Vaišvydava

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (14 balsai)

Tai gražus Kauno m. rajonas, buvusi gyvenvietė, išsidėsčiusi vakarinėje Kauno marių pakrantėje, artima Aukštosios Panemunės kaimynė. Jos žemė šiaurinėje pusėje prasideda už V-ojo forto, o toliau, Vaišvydavos plento dešinėje įsikūrusi ir pati gyvenvietė. Jos pavadinimas susijęs su legendomis apipinto šio krašto valdovo Vaišvydo ar Vaišio vardu.

Pirmą kartą Vaišvydavos gyvenvietės vardas (,,Waisvidendorf”) paminėtas 1384 m.kryžiuočių ordino kelių į Lietuvą aprašyme. Gyvenvietė tuomet buvo Nemuno slėnyje.Tikriausiai šiuo vardu vadinosi Pakalniškių piliakalnio papėdėje buvusi gyvenvietė, esanti Vaišvydavos žemėje.

Vaišvydavos dvaras

Vaišvydavos polivarkas dabartinėje vietoje įsikūrė 16 a. viduryje ar dar vėliau. Jis 1694 m. minimas Kauno seniūnijos valdų aprašyme, kad priklauso dvarui, esančiam prie Marvos upelio. Tada Vaišvydava buvo Marvos dvaro polivarkas. Marvos dvaro žinioje Vaišvydava išbuvo iki 19 a. vidurio, t.y. iki baudžiavos panaikinimo.Vėliau tapo savarankišku dvariuku. Dar iki šių dienų vietos žmonės pasakoja, kad kaip ir visas panemunės kraštas , taip ir Vaišvydava pergyveno negandas, nusiaubimus ir kitas nelaimes. 1702 m. ją nusiaubė panemunėmis pražygiuojanti švedų kariuomenė,o 1812 m. prancūzų armija. 1831 m. krašte siautusi choleros epidemija neaplenkė ir vaišvydaviškių.


Po Lietuvos – Lenkijos padalijimo, Užnemunę administruojant Augustavo ( vėliau Suvalkų) gubernijai, Vaišvydava priklausė Marijampolės apskričiai, Pažaislio – A.Panemunės valsčiui. 1827 m. Vaišvydavoje buvo 9 gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 89 gyventojai. 1886 m. Vaišvydavos polivarkui priklausė Vyčiaus žemė prie Vyčiaus upelio, Dubravos pievos ir artimieji kaimai. Dvariuko žemės valdose buvo 602 margai žemės.Vaišvydavos dvariuke buvo 5 mūriniai ir 10 medinių pastatų. Jį puošė nedidelis, bet puikus parkas – sodas, graži ąžuolų – liepų alėja. 19 a. antroje pusėje Vaišvydavą valdė dvarininkas Pižovas, o vėliau - jo įpėdiniai.Statant Kauno tvirtovės V - ąjį fortą ir jam priklausiusius blindažus, dalis Vaišvydavos dvaro buvo paimta fortui ir kitiems jo įrengimams bei teritorijai. Apie keturi šimtai metrų į pietus nuo dvaro, taip pat buvo įrengti fortifikaciniai įsitvirtinimai. Dvaras netekęs dalies žemių ėmė skursti. Kai kurie dvaro tarnai ir kumečiai iš čia pasitraukė. Netaisomi pastatai ėmė griūti.Todėl Vaišvydavos dvare 1892 m. paliko tik 7 gyvenamieji namai.Bet tuo metu čia apsigyveno dalis kareivių.Buvo pastatyti du fortų administracijai priklausantieji pastatai.Vienas prie pat dvaro, kitas už plento, dabartinės Kauno marių gatvės gale. Tada Vaišvydavoje gyveno 193 žmonės.


