Utenos Sąjūdžio pradžia

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Turinys

Laisvės žarija dar ruseno

Balys Juodzevičius

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 028 balsai)


Niekas iš nieko neatsiranda. Nors partizanų ginkluota kova už laisvę jau senokai buvo užgniaužta, paskandinta kraujuje, bet pati laisvės idėja daugelio šviesesnių žmonių atmintyje vis dar buvo gyva ir ruseno lyg žarija židinio pelenuose.

Gal visada pirmiausia maištaut pradeda jaunimas. Jaunimas nemėgsta standartų, nusistovėjusios tvarkos. Sustabarėjusį sovietų biurokratą erzino ir kitokia jaunimo apranga, ir ilgi plaukai, ir kitoks apsikirpimas, ir neįprasti šokiai, muzika...Vis sunkiau buvo valdomas aukštųjų mokyklų jaunimas. Kraštotyra, folkloriniai ansambliai, žygeiviai, Rasos šventės...rodė, kad jaunimas slysta iš visagalės partijos rankų, eina ne ten, kur rodė Leninas. Komunistų partijai ir saugumui rūpesčių netrūko: reikėjo žiūrėti, kad ko pikto nesugalvotų po Stalino mirties paleisti buvę politiniai kaliniai ir tremtinai. Liko nepatikimi ir legalizavęsi partizanai. Nepasitenkinimą reiškė ir paprasti darbininkai. Utenoje veikė didžiuliai mėsos ir pieno kombinatai, o parduotuvių lentynose galėjai pamatyti tik kokį karvės tešmenį ar kulną (juokais vadinamą „vengerka“). Gal dėl to greit paplisdavo šmaikštesnis posakis ar posmelis:


Nei duonytės, nei mėsytės –

Tik raudonos vėliavytės...


1977 metų rugpjūčio 30-31 naktį net ant LKP Utenos rajono komiteto pastato rastas užrašas: „Kur laisvė, mėsa?“, o Komunarų (dabar –Aušros) gatvėje ant „Rūtos“ parduotuvės sienos užrašyta – „Mėsos!“ Didžiosios komunistų šventės, lapkričio 7-osios, rytą nuotaiką sugadino toje pačioje gatvėje ant psichoneurologinės ligoninės tvoros rasti užrašai: „Rusai, lauk iš Lietuvos !“ ir „Rusai, lauk !“Ant Darbų vykdytojo baro sargo būdos sienos (irgi Komunarų g.) buvo užrašas „Mėsos!“ Lapkričio 8-ąją ant namo sienos Komunarų g. Nr.77 vėl rastas užrašas „Rusai, lauk iš Lietuvos!“ Lapkričio 11-ąją ant viešbučio sienos užtiktas užrašas „Mėsos!“[ LYA, f. K-1, ap.15, b. 3432, l. 27, 28] Net Lenino gimimo 100-osios metinės 1970 metais, virto smagiu pasišaipymu, o tualetų sienos pasipuošė užrašais: „Šis šikimas ne eilinis, o šimtasis – lenininis!“ Tais metais buvo apdovanota tūkstančiai darbuotojų. Nemažai ir uteniškių gavo jubiliejinį medalį. Komunalinių įmonių kombinato darbuotojas Z.T., gavęs tą medalį, tarp bendradarbių pajuokavo: girdi, kur čia dabar jį reikės dėt? Gal reikės ar blizgę nusikalt... Nekaltas juokelis sukėlė valdžios pasipiktinimą, ir žmogus turėjo aiškintis saugume.

O kiek rūpesčių saugumui sukeldavo net mokinių paišdykavimai! Žiūrėk, kur skydą su patriotiniais šūkiais padegė, ką nors ant tvorų ar sienų užrašė. Ką jau kalbėt apie rimtesnius nusikaltimus, jeigu T.Tilvyčio vidurinės mokyklos mokinio ranka surašyti „atsišaukimai“ („Laisvę Lietuvos hipiams!“ ir „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“), 1977 metų birželio 1 dieną seilėmis priklijuoti prie kelio ženklo ir direktoriaus durų, sukėlė Utenos saugumą ant kojų. „Nusikaltimas“ buvo išaiškintas.[LYA, f. K-1, ap. 15, b.3432, l.22, 23]

Daug baisesnis nusikaltimas 1977 metų gegužės 12-13 naktį padarytas pačioj rajono „širdy“ – Utenos rajono vykdomojo komiteto pastate. Tikrų tikriausias komjaunuolis Jonas Viršilas (g. 1960 m.), būsimasis traktorininkas, nakčia stogvamzdžiais užsikabarojo ant tarybų rūmų stogo, nuplėšė iškeltą tarybinę vėliavą, dar 7 vėliavas surado sandėliuke, išėmė koridoriuje kabojusius įstiklintus TSKP CK narių portretus ir, gražiai suvyniojęs į vėliavas, parsinešė namo...

