Utenos Sąjūdžio laikraštis "Aukštaitis"

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Nepaklusniųjų tramdymas

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (660 balsai)
Balys Juodzevičius


1989 02 13 partijos komitetas duoda leidimą Vyteniui Breivai paruošti vienkartinį „Aukštaičio“ numerį. „Aukštaičio“ numeris (12000 egz.) buvo tik proginis (skirtas Vasario 16-ajai) ir atrodė, kad nei LKP rajono komitetas, nei Glavlitas (sovietinė cenzūra) daugiau leidimų neduos. Jonas Šimonėlis su B. Juodzevičiumi nutarė surizikuot – išleist laikraštėlį savilaida (be LKP palaiminimo). Taip 1989 metų balandžio mėnesį išėjo „Aukštaičio“ Nr.2, o gegužės mėnesį – Nr.3. Savilaida lieka savilaida. Dauginimo aparatūra dar buvo netobula (ir ta dar Vilniuje), popierius netikęs, bet norėjosi „Aukštaičio“ gyvavimą pratęsti. Keletas straipsnelių, kaip „Antazavės didvyriai“ (dėl jo Zarasų rajono skrebai vėliau iškėlė teismo bylą), „Kiek kainuoja partija?“, „Ką darai, enkavėdiste!“ partijai pasirodė įžūlūs, ekstremistiški.

1989 05 06 17.30 rajono prokuroras K. Rakauskas B. Juodzevičiui priekaištavo dėl mieste pakabinto Sąjūdžio stendo, kuriame buvo minimas 1941 metų žudikas Raslanas. O „Aukštaitį“, anot prokuroro, leidžianti LLL (Lietuvos laisvės lyga). „Tai jūs ir toliau žadate leisti?“ - nusistebėjo pareigūnas. – „ Žadame, kol neduos leidimo leisti legaliai.“ –„Žemo lygio!“ – įvertino prokuroras ir žadėjo dar pasikviest į prokuratūrą.

1989 06 19 11 valandą rajono partijos komiteto sekretorius A. Kunca auklėjo ir Vytenį Breivą, kad nepasiduotų Lietuvos laisvės lygos įtakai. Priekaištavo dėl svečių (A.Terlecko, P. Pečeliūno, L.Pipiro, A. Žebriūno) kalbų Tremties metinių mitinge (1989 06 14), barė už nelegalaus, partijos nepalaiminto „Aukštaičio“ straipsnį „Kiek kainuoja partija?“(autorius – J. Šimonėlis).

1989 07 06 8.50 val. rajono prokuroras K. Rakauskas prie Buitinio kombinato vėl piktai užsipuolė B. Juodzevičių, kam apie jį (prokurorą) Sąjūdžio stende (prie universalinės parduotuvės) įdėtas straipsnis iš laikraščio. Pažadėjo panašų straipsnį įdėti ir apie B. Juodzevičių. Girdi, Sąjūdžio veikla Utenai tik gėdą daranti.

Tik 1990 m. buvo duotas leidimas laikraštį leisti legaliai. Tada bent gali leidimą kontroliuot ar redaktorių prigriebt. 1990 02 09 išėjo legalaus „Aukštaičio“ Nr.2 (6000 egz.), kovo 6 dieną – Nr.3 (3000 egz.), balandžio 18 d. – Nr. 4 (3500 egz.), rugpjūčio 2 dieną – Nr.5 (4000 egz.) ir taip toliau.

LKP RK biuras jau nebeprieštaravo normaliam „Aukštaičio“ leidimui, bet barė dėl tono, faktų iškraipymo, smulkių problemų išpūtimo.



