Uteniškiai - Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (13 365 balsai)

LPS steigiamojo suvažiavimo prieigos Vilniuje, 1988 10 22

Nuotr. iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių


Balys Juodzevičius


Į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą Vilniuje Utenos rajono sąjūdininkai 1988 10 22 pasiuntė 13 žmonių: delegatais – Balį Juodzevičių (muziejaus direktorius, LPS seimo narys, nepartinis), Rūtą Jonuškienę (mokytoja, TSKP narė), Petrą Baniulį (vikaras, nepartinis), Kazimierą Preikšą (gydytojas stomatologas, nepartinis), Joną Šimonėlį (dailininkas, nepartinis), stebėtojais – Sigitą Puodžiuką, Filomeną Eismantienę, Aušrą Dilytę, Petrą Klusą, Mildą Karaliukienę, Adolfą Paurį ir Vitoldą Zabarauską, o Petras Panavas buvo pakviestas svečiu.


Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatų R. Jonuškienės ir V. Breivos pasisakymai grįžus iš LPS suvažiavimo susitikime su uteniškiais.

Tiesiamės į tiesos šviesą

Rūta Jonuškienė


Atsimenu vieną savo mokytoją, kuri mums, vaikams, pasakodama apie savo gyvenimą, yra pasakiusi, jog nueitame kelyje neprisimena pilkų ir nereikšmingų dienų. Visos dienos, jeigu jas reikėtų nupiešti, buvę įvairiaspalvės. Tada mes klausėmės ir nelabai suvokėm, ką reiškia šitie žodžiai, o dabar jie – mūsų šiandiena ir mūsų gyvenimas. Mes, šių dienų trisdešimtmečiai, vadinami prarastąja karta, tiesiamės į tiesos šviesą, keldami į ją ir savo vaikus. Mes nebeužmiegame naktimis, su siaubu apmąstydami baisiausius nuo mūsų iki šiol giliausiuose archyvuose slėptus istorijos įvykius… Mes paslapčia, su niekad dar iki šiol nepajaustu skausmu, nubraukiam ašarą už tuos, kurie visą gyvenimą giliausiose namo kertėse slėpė trispalvę, savo širdyse niekad neprarasdami vilties, jog turi ateiti Tiesos valanda. Ir ji atėjo. Šių metų spalis – steigiamasis Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas – pabudino visą Lietuvą. Pabudino viltį ir tikėjimą, kad tiesa yra tik viena. Viena ir ta pati viršininkui ir pavaldiniui, mokytojui ir mokiniui, vaikeliui, žengiančiam pirmą žingsnį Lietuvos žeme ir žilagalviui, apmąstymuose atsiremiančiam į karčią gyvenimo patirtimi pamatuotą praeitį. Tiesa yra viena. Ir gyvenimas tūkstančius kartų egzaminuos mus, raudonu rašalu užbraukdamas mūsų atestatuose ir diplomuose pažymius už suklastotos, išniekintos ir lozungais paverstos istorijos mokėjimą. Mes turime iš naujo parašyti tikrąją istoriją savyje – parašyti iš primiršto ir metalinio roko gausmo išguitos liaudies dainos, iš tykaus mūsų kaimo išminčių filosofavimo ramų vasaros vakarą, iš laukiančio ir tikinčio mumis – vieninteliais – dar tyro ir melu nesutepto vaiko žvilgsnio, iš oro, iš medžių ir vandens, kur dar gyva ir plevenanti protėvių dvasia.

Mums bus nelengva, bet laukti ir abejoti nebegalima. Ir tauta, ir žmogus privalo atgaivinti istorinę atmintį. Žinoma, dar ne visi su Sąjūdžiu. Kiek dabar yra pagautų baimės, kad kiti jau nebebijo? Kad gali pasakyti tiesų, aštrų, bet teisingą ir svarų žodį, kad gali nebegyventi pagal sveikam protui nepaklūstančią instrukciją. Dabar žmogus pradeda mokytis gyventi ne vien sau. Ne vien brangiam daiktui, kuris rožinių kalbų epochoje daugeliui buvo virtęs vieninteliu tikru stabu, ne vien „trupiniui aukso, gardaus valgio šaukštui“

Gyvenimo tempai milžiniški. Kasdien mus užgriūva rūpesčių, neatidėliotinų darbų, infornmacijos lavina. Bėgimas nuo ankstyvo ryto iki vakaro, kai lovelėse užmiega vaikai, bijodami aštraus žadintuvo garso, nutraukiančio jų sapnų tylą… Nejaugi jie niekada nebepajus V. Krėvės aprašytojo „Antanuko ryto"?

Mes skubam… Ir tada, kai apninka beviltiškos mintys, paklauskim savęs – ar nelaukia mūsų vienišose sodybose be laiko susenę mūsų tėvai, ar nereikia mūsų žodžio senai močiutei, neturinčiai su kuo pasidalyti tykių savo dienų džiaugsmais, ar neužpustytas užmaršties lapų smėliu takelis prie mums artimo ir brangaus, o gal ir visai nepažįstamo žmogaus kapo, ar nepasiilgo mūsų rankų šilumos vaiko galvelė…

Paklauskime savęs ir būtinai atsakykim, nes didžiausia vertybė dabar ir visada – žmogus.