Kad Utenoje tarybų valdžia „nuversta“, visuomenei (ar liaudžiai) niekas viešai nepranešė. Apie įvykį saugumo skyriaus majoras S. Jakutis painformavo tik LTSR KGB pirmininką generolą majorą J. Petkevičių. Gegužės 23 (po 10 dienų!) pats paauglys persigalvojo ir į milicijos vaikų kambarį „grobį“ atnešė. Kai jį pradėjo gėdyti kaip komjaunuolį, tas pareiškė, kad jis jau ne komjaunuolis – bilietą įmetęs į upelį. Neplanuotų rūpesčių kartais sukeldavo net, rodos, patikimi kadrai. 1985 10 02 užvesta byla DOP Nr.2047 Utenos rajono komjaunimo komiteto sekretoriui Vitoldui Zabarauskui (g. 1955 m.). Jis buvo apkaltintas tėvynės išdavimu, nes kruizinėje kelionėje Dunojaus upe, būdamas grupės vadovo pavaduotojas, 1985 07 10 Bielgrade atsiskyrė nuo grupės ir į sovietų pasiuntinybę grįžo tik liepos 13 dieną. Matyt, žmogus 3 dienas žiūrėjo, kaip vargsta darbo žmonės kapitalo šalyse, už sienos.

Daug rūpesčių Utenos saugumui kėlė ir kai kurie kunigai, o ypač Daugailių klebonas P. Baltuška (sekimo byla Nr.1818), įtariamas palaikąs ryšius su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjais. Kėlė rūpesčių ir Tauragnų klebonas B. Šlapelis, įsigijęs videokamerą ir rodąs „ideologiškai kenksmingus“ videofilmus. Sekimo byla užvesta ir gydytojui stomatologui Kazimierui Preikšai, kuris į saugumo akiratį pateko dar studijų metais, nes perdaug domėjosi kraštotyra. Angelai sargai iš saugumo stebėjo ir Jurgį Šimonėlį, ir daugelį kitų.

[LYA, f. K-1, ap.15, b.3472]

Ekologinis žygis

Ignalinos AE blokada, 1988 09 17

Uteniškiai rikiuojasi žygiui link elektrinės

Nuotr. iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių.


Uteniškiai - akcijos dalyviai

Nuotr. V. Petronio


Gigantiškų pramonės įmonių statymas visiškai nesirūpinant dėl to kylančia oro ir vandens tarša, nekontroliuojamas chemikalų ir trąšų vartojimas žemės ūkyje, neapgalvota didžiulių gyvulininkystės kompleksų statyba, po Černobilio katastrofos kilusi baimė dėl Ignalinos (Sniečkaus) atominės elektrinės išjudino gamtos apsaugos judėjimą, žaliuosius, Žemynos klubą. „Po Černobylio katastrofos mes nebegalime gyventi tylėdami, nebegalime gyventi apimti nežinios“,–pareiškė sąjūdininkai ir pakvietė rugsėjo 17 į akciją – „Gyvybės žiedu“ apsupti elektrinę", o kryžkelėse rengti piketus ir reikalauti tarptautinės ekspertų komisijos.


Ignalinos AE blokada, 1988 09 17

Nuotr. iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių.



1988 metų liepos 20 – rugpjūčio 2 dieną buvo surengtas masinis dviračių žygis „Lietuva – mano namai“. Didžiulis būrys jaunų dviratininkų iš Vilniaus per Pabradę, Švenčionis, Ignaliną, Dūkštą, Sniečkų (Visaginą) liepos 23 (šeštadienį) atvyko į Uteną. Buvo jau popietė, daug uteniškių buvo suėję į hipodromą, kur vyko žirgų lenktynės. Bet LKP Utenos rajono komitetas, matyt, buvo gavęs nurodymą neprašytų keliauninkų neįsileisti: dviratininkus, mėginančius pasukti į hipodromą, sulaikė milicija. Dviratininkams teko paklusti, ir jie su dviračiais patraukė į Tarybų (dabar Utenio) aikštę. Sustatę dviračius, rajono vykdomojo pasieniu ištempė ekologinius šūkius, bet žmonių buvo nedaug – niekas apie žygį nepranešė. Žygio dalyviai rinko parašus dėl suimto kareivio Artūro Sakalausko gydymo Lietuvoje, dėl atominės elektrinės 3-iojo bloko statybos nutraukimo. Po ilgokos kelionės ir mitingo dviratininkai patraukė į T. Tilvyčio (dabar „Saulės“ gimn.) vidurinę mokyklą ir pakvietė vakare pažiūrėti ekologinių filmukų. Vakare paaiškėjo, kad nei mokykla, nei šiaip žmonės neturi videofilmams rodyti aparatūros... Uteniškiai nuo ekologinės propagandos buvo apsaugoti, tik laisvėjančioje spaudoje kilo dėl to triukšmas. Dabar partijos komitetas kaltino miliciją, milicija aiškino, kad jai buvo duotas toks nurodymas iš aukščiau. O „esantys aukščiau“ – vienas atostogavo, kitas iš viso dėjosi nieko nežinąs... Bet ką čia Utena – ir Vilniuj buvo nesklandumų: kai minioje jau plevėsavo daugybė trispalvių ir žmonės giedojo Lietuvos himną (Tautišką giesmę), LKP CK sekretorius pažadėjo nacionalinės vėliavos klausimą nagrinėti vyriausybės lygiu ir suteikti įstatyminį pagrindą...O kol kas „kažkokia neaiški komunalinė tarnyba nupjovė trosus“, ir vėliava nebuvo iškelta...

