Vanagas Rimantas – Lietuvos rašytojas, poetas, žurnalistas, vertėjas, redaktorius

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (709 balsai)

Rašytojas Rimantas Vanagas

(Nuotr. iš asmeninio albumo)


Rašytojas Rimantas Vanagas – plačiai žinomas lietuvių literatūros ir kultūros veikėjas. Nuo 1983 m.– Lietuvos Rašytojų sąjungos narys. Šiuo metu gyvendamas Anykščiuose aktyviai dalyvauja kultūriniame rajono gyvenime, visuomeninėje veikloje. Nuo 2002 metų jis rašo ir leidžia savo paties sumanytą, analogo šalyje neturinčią dokumentinės prozos knygų seriją – literatūrinę gimtojo krašto žmonių likimų ir dramatiškų įvykių rekonstrukciją „Sieliai“. Iki 2011 metų kūrėjas išleido penkias šios serijos knygas. Už knygą „Peslių akademija“ 2011 m. rašytojui R. Vanagui paskirta Anykščių rajono savivaldybės įsteigta, kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga teikiama respublikinė literatūrinė Antano Baranausko premija.

Turinys

Svarbiausieji gyvenimo ir veiklos faktai


Rašytojas R. Vanagas gimė 1948 m. spalio 10 d. Peslių kaime, netoli Anykščių. 1955-1966 m. mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. 1966-1971 m. studijavo Vilniaus universitete, įgijo filologo išsilavinimą, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę.1970-1976 m. R. Vanagas buvo „Jaunimo gretų“ žurnalo redakcijos skyriaus vyr. redaktorius, 1976-1981 m. – „Moksleivio“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 1981-1988 m. – šio žurnalo vyriausiasis redaktorius.
Pakalbintas Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiamo „Metų“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus Danieliaus Mušinsko, R. Vanagas tuos metus prisimena kaip vieną gražiausių savo gyvenimo laikotarpių:
„ Dvylika metų „Moksleivio“ redakcijoje – šviesiausias mano gyvenimo laikotarpis. Koks buvo „Moksleivis“, gal kada nors parašys spaudos tyrinėtojai. Vis dėlto negaliu ištverti nepriminęs (ko žmogus nepadarai dėl teisybės!), jog mūsiškis žurnaliukas ankstesniojo redaktoriaus Algimanto Zurbos dėka tapo pirmuoju leidiniu, leidžiančiu diskutuoti, – tai buvo nauja, drąsu, pažangu! Prakalbom apie mokinį ne kaip apie mokytojo pavaldinį, o kaip apie asmenybę – Švietimo ministerijos akimis, tai buvo įžūlu! Šiaip ne taip nusikratėme švietimiečių apynasrio…
Gaudavom tūkstančius skaitytojų laiškų. Kasmet organizuodavom respublikinius jaunųjų literatų konkursus. Buvom bene vienintelė respublikinio leidinio redakcija, neturinti partinės organizacijos (dėl to kaimyninės redakcijos partorgas ėjo skųsti mūsų į CK). Gyvenom kaip viena šeima: drauge šventėm, drauge liūdėjom. Kai tuokėsi Onė, redakcijoj iškėlėm vestuves; kai skyrėsi su vyru, bandėm gelbėti nuo jo... kai mirė jos tėvelis, ne kas kitas, o redakcijos vyrai marškoje išnešė jį iš namų... Ta mūsų santarvė kai kam tapo įtartina, buvau kviestas į „baltuosius rūmus“ pasiaiškinti, kodėl iš visų redakcijų ateina skundų, o iš „Moksleivio“ – ne?!<...>“.