Lenino keliu, 1988, lapkr. 19

Nenorime būti abejingi

Vytenis Breiva


Aš esu iš tos kartos, kuri, septynmečiais būdama, ant Gedimini pilies prastos kokybės pieštukais stropiai spalvinome raudona – balta – žalia ir, dar stropesniems mokytojams diriguojant dainavome „Šitą laimę ir dainas Partija mums davė…“ Tai buvo laikas, kai iš aukštų tribūnų vadovai pompastiškai didžiavosi dideliais laimėjimais, dienos, kai žmonės nebyliai sėdėdavo iškilminguose susirinkimuose, komjaunuoliai konferencijose siūlydavo į garbės prezidiumą visą TSKP CK Biurą ir asmeniškai Leonidą Iljičių, o prasiveržęs nevilties ir pilietinės tiesos žodis buvo apšaukiamas provokacija ir dar baisiau. Tačiau atėjo persitvarkymo ir atgailos metas, ir lenkiame galvas prieš paprastą kaimo žmogų, darbininką, Jie tais laikais išsaugojo savo vertingąsias savybes – dorą, darbštumą, toleranciją ir šviesų tikėjimą atgimimu…

Vis prisimenu uteniškių susitikimą su publicistu Stasiu Kašausku. Šis susitikimas ne tik mūsų rajone, bet ir respublikinėje spaudoje susilaukė plataus atgarsio. S. Kašauskas uteniškiams su giliu jautrumu kalbėjo apie tuos, kurie pavertė kaimo žmogų darbo jėga, negailestingai eikvojančia savo vienintelį brangiausią turtą – sveikatą. Apie kokius laimėjimus galima kalbėti, kada kaimo žmogus, gamindamas maisto produktus, negali jų nusipirkti vietos parduotuvėje, kada paskutinius savo sveikatos išteklius atiduoda, kad galėtų padėti atžaloms, už ubagišką algą negalinčioms sudurti galo su galu, deja, labai dažnai ir nesuprantančioms savo tėvų nebylios aukos… Kiek jų, atplėštų nuo mūsų lietuviškos maitintojos žemės, trinasi be vietos ir pašaukimo miesto eilėse butui gauti, automobiliui, baldams ir mėsai, kiekvieną dieną išdundančiai plačiuoju geležinkeliu, tam ir statytu…

Kaip ir visur, Utenoje Sąjūdis pirmuosius žingsnius žengė nelengvai. Metų metais skiepyta baimė neleido daugeliui dorų žmonių švaria sažine, gera nuotaika įsijungti į šią veiklą. Mes stiprėjome su kiekviena respublikinės iniciatyvinės grupės pergale. Išsiugdė ištisa karta mankurtų, žmonių, kurie tapo abejingi savo praeičiai, istorijai, kurie tapo panašūs į augalus pakenktomis šaknimis. Ar gali toks augalas suklestėti, pražysti nuostabiausiais žiedais? Manau, kad ne. Būtina kuo greičiau atsisakyti tų prietarų – kirminų, kurie graužia mūsų suklestėjimo šaknis. Man skaudu, kad į Sąjūdžio veiklą dar tiek mažai įsijungia TSKP narių. O juk jie turėjo pirmieji įsijungti į šį atgimimą. Argi ne partija, ne jos lyderis M. Gorbačiovas skelbė persitvarkymo idėjas. Laužyti susikūrusius mąstymo stereotipus labai sunku, tačiau būtina. To reikalauja laikmetis, persitvarkymo idėjos, tautos atgimimas. Ligoniui labai skauda, kai chirurgas laužo blogai suaugusį kaulą, tačiau jis laužo tam, kad vėl suaugtų taisyklingai, kad ligonis neliktų invalidas, o galėtų atsigauti ir tapti sveiku, kūrybingu ir darbingu piliečiu. Ir jeigu mes norime, kad visos kultūringos Europos tautos nelaikytų mūsų „invalidu su pašlijusia ekonomika ir pragyvenimo lygiu“, siūlau gerai pamąstyti…

Deja, mūsų rajono Sąjūdžio iniciatyvinei grupei teko patirti kai kuriuos nemalonius nesusipratimus. Nejaukiai visoje respublikoje nuskambėjo dviratininkų ekologinio žygio dalyvių (prie šio žygio, beje, aktyviai prisidėjo Lietuvos komjaunimo CK) sutikimas. Šiandien žinome šio „nesusipratimo“ kaltininkus, apie tai skelbiame savo stende prie universalinės parduotuvės, tačiau kiek laiko prireikė išsiaiškinti tikruosius kaltininkus. Ir tai šiandien, visiško viešumo sąlygomis…

Lenino keliu, 1988, lapkr. 19