Vaižgantinių šviesos ieškojimas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (19 balsai)

Vygandas RAČKAITIS



Šiemet Malaišiuose vykusios tradicinės Vaižgantinių šventės metu buvo pristatytas spaustuvės „Utenos Indra“ gražiai išleistas Vytauto Bagdono albumas „VAIŽGANTINIŲ ŠVIESA VIRŠ MALAIŠIŲ“. Tai Vaižganto atminimo ir kūrybos gerbėjų dėmesio labai vertas leidinys. Jis domins ir tuos, kurie neabejingi mūsų kultūros paveldui.


„Šis albumas, kurį Jūs ką tik atvertėte, pakvies nuotraukomis ir teksto eilutėmis nukeliauti į žila senove alsuojančią, dar sėlių laikus menančią vietovę, apsilankyti etnografiniame Malaišių kaime, pasivaikščioti iškilios asmenybės – lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo, tautos švietėjo kanauninko Juozo Tumo – Vaižganto vaikystės ir jaunystės takais takeliais“, - kreipiasi į skaitytojus albumo pratarmėje V. Bagdonas.


Albumą autorius pradeda skyriumi „Malašių praeitis, dabartis, ateitis...“, kur pažindina skaitytojus su šio kaimo praeitimi, siekiančia net XIII amžių, remdamasis paties Vaižganto atsiminimais pasakoja apie Tumų Juozuko vaikystę, jo pamėgtas vietas, Tumų giminę, Juozo Tumo – Vaižganto atminimo įamžinimą – Vaižganto biustą buvusioje Tumų sodybvietėje, medžio skulptūras, rašytojo minimus gamtos paminklus. V. Bagdonas užsimena ir apie Svėdasų krašto muziejų, esantį Kunigiškių kaime ir veikiantį jau daugiau kaip 25 metus, kuriame atkurta senosios mokyklos klasė, gausi ekspozicija, skirta Juozui Tumui – Vaižgantui bei kitiems Svėdasų krašto rašytojams, meno veikėjams, mokslininkams. Muziejaus patalpos restauruotoje, dar carizmo laikais statytoje Kunigiškių pradžios mokykloje, kur mokėsi ir Tumų Juozukas. Reikia pridurti, jog to muziejaus įkūrimo iniciatorius, eksponatų rinkėjas ir sergėtojas yra pats V. Bagdonas. Jo rūpestis buvo ir respublikiniai „Vaižganto skaitymai“, vėliau įvardinti Vaižgantinėmis. Tai šventė, kai pagerbiamas Juozo Tumo – Vaižganto atminimas, įteikiamos jo vardo premijos, organizuojamos fotografijų parodos, po mūsų klasiko gimtinės senmedžiais skamba dainos.


Įdomu skaityti ir apie Malaišių kaimo senolius, po pasaulį pasklidusius jų palikuonis, prisiminimais grįžtančius į savo gimtąjį kaimą. Kaskart vis labiau nykstantį, gal jau ir nebeturintį ateities, nors tai unikalus istorinio ir kultūrinio paveldo objektas.


Po išsamaus pažintinio teksto seka vizualinė pažintis su Juozo Tumo – Vaižganto gimtine – arti šimto Malaišių nuotraukų. Sodžiaus vaizdai visais metų laikais. Medžių šakų grafika, pavasario žiedų lyrika, senieji trobesiai su juose slypinčia protėvių dvasia, Malaišių lankytojų ir talkininkų tvarkant aplinką veidai, panoramų erdvės, balta žiemos tyla... Visais metų laikais V. Bagdonas su fotoaparatu rankose buvojo Malaišiuose, fiksavo ne tik ką matė akimis, bet ir ką jautė širdimi... Jis buvo šio kaimo foto metraštininkas, atkaklus vaižgantiškos šviesos Malaišiuose ieškotojas. Dauguma nuotraukų būtent ir orientuoja į tą meilės savo kraštui šviesą, užgauna patriotizmo – žmogiškumo stygą.


Antras nuotraukų blokas „Žvilgsnis į Vaižgantines pro fotoobjektyvą“. Šiose dokumentinėse nuotraukose užfiksuoti tradicinių švenčių momentai, jose matomi ir Vaižganto premijų laureatai, tarp jų mūsų tautos poetas Justinas Marcinkevičius, gydytoja publicistė Filomena Taunytė, mūsų kraštietis poetas, daugelio įtaigių knygų autorius Rimantas Vanagas ir kiti.

Maloniai nuteikia albumo pabaigoje skaitytojams pateiktos „Miniatiūros iš natūros arba tiesiog gyvenimiški vaizdeliai“.


„Šios miniatiūros, šie nedideli vaizdeliai, tikras pojūčių ir vaizdinių šiupinys atsirado visai atsitiktinai. Daug minčių kilo vaikščiojant senųjų Malaišių laukais, istorinę praeitį menančia etnografinio sodžiaus gatvele, grožintis Vaižganto gimtinėje įstabiais vaizdais įvairiu metų laiku. O Malaišių kraštas gražus, nepakartojamas bet kada: ir kai ankstyvą pavasarį bunda gamta, ir kai viskas paskęsta vasaros žalumoje, ir rudeniui nuauksinus medžių lapus, ir šerkšnotą žiemos rytmetį... O argi galima ramiai vaikštinėti po Malaišius, nesigilinant į senojo kaimo kasdienybę, gyvenimo realijas, sodietišką buitį? Nemažai minčių atsirado ir apmąstant savo akimis regėtas situacijas, savo ausimis išgirdus vietinių gyventojų ar svečių šnektas...“ – pristatydamas šiuos prozos kūrinėlius rašo V. Bagdonas.


Gražus, lyrine gaida suskambantis šitas autoriaus santykis su Malaišių žeme, gamta, žmonėmis. Bet ne viskas džiugina. Autorių liūdina aplinkos teršėjai, net barbariškumo faktai, skaudu, kad nyksta Malaišių kaimas, apmaudu, kai pasitaiko apsišaukėlių Juozo Tumo giminaičių, prekiaujančių eksponatais... V. Bagdonas polemizuoja su kalbininkais, siūlančiais vietovardį Malaišai rašyti Maleišiai. Bet argi galima ignoruoti pačius malaišiečius nuo seno savo kaimą vadinančius Malaišiais?


Su V. Bagdonu man teko keletą metų karu dirbti Anykščių rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas“. Vytautas tada savo darbštumu, pareigingumu buvo pavyzdys seniems žurnalistams. Jau tada jis ieškodavo savo rašiniams šviesių žmonių, Vaižganto „deimančiukų“. Įsidėmėtini jo rašiniai apie rašytoją Bronę Buivydaitę („Akių tamsoj, širdies šviesoj“), kanklių meistrą Juozą Lašą bei kitus kaimo šviesuolius.


Reikia pasakyti, kad tuometinis laikraščio redaktorius Stasys Vinciūnas leisdavo žurnalistams rašyti ir jų mėgiamomis temomis. Laikraštyje pasirodydavo ir gamtos skyreliai, ir literatų kūryba, ir kelionių įspūdžiai.

Šaunu, Vytautai, kad parengei spaudai ir išleidai tokį išliekamąją vertę turintį albumą. Šaunu, kad savo gyvenimą susiejai su mūsų literatūros klasiko Juozo Tumo – Vaižganto atminimo saugojimu.