1989-1997 m. R. Vanagas buvo leidinių „Laikas ir įvykiai", „Vilniaus tribūna", „Lietuvos Jeruzalė", „Anykšta" darbuotojas. 1997-2004 m. gyvendamas Anykščiuose jis buvo laisvas kūrybinis darbuotojas. Sugrįžimą iš Lietuvos sostinės į gimtuosius Anykščius rašytojas vertina kaip likimo jam mestą iššūkį:
„Vilniuje trisdešimt metų vaikščiojau su tėvų namo raktu kišenėje, tačiau grįžti vis nesiryžau. Ir štai šeimos reikalai taip susijaukė, kad, nori nenori, teko „pasukti ienas“ namolio. Šiandien manau: kartais žmogui reikia, kad jį kas stumteltų…<...>.
Taigi: gyvenu ant to paties kranto, ant kurio ir gimiau. Kasdien vaikščioti gatve, kuria lakstei basas, žiūrėti į medžius, po kuriuos karstydavais, į vandenį, kuris vaikystėj buvo mieliausias, paslaptingiausias žaislas ir džiaugsmas, kalbėtis su žmonėmis, pažįstamais daugiau nei pusę amžiaus – ar tai menka, smulku? <...>
Ir su nepaprastu pasididžiavimu jis kalba apie miestą, kuriame gyvena:
<...> Anykščiai – ne statinė ir ne požemis, kad be šviesos tūnotume! Atvirkščiai, čia viskas aiškiau nei didmiesty: partijyčių žaidimai, atsakomybės nebijančių lyderių, specialistų, jaunų, ambicingų pajėgų stygius, spaudos intrigėlės. Bet pilietinio uždarumo – jokio: anykštėnai draugauja su norvegais, čekais, latviais, važinėja vieni pas kitus. Mūsų vaikai, kaip vilniečių ar kauniečių, studijuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, JAV, kitur. Gi mūsiškis muziejus – ne šiaip provincijos muziejėlis, o galingas kompleksas, aprėpiantis Klėtelę, Siauruką, Arklio muziejų, Koplyčią, Sakralinio meno centrą ir dar visą objektų puokštę, – nedaug trūksta, kad visas miestas taptų muziejum!<...>

2004-2007 m. R. Vanagas buvo Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojas, nuo 2007 m. – Anykščių kultūros centro projektų vadovas, Pasaulio anykštėnų bendrijos atsakingasis sekretorius. R. Vanagas yra Pasaulio anykštėnų bendrijos valdybos (nuo 2004 m.) ir Anykščių kolegijos (nuo 2005 m.) narys. Jis taip pat Anykščių Jono Biliūno gimnazijos Garbės galerijos narys (nuo 2005 m.). Nuo 2008 m. R. Vanagas rūpinosi mėnraščio „Pasaulio anykštėnas“ leidyba, iki 2010 m. buvo jo redaktorius, pagrindinis autorius bei platintojas.

1972-1973 m R. Vanagas buvo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas, Lietuvos Taikos gynimo komiteto Jaunimo komisijos pirmininkas, nuo 1983 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. R. Vanagas parašė per 200 apybraižų jaunimo auklėjimo temomis, interviu su žymiais žmonėmis. Taip pat išleido daug knygų: poezijos rinkinių, knygų vaikams, esė ir publicistikos rinkinių, apsakymų, novelių.


Rašytojo knygos ir kiti leidiniai


Pirmoji R. Vanago knyga „Autobiografijos pradžia“ pasirodė 1978 m. Knyga iš karto buvo pastebėta ir 1979 m. įvertinta Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija už geriausią metų debiutą.
1982 m. autorius išleido poezijos knygą rusų kalba „Motinos laiškas“ („Материнское писмo“), pelniusią sąjunginę M.Gorkio premiją. 1983 m. pasirodo eilėraščių knyga „Šita žemė", 1984 m. – kelionių apybraižų rinkinys „Kelių vardai". Po trejų metų pertraukos – 1987 m. – išėjo dar dvi knygos: apybraižos „Karas mūsų nepamiršo" (Žurnalistų sąjungos premija) ir apysakaitė vaikams „Penketas šauktukų", tapusi paauglių skaitomiausia metų knyga. 1992 m. išleista apsakymų knygelė „Senelės šalis: nepramanytos istorijos".1993 m. R. Vanagas parašė ir išleido biografinę apybraižą apie garsųjį Lietuvos autolenktynininką Stasį Brundzą „Po ralio žvaigžde“. 1995 m. – esė apie anykštėnų lietuvių ir žydų santykius „Nenusigręžk nuo savęs: gyvieji tiltai". Tai pirmoji lietuvių autoriaus knyga skaudžia holokausto tema.1996 m. tęsdamas biografinių apybraižų seriją, rašytojas parašė ir išleido knygą apie boksininką Vitalijų Karpačiauską „Gongo dūžiai“. Tais pačiais metais autorius pradžiugino mažuosius skaitytojus poema „Pasaka apie šapalą, sakalą ir mažytę mergaitę", išleido eilėraščių rinktinę „Triskart lietus“ ir dokumentinę apybraižų knygą apie lietuvius mokslininkus „Lazerių šešėly“. 1998 m. pasirodė apybraižų knyga „Ex Oriente lux: Lietuvos rerichiečiai“.
2002 m. rašytojas R. Vanagas pradėjo leisti dokumentinės prozos knygų seriją „Sieliai“. Pirmoji šios serijos biografinių apybraižų knyga – „Iš vieversių gyvenimo: mano mažieji didieji anykštėnai“. Už šią knygą autoriui įteiktos net dvi premijos: 2002 m. Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija ir 2003 m. Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų skiriama Vaižganto premija.

2003 m. rašytojas išleido net tris knygas: eilėraščių knygą vaikams „Gimtinė mano – iš Dangaus!: margalapės, miglaveidės anykštėnų pasakaitės", dokumentinę apysaką „Mylėti ir nemylėti“ ir eilėraščių knygą „Du skeletai greta“. Knyga „Gimtinė mano – iš Dangaus“ iliustruota šviesios atminties anykštėnų fotografo Kazimiero Strolios nuotraukomis ir tautodailininko Stanislovo Petraškos paveikslais (tapyba akmeniu). Knygą labai gerai įvertino filologijos dr. Loreta Žvironaitė-Udrienė žurnale „Rubinaitis“ apžvelgdama 2003 m. lietuvių autorių kūrybą vaikams:
Poetas (R. Vanagas – A. B.) apgailestauja nemokantis prakalbinti akmens („Puntuko brolis"), tačiau puikiai prakalbina žodį. Tekstai sklandūs, išraiškingi, vientisi ir užbaigti. Lyrinio subjekto akiratyje - beribė, bet labai harmoninga erdvė: „nes mano gimtinė - / visa iš dangaus, / iš buvusio, esamo, / menamo / tavo ir mano / gyvenimo!" („Gimtinė mano - iš Dangaus!"). Nors visi tekstai skirti Anykščių krašto grožiui, tačiau vien panoraminiu, peizažiniu gimtinės vaizdu nesitenkinama. Daug svarbiau tai, ką išgyvena, jaučia, pastebi, o gal net apie ką samprotauja lyrinis subjektas. Gimtinės meilės jausmas ypatingas, absoliutus: „Anykščiai man kaip sietynas, / švento Jono papartynas: / viskas žiba, spindi, tvaska, / vabalai - ir tie iš aukso!" („Nuo Kepurkalnio"). Neretai R. Vanagui būdinga eilėraščio idilės jausena. Poetas kviečia stebėti, klausytis, jausti, vadinasi, grožėtis: „Gera oi gera / sutemus žiūrėti, / kaip žvaigždės byra / ant mano namų stogo. // Gera oi gera / nubudus klausytis, / kaip žvirbliai pešasi dėl sliekų ir uogų" („Gera oi gera!"). Gimtinės meilė, gamtos grožis, gerumas yra įgimta lyrinio subjekto būsena, verčianti nenurimti, ieškoti neįmanom „Ir ko gi / mes ieškom? / Nagi to, / ko nerasi / visam pasauly: / aukso tylos, / krištolinio dangaus, / sidabro dulkių saujos!" („Anykščių saulėgrąžos"). Eilėraščių pasaulėjauta giedra, optimistinė. Improvizacinė maniera paįvairina tekstą ir leidžia R. Vanagui kurti prasmingą poeziją vaikui“.
Perskaitęs R. Vanago knygą „ Du skeletai greta“ kolega rašytojas, poetas Vygandas Račkaitis rajono laikraštyje „Anykšta“ 2003 m. gruodžio 6 d. straipsnyje „ Rašytojo Rimanto Vanago kūryba atveria dieviškąjį pradą“ rašė:
„Visuose į rinkinį „Du skeletai greta“ tilpusiuose eilėraščiuose gausu spalvingų vaizdų, netikėtų metaforų, paralelizmų, daug būsenų, paženklintų vidine energija, sielos atbalsiu. Puikiai įvaldęs eilėdaros instrumentuotę ir tai įrodęs anksčiau rašytais eilėraščiais, šįkart poetas nelinkęs varžyti save rimais, jambais, chorėjais, dažnai įvaizdina mintį ir jausmą baltosiomis eilėmis arba verlibru.
Mokančiam pasverti žodį, žinančiam jo spalvą ir skambesį, jau aštuonioliktos knygos autoriui tokiai meninei išraiškai ir savęs atverčiai pakanka gyvenimiškos išminties ir literatūrinio darbo patirties.
<...> Tegu dar ilgai ilgai tęsiasi toji eilėmis rašoma poeto autobiografija, tegu vis pilnėja kūrybos aruodai.“
2003 m. gruodžio 3 d. savaitraštyje „Literatūra ir menas“ MB inicialais įvardinęs save straipsnio autorius apie R. Vanago knygą „Du skeletai greta“ dėliojo savo mintis:
„<...> Gražiai išleistoje ir Kolumbijoje gyvenančios dailininkės Nijolės Sivickas-Mockus skulptūrų fotoreprodukcijomis iliustruotoje knygoje slypi tyli ir rami poezija. Be ypatingų pretenzijų, nesistengianti kaip rėksmingi daugumos poetų eilėraščiai prasibrauti į priekį.
Jokių struktūrinių įmantrybių, paprastas, labai natūraliai gimstantis kalbėjimas, tad prie metaforų griūties pripratusiems šie tekstai pasirodys pilkoki. Nors juos gelbsti vienur kitur įterpta buities detalė, švelni autoironija. Temos taip pat paprastos: asmeniniai išgyvenimai, gamtos vaizdai, meilė motinai ir moteriai.
Beje, ta, atrodytų, tradicinė lyrika atmiešiama egzotiškų kraštų vaizdais, juose gimusiais eilėraščiais. Šie tekstai nėra „turistiniai“, ir išorinės svetimų kraštų detalės – tik fonas toms pačioms temoms. Egzotikos pasitelkiama tiek, kad eilėraštis suskambėtų naujai.Tyli knygelė tyliam skaitytojui.“

Skaitydama paskutinįjį sakinį apie „tylią knygelę“ prisiminiau anykštėno poeto, kunigo Edmundo Rinkevičiaus pasakytus žodžius: „Kartais reikia tylos, kai žodžiai praranda prasmę. Reikia palaimingos tylos, kad siela atsigautų“.
Skaitant R. Vanago poeziją tikrai atsigauna siela ir protas, lieka erdvės apmąstymams...
2004 m. rašytojas skaitytojus pradžiugino apsakymų ir novelių knyga "Atminties variantai" ir antrąja „Sielių“ serijos knyga "Žmonės mylėjo žmones: mano mažieji didieji anykštėnai".
Vertindamas R. Vanago kūrinius prozininkas Petras Venclovas „Nemune“ išspausdintame straipsnyje „Su Anykščių ženklu“ įžvelgė didžiulį kūrėjo ryšį su gimtine ir jos žmonėmis:
„Beveik kiekviename ,,Atminties variantų“ apsakyme arba novelėje autorius prisimena gimtąsias vietas, vaikystę, motiną, kadaise ten sutiktus žmones. Paradoksalus dalykas: R. Vanagas yra apkeliavęs beveik visus žemynus, tačiau niekur negali gyventi, tik gimtinėje. Vieną šio paradokso motyvų rašytojas galbūt nurodo novelėje ,,Svetimšalis“: ,,Bet ką gi žmogus padarysi, jei vis skaudžiau jauti savo laiką – ir vis labiau dėl to nerimauji?“
<...>,,Atminties variantuose“ dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, tad patį pasakotoją galima pavadinti pagrindiniu apsakymų ir novelių veikėju. Tikriausiai jis turi nemažai biografinių autoriaus bruožų, o kartkartėmis netgi sutampa su juo. Jis, kaip ir R. Vanagas, ilgisi gimtinės, jaučia nuolatinį ryšį su ja, dažnai gyvena prisiminimais, jam brangūs artimieji ir to krašto žmonės. Tačiau iš novelės ,,Svetimšalis“ galima suprasti, kad autorius irgi daug keliavęs ir kad svetimi kraštai retkarčiais jam pasivaidena lyg dvasinė tėvynė, ir kad sugrįžęs į gimtinę jis pasijunta net ,,ne kaip atsitiktinis praeivis, paklydėlis ar sūnus palaidūnas, o kaip tikrų tikriausias svetimšalis“. Kaip ir modernizmo klasikų, R. Vanago pagrindinis personažas dažnai jaučia susidvejinimą. Ypač tai ryšku apsakyme ,,Baltoji magija“, kur autorius svarsto: ,,Gal tas vienas – Tykusis, o kitas – Neramusis? Du nesutaikomi priešgynos – ir dvyniai, negalintys be vienas kito...“.
,,Atminties variantuose“ yra keli kūriniai, kuriuos, mano manymu, galima vertinti aukščiausiais meniškumo kriterijais. ,,Ladzio sapnai“ panardina į pasakotojo vaikystę kaime, čia gausu gamtos vaizdų, gana tiksli pokario atmosfera, autentiški žmonių santykiai, ir staiga – paauglys, sapnuose skraidantis su motociklu. „Benkartas“ Ladzys, išsižadėtas tėvo, mušamas patėvio