Pirmasis "Aukštaičio" numeris, 1989, vasario 16

Nuotr. G. Kavoliūnienės

Bandome balsą, tiesiame nugaras

Petras Panavas


Sąjūdžio banga, nelauktai netikėtai pakilusi vos prieš kelis mėnesius, jau pasiekė net atokiausius užkampius, išjudindama net labiausiai užpelkėjusius užutekius, pažadindama protus ir širdis naujam, prasmingam gyvenimui. Daugiatūkstantiniai mitingai, vėliavų jūros, ligi tol nematytos televizijos laidos turbūt nepaliko nė vieno abejingo tam, kas dedasi Lietuvoje. O laikraščiai ir žurnalai, kuriuos anksčiau vos ne jėga brukdavo, net pagal kvitus patikrindavo, ar tikrai tas ir anas „užsisakė spaudą“, šiandien staiga tapo deficitu, kaip ir visa kita pas mus: visi neraginami prenumeruoja, skaito, o perskaitę ginčijasi, kaso pakaušius arba iš entuziazmo vos nešokinėja ir patys rašo. Nors cenzūra dar nepanaikinta, bet ji (bent kol kas…) beveik netrukdo kalbėti visu balsu apie mūsų svajones, rūpesčius, nerimą. Be „Komjaunimo tiesos“ , „Gimtojo krašto“, labai populiari tapo Sąjūdžio spauda – „Atgimimas“, „Sąjūdžio žinios“ ir kt. leidiniai. Deja, šių leidinių tiražai dar nepakankami ir todėl (ir ne tik todėl) vis daugiau atsiranda regioninės spaudos. Skaitytojų mėgstami „Kauno aidai“, „Mažoji Lietuva“. Savus Sąjūdžio leidinius turi Alytaus, Panevėžio ir kiti regionai. Metas ir mums, rytų aukštaičiams, pagalvoti apie tokį leidinį. Tiesa, kai kas mano, jog savo bėdas, rūpesčius, pasiūlymus galima išsakyti ir jau esančių laikraščių puslapiuose. Gal ir taip, bet, kaip jau minėta, kai kurių leidinių tiražai dar riboti, antra, respublikiniai laikraščiai, net ir labai norėdami, visko neaprėps, trečia, kai kurios problemos labai jau lokalinio pobūdžio, nebūdingos ir ne itin aktualios kitiems regionams. O rajonų laikraščiai vargu ar gali tapti Sąjūdžio tribūnomis: jų redaktoriai, net patys liberaliausi, nėra visiškai laisvi ir nepriklausomi.

Mes, Rytų Lietuvos (konkrečiai – Utenos, Anykščių, Ignalinos, Kupiškio, Rokiškio, Zarasų, Širvintų, Švenčionių raj.) sąjūdiečiai, tarpusavy pasiginčiję ir pasidrąsinę, irgi bandome viešai tarti savo žodį. Kas iš to išeis – dar sunku pasakyti. Šis „Aukštaičio“ numeris – bandomasis. Bet mes tikime, kad jo balsas nenutils. Tai, žinoma, priklausys ne tik nuo mūsų, leidėjų, bet ir nuo skaitytojų. Jeigu skaitytojai mus palaikys dvasiškai ir materialiai, patys rašys, nesibaimindami vilks į šviesą negeroves, nuoširdžiai dalinsis savo planais ir abejonėmis, „Aukštaitis“ irgi gali tapti populiarus ir laukiamas. Labai norėtųsi, kad jis turėtų savo veidą ir savo balsą, nepasimestų panašių leidinių sraute. Mūsų manymu „Aukštaityje“ daugiau vietos reikėtų skirti mokyklai ir kaimo problemoms. Apie kaimą respublikinė spauda rašo gana įdomiai ir daug, bet tai dažnai „kalbėjimas nuo kalno“. Patys kaimiečiai tuos straipsnius skito be didesnio dėmesio, pakraipydami galvas. Dėl to, matyt, kaltas ir įmantrokas, „intelektualus“ kai kurių publikacijų stilius, ir paviršutiniškas kaimo žmonių gyvenimo bei psichologijos žinojimas. Reikėtų, kad daugiau kalbėtų pats valstietis, savais žodžiais, ne iš senų laikraščių nurašytais, ne korespondentų nuglostytais pagal reikalą. Ir dar. Daugelio dabartinių Sąjūdžio leidėjų tonas – lyg pertemptos stygos: per daug dramatizmo, savotiško irzlumo, per daug jau štampais virstančių tegu ir gražių, teisingų teiginių. O per dažnai kartojant tas pačias tiesas, galima nuvalkioti net švenčiausius dalykus. Gal vertėtų mūsų būsimiems korespondentams į daug ką pažvelgti kitaip, kartais gal kiek papraščiau, su didesne ar mažesne jumoro doze, nes juokas dažnai veikia daug stipriau už pačius dramatiškiausius pagraudenimus.

Ir dar norėtųsi, kad būsimųjų straipsnių būsimieji autoriai nepamirštų diskusijų kultūros, kurios, deja kartais pasigendama net respubikinėje spaudoje. Spauda, nežiūrint nuomonių skirtumų, turėtų ne skaidyti, o vienyti tautą. Vieni kitus špygomis badydami, nedaug ką tepasieksime. Žinoma, kultūringai didkutuodami, neturime atsisakyti savo Atgimimo idealų.

