Utena. Tretieji Sąjūdžio metai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (243 balsai)

Vytenis Breiva


Šių metų birželio 3 dieną minėsime trečiąjį Lietuvos Sąjūdžio gimtadienį. Tą 1988-ųjų vasarą vargiai galėjome tikėtis, kad jau po dvidešimties mėnesių laisvai, demokratiškai išrinkti deputatai paskelbs Nepriklausomos Lietuvos atstatymą. Bet prieš tai, kaip visuomeninė organizacija, praėjo audringą vystymosi irsubrendimo kelią. Iš pat pradžių pasivadinęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu (LPS), taktikos sumetimais („perestoiką“ greitinanti organizacija!) labai greitai nustatė kursą į Nepriklausomybę. Tai nepatiko tuometinei LKP ir tikriesiems jos nariams, įėjusiems į Sąjūdžio grupes. Prisiminkime vien rašytojo V. Petkevičiaus ir jo pasekėjų įniršį, R. Paulauskui Steigiamajame Sąjūdžio Suvažiavime atvirai prakalbus apie Nepriklausomybę. Šie prieštaravimai dar labiau išryškėjo po 1988 metų lapkričio sesijos, kai partiniai nomenklatūriniai deputatai nepalaikė Estijos sunkiu jai metu.

Įvykiai Respublikoje pasikartojo ir rajone. Prisiminkime, kaip kai kurie, laikantys save sąjūdininkais, rašė palaikymo telegramas tuometinei AT.

Nuo pat pirmos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsikūrimo rajone dienos durys buvo atviros kiekvienam, norinčiam ateiti, ir kiekvienas norįs kalbėti buvo išklausytas. Tuo pasinaudodami, kai kurie asmenys bandydavo žūtbūt prastumti destruktyvius sprendimus, o kai prieš juos pasisakydavo absoliuti dalyvaujančių dauguma, apkaltindavo mus nedemokratiškumu. Tuo pat metu kelis mėnesius iš valdančios komunistų partijos negalėjome gauti leidimo spausdinti savo laikraščiui. Toks tuo metu buvo demokratijos supratimas.

Pastaruoju metu vadinamojoje nepriklausomoje Lietuvos spaudoje vis daugiau šmėsteli teiginiai, kad Sąjūdis mirė ar begyvena paskutines dienas. Galbūt kam nors ir būtų patogiau, kad Sąjūdis ir „numirtų“. Kad tai greičiau įvyktų, kai kas pasiruošę ir konkrečiai padirbėti, pavyzdžiui, sušaukti kokį nors „antrąjį Sąjūdį“ arba „ateities forumą“. Tačiau šiuo metu visuomeniniai judėjimai ir partijos nėra populiarūs. Todėl vargiai tikėtina, kad pavyktų sukurti naują (tik seną giesmę traukiantį) judėjimą. O štai visuomenę supriešinti dideliam KPSS-esesinikų džiaugsmui turbūt pavyktų. Juk ne veltui ir ne sykį su pasigardžiavimu Ateities forumą su Valerkos Ivanovo komentarais rodė kaspervizija.

Taip, pastaruoju metu Sąjūdžio dalyvių gretos praretėjo. Ir tai nenuostabu, nes žmonės pavargo nuo aktyvios visuomeninės veiklos. Padaryta ir klaidų. Mano nuomone, jau II suvažiavime Sąjūdis galėjo tapti savo išrinktus deputatus remiančia partija. Jau tuo metu matėsi, kad Sąjūdis, kaip masinis judėjimas, išsikvepia. Deja, suvažiavimo metu, pasinaudodami „Čepaičio baubu“, sukurtu postkomunistinės spaudos, nugalėjo V. Radžvilas ir jo pasekėjai. Juk ne veltui jo komandos pergale taip džiaugiasi ta pati postkomunistinė spauda. Taip Sąjūdis tapo susilpnintas, nes anksčiau be griežtesnės drausmės kartais būdavo panašus į amorfinę masę.. Tačiau iki Nepriklausomybės paskelbimo šį trūkumą atpirkdavo didžiulis žmonių pasišventimas ir entuziazmas. Tiktai taip negalėjo tęstis amžinai.

O kurgi šiandien „didysis Sąjūdžio reformatorius“ filosofas V. Radžvilas? Įkūręs liberalų sąjungą, jis pasitraukė iš Sąjūdžio. Štai kaip kai kas reformavo ir stiprino Sąjūdį.

Kartais stebina šauniųjų filosofų mintys. Būdami neapsakomai išsilavinę ir turbūt pasižymėdami loginiu mąstymu, kai kurie iš jų nebenusileidžia į nuodėmingą žemę.. Nematydami po ją važinėjančių okupantų tankų ir omonininkų (gal tyčia nemato?), imasi kurti kažkokią sterilią demokratiją. Vietoje to, kad padėtų jaunai besikuriančiai Lietuvai, sutvirtintų ją savo žiniomis ir protu, kaišioja pagalius į ratus arba traukia visai į priešingą pusę.

Ateities forumas sakosi būsiąs opozicija dabartinei Lietuvos valdžiai, taip ruošiasi būti ateities valdžia. Opozicija kiekvienai valdžiai naudinga, verčia ją tobulėti. Tik nereikia čia painioti Sąjūdžio vardo, prisidengiant keletu seniai dėl asmeninių ambicijų jį palikusų asmenų. Sąjūdis dar gyvas ir nesiruošia greit „nusigaluoti“, nes kelias į tikrąją Nepriklausomybę labai ilgas bei painus.

Aukštaitis, 1991, bal. 24