ūkio vadovas. Tai natūrali praeitų metų atgyvena, kai deputato mandatas tarsi įvertindavo ilgametį lojalumą rajono ar aukštesnei valdžiai. Lietuvai einant nepriklausomybės keliu, ne vienam gamybos vadovui teks atsisveikinti su šiltu krėslu, nes, kaip nesugebančiu organizuoti reikiamos gamybinės veiklos, nenorės laikyti kolektyvai. Kitai daliai vadovaujančio personalo teks gerokai paplušėti užtikrinant gamyklos ar ūkio ekonominę gerovę, nenusižengiant gamtos apsaugos reikalavimams ir užsiiminėti tokiais uždaviniais, kuriuos diktuos rinka, nes prie to, nori ar nenori, prives gyvenimo realijos.

Tad nors dar neturime rinkimų įstatymo ir nežinome konkrečios datos, pamąstykime iš anksto, kas galės ištraukti Lietuvą iš ekonominio, moralinio ir politinio nuopuolio.

Aukštaitis, 1989, birželis