Taigi – laukiame laiškų, pasiūlymų, sumanymų, įdomių pastebėjimų ir sveikiname su Tautos švente, Vasario 16-ąja. Sveikiname visus,visus!

Ir tuos, kurie šią dieną nešiojo savyje visą gyvenimą, išnešdami net iš Sibiro speigų.

Ir tuos, kurie staiga praregėjo po ilgamečio apakimo ir vis dar mirkčioja pilni nuostabos.

Ir tuos, kurie į ją atėjo pasiklausydami, iš kur vėjas pučia.

Ir tuos, kurie pernai Utenoje šią dieną nuo J. Basanavičiaus kapo nurinkinėjo gėlės, ir iš užkampių sekė, kas jas deda. Bet atleisk jiems, Viešpatie, - jie nežinojo, ką daro. O jeigu ir žinojo – irgi atleisk…

Sveikiname ir tuos, kurie lygiai prieš metus šią dieną, net pamėlę iš stropumo, organizavo „idėjiškus renginius“, kad tik kas nors neprisimintų, jog yra tokia diena. Atleisk jiems, kaip ir mes atleidžiame, nes jie – irgi mūsų tautos dalis, save nubaudusi nuosavų kinkų virpėjimu…

Sveikiname visus visus! It tegu išsipildo kada nors Didžioji mūsų Svajonė. Kada nors…

Aukštaitis, 1989, vasar. 16

Kaip gyvuoji, „Aukštaiti“? Ačiū „linksmai“!

Mieli uteniškiai, tautiečiai. Jūsų rankose ketvirtasis „Aukštaičio“ numeris. Per tą laiką, kai dienos šviesą išvydo pirmasis, praėjo jau keturi mėnesiai. Keitėsi formatai, spaudos būdai, redkolegijos. O šiuo metu jau turime leidimą spausdinti „Aukštaitį“, tik, deja, neturime kur...

Be to, atidus skaitytojas turbūt pastebėjo, kad dabar „Aukštaitis“ jau ne Rytų Aukštaitijos LPS grupių informacinis biuletenis, o tik LPS Utenos tarybos leidinys. Kokia priežastis?

Praeitų metų gruodžio mėnesį, susirinkę į LPS Vilniaus krašto atstovų pasitarimą Kaldiniuose, Anykščių, Rokiškio, Kupiškio, Molėtų, Ignalinos, Švenčionių, Širvintų, Zarasų ir Utenos rajonų sąjūdininkai, vieningai nutarė leisti savo laikraštį. Laikraščio leidimui, kaip patogiausioje geografinėje padėtyje esanti, be to, turinti ofsetinę mašiną spaustuvėje, buvo pasirinkta Utena. Kad šis nutarimas būtų svarus ir veiksmingas, iš karto surašėme prašymą leisti tokį leidinį LKP Centro Komitetui, kurį savo parašais patvirtino visi ten dalyvavę LPS Seimo nariai ir nuvežėme ten, kur reikia. Pusantro mėnesio buvome raminami gražiais pažadais. Kad paspartintume „Aukštaičio“ leidimo eigą, nuvykome į Vilnių dar sykį ir nuvežėme tokio pat turinio antrą raštą, kur dar smulkiau viską išdėstėme. Todėl mums dar labiau žadėjo, dar daugiau gražių vilčių suteikė... Kad laikas neitų veltui, kol pažadai išsipildys, kiekvienas rajonas išsirinko žmogų, atsakingą už informaciją, pradėjo plaukti korespondencijos, straipsniai. Bet leidimo vis nėra ir nėra. Tuo tarpu pažadai vis sklido (vieną iš jų, kai buvęs LKP CK sektoriaus L. Šepetys prieš pat savo sekretoriavimo pabaigą susitiko su KPI darbuotojais, girdėjo ir visa prie televizorių ekranų tą vakarą susirinkusi Lietuva). Bet sugriaudėjo, pradundėjo garsusis LKP CK vasario plenumas. O po jo jau ir pažadai liovėsi.