A.Pižovo valdomas Vaišvydavos dvaras 19 a. pabaigoje turėjo apie 300 ha žemės.Bet ne visa žemė buvo dirbama, naudinga. Dvaras skendėjo skolose. Norint išlaikyti jo egzistenciją, buvo didinamas kumečių ir žemės ūkio darbininkų išnaudojimas, pavėluotai atlyginama už darbą. Todėl ir Vaišvydavos gyventojai prisidėjo prie 1905 – 1907 m. streikų, reikalavo išdalinti žemę valstiečiams, bet dvarininkai šių reikalavimų nevykdė. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare apsigyveno vokiečių okupacinės valdžios atstovas. Šiuo metu ne tik dvaro kumečiai, darbininkai, bet ir aplinkinių kaimų valstiečiai privalėjo dirbti dvare ir jo laukuose.


Pasibaigus karui ir susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei buvusiame forto sargybos pastate įsikūrė plento sargas, vėliau – mokykla. 1922 m. buvo pradėta vykdyti žemės reforma. Tai pajutęs dvarininkas dalį žemių jau buvo pardavęs.Žemės reforma mažai palietė Vaišvydavos dvarą. Čia po keletą hektarų įsigijo buvę dvaro tarnai , kumečiai, mažažemiai valstiečiai. 3 ha žemės buvo paskirta Vaišvydavos pradinei mokyklai. A.Pižovas sau pasiliko dvaro centrą su 70 ha pačios geriausios žemės. Vėliau šią žemę padalijo penkiems savo įpėdiniams. Sūnus A.Pižovas ir duktė M.Pižovaitė paveldėjo iš tėvo dvaro centrą. Bet šis jau buvo nugyventas, atrodė nepavydėtinai. Todėl apylinkės valstiečiai jį vadino ,,Ubagiškių dvaru”, o patį dvarponį pravardžiavo ,, ponu ubagu”. Nekalbant apie kitus dvaro pastatus, net pats centrinis ,, palocius”vietomis buvo ,,dangumi dengtas”. Be priežiūros iro, griuvo ūkiniai pastatai.


M. Pižovaitė, ištekėjusi už E.Štambergo, savo paveldėtą dalį – 17 hektarų žemės pardavė M. Vosylienei . Čia ji paskutiniaisiais Nepriklausomybės metais pradėjo kurti savo ūkį, statė naujus pastatus. Bet 1940 m. okupavus Sovietų Sąjungai tiek Pižovo, tiek Vosylienės žemė buvo nacionalizuota ir atiduota valstiečiams, ir buvę savininkai išsikėlė iš Vaišvydavos. Dvaras išnyko, liko tik tolimų, vargingų dienų prisiminimai.

Vaišvydavos pradinė mokykla

1927 m. kitapus dabartinės Kauno gatvės, buvusiame fortų sargų pastate buvo numatyta įkurti Vaišvydavos pradinę mokyklą.Tačiau pastate apsigyvenę žmonės neskubėjo išsikelti.Todėl pradinė mokykla buvo įkurta Armališkių kaime. 1931 m. pradžioje mokykla buvo perkelta į Vaišvydavą (buvusio plento sargo namą), kur 1922 m. buvo paskirtas žemės sklypas.Vaišvydavos pradinė mokykla, vadovaujama J.Gerulio, išaugo į trijų skyrių mokyklą : dar vienas jos skyrius įsikūrė Plikakalnyje, t.y. Zuikinėje, o kitas – Rokeliuose. Mokyklą lankė 130 – 150 mokinių iš Vaišvydavos, Pakalniškių, Raguolių, Armališkių, Rokelių, ir kitų kaimų. Nuo 1938 m. Vaišvydavos pradinė mokykla tapo šešių skyrių (klasių). Po antrojo pasaulinio karo ,1955 m. mokykla tapo septynmete, o 1962 m.- aštuonmete. 1970 m. pastatytas naujas pastatas. 1990 m. mokykla tapo vidurine, o 2008 m., sumažėjus mokinių skaičiui, pagrindine.

Šaltiniai

Juozapavičius P. Vaišvydava//Kaunas ir jo apylinkės.- K., 1980, P.334 – 344.