Liepos 28 dieną apie liepos 23-iosios dviratininkų ekologinį žygį žinutę rajono laikraštyje „Lenino keliu“ parašė R. Valančiūnas, paminėjęs, kad daugiau kaip 100 žmonių dviratininkų kolona lankėsi Utenoje, kad „...Tarybų aikštėje žmonės atidžiai klausė (mikrofonų nebuvo) LTSR Mokslų Akademijos darbuotojo Rimanto Astrausko ir vilniečio persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario rašytojo Virgilijaus Čepaičio žodžių. Uteniškiai jiems pateikė klausimų, išreiškė pageidavimą surengti susitikimą – akistatą su miesto vadovais“. Vis dėlto užsiminti, kad vienas iš tų vadovų (rodos, LKP RK II sekretorius V. Filipovas) žygio dalyvių nepanoro įsileisti, taip ir nepriminė.

[Lenino keliu, 1988, liep. 28]

S. Kašausko ir V. Tvarijono susikirtimas

1988 metų rugpjūčio 29 Utenos kultūros (šaulių) namuose buvo surengtas Stasio Kašausko knygos (NE)TIESOS SAKYMAS aptarimas. Be knygos autoriaus, atvyko dar Sąjūdžio aktyvistai –V. Čepaitis, A. Šaltenis, A. Medalinskas. Knygos aptarime dalyvavo ir rajono komunistų partijos pirmasis sekretorius Vytautas Tvarijonas. Kai kurie tiesūs ir atviri rašytojo žodžiai suerzino sekretorių. Girdamasis žemės ūkio pasiekimais ir išaugusia Utenos pramone (trikotažo fabrikas, mėsos, pieno, alaus kombinatai), V. Tvarijonas paminėjo, kad dabar vienam Lietuvos gyventojui tenka 145 kilogramai mėsos. Kai žmonės prikišo, kad tos mėsos mūsų parduotuvėse nėra, kad ji kažkur išvažiuoja, sekretorius išsisuko, pareikšdamas, kad jis pats mėsos nevalgo. Pasakyti, kad ta žemdirbių užauginta mėsa važiuoja į Rusiją, kad tam ir geležinkelis nutiestas, sekretorius neišdrįso. Kai jis dar mėgino kalbėt apie rūpinimąsi kultūra, buvo atkirsta, kad „rūpinimasis“ akivaizdus: Utena iki šiol neturi kultūros namų (aptarimas vyko buvusiuose Šaulių namuose), net ir dabar į susitikimą atėję žmonės priversti stovėti vestibiulyje, koridoriuje. Tą patį vakarą svečių padrąsinti uteniškiai įkūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rėmimo grupę, o minėti oponentai rugsėjo ir spalio mėnesiais dar apsižodžiavo ir „ Tiesos“ laikraštyje [žr.1988 09 22 ir 1988 10 06 numerius], o paskui savo garbę gynė net teisme.

LPS iniciatyvinė grupė

Jau minėtą rugpjūčio 29 dieną į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinę grupę pasiūlyti:

1.Breiva Vytenis – mokytojas

2.Panavas Petras – mokytojas, poetas

3. Eismantas Valentinas – mokytojas

4. Eitminavičius Stepas – mokytojas

5. Jonuškienė Rūta – mokytoja

6. Petronis Vytautas – mokytojas

7. Šimonėlis Antanas – mokytojas

8. Šaltenis Rapolas – mokytojas

9. Petniūnas Simonas – notaras

10. Galeckas Jonas – gydytojas

11. Preikša Kazimieras – gydytojas

12. Juodzevičius Balys – muziejaus direktorius

13. Baniulis Petras – kunigas

14. Pranevičius Jonas – kunigas, dekanas

15. Surgailis Andrius – dailininkas

16. Šimonėlis Jonas – dailininkas

17. Kupriūnas Klemensas – dailės dirbtuvių vyr. dailininkas

18. Čepukas Donatas – rajono laikraščio skyriaus vedėjas

19. Marcelienė Danutė – rajkoopsąjungos partinės organizacijos komiteto sekretorė

20. Puodžiukas Sigitas – komjaunimo rajono komiteto sekretorius

21. Jucius Vygandas – Jotaučių tarybinio ūkio direktorius

22. Tutkus Algirdas – Leliūnų kolūkio pirmininkas

23. Šiukščius Algirdas – KMK-23 darbuotojas

Lenino keliu, 1988, rugs. 1