Tik štai medžiaga jau surinkta, sensta, darosi nebeaktuali, todėl ir kreipėmės į partijos Utenos rajono komitetą. Komitetas leidimą atspausdinti vienkartinį „Aukštaičio“ numerį davė. Ką gi, šiais visuotinio viešumo ir demokratijos laikais, ačiū ir už tiek. Be to, leidimas buvo išduotas tik LPS rajono Tarybai, todėl daug įdomios ir aštrios medžiagos iš kaimyninių rajonų liko tąsyk neišspausdinta. Dėl to savo kaimynų labai atsiprašome. Dėl šios „amputacijos“ pirmasis „Aukštaičio“ numeris išėjo švelnus ir taukus kaip „nekaltas ėriukas“. Dėl to buvo kritikos, liečiančios jo kovingumą, ir teisingos. Jau greit turėjome medžiagos ir antram numeriui, tačiau... leidimo nebuvo. LKP Utenos RK motyvavo, kad negali atsakyti (!?) už iš aštuonių rajonų rašinius, o LKP CK išvis tylėjo. Mat jų plenume (dabar jau buvęs) Aukščiausiosios Tarybos sekretorius J. Gureckas dalykiškai pasiūlė visą sąjūdžio spaudą (išskyrus „Atgimimą“) uždaryt. Taigi mūsų prašymai taip ir liko dūlėti LKP CK atsakingų darbuotojų stalčiuose. Niekas ten nerado reikalo ir iki šiol nors kokį konkretesnį atsakymą duoti. Matyt, ne todėl, kad techninio personalo ar kanceliarinių priemonių rūktų, o kad patogiausia diplomatiškai tylėti.

Taigi, kai kas jau galvojo, kad J. Gurecko žodžiai pildosi. Bet kai net „niekad valdžiai akies nekertantis“ „Kranklys“ puolė gerb. LTSR AT sekretorių (pamfletas „Kaliausėms tipo „ a lia gureckams“), nujautėme, kad prie jo pareigų greit prisidės „eks“. Dar ankščiau, iki to atmintinio įvykio išdįsome be jokio leidimo ar sutikimo išleisti antrą ir trečią numerius. Nors ir ne tokio formato, kokio numatyta, ir spauda ne ofsetinė, bet laikraštis ėjo. Netrukus gavome ir nuolatinį leidimą. Deja, tik rajono Sąjūdžio reikalams nušviesti. Taigi gražus sumanymas kooperuotis su kaimynais sužlugo. Įdomu dėl kieno kaltės?

Bet čia dar ne viskas. Leidimą gavom, bet Utenos spaustuvė atsisako mus priimti. Kažkas ten serga, kažkas atostogauja, o jau taip apkrauti, juk padidintais tiražais „Utenį“ spausdina. Į visus mūsų prašymus – ne, ir viskas. Pikti liežuviai šnibžda, kad mes, prieš gaudami leidimą, pamiršome nueiti į spaustuvę ir susitarti. Visi atsiprašymai dabar nė motais. Šitoks įžūlumas reikalauti kartą per mėnesį keletą tūkstantėlių egzempliorių laikraščio atspausdinti! Juk mašinos gali nuo to sulūžti, o žmonės susirgti. Gerai, kad tik spaustuvė pyksta. Kitaip kaip gi suprasti piktdžiugiškus ir LEMTINGUS vieno LKP RK biuro dalyvio žodžius apie nepakeliamą spaustuvės perkrovimą. Dėkojame, kad buvote tokie malonūs ir persergėjote, tiktai mes lengvabūdžiai, nerimtai į tuos perspėjimus pažiūrėjome...

O apskritai gyvenimas – puikus! Štai baigėme rengti laikraštį ir pirmyn pas kaimynus – kitų spaustuvių pagalbos ieškoti. Kada išeis, nežinome. Norime tik paprašyti mielų Utenos rajono gyventojų, jei jau prenumeruojate ar perkate „Utenį“, tai darykit iki tokių kiekių, kad spaustuvės pajėgumai galėtų iki reikiamo masto išaugti. Tada gal ir mes tenai kaip nors kukliai sutilpsime.

O kas iš mielų kaimynų bėdoje mums padės, pamatysite pačiame leidinio gale.

Tai argi ne puikus „Aukštaičio“ gyvenimas? Štai ir su kitais rajonais vėl pradėjome bendradarbiauti. Tad ačiū už linksmą gyvenimėlį, biurokratai-funkcionieriai, mielieji! Koks gi to gyvenimo skonis būtų be papildomų sunkumų?!

Aukštaitis, 1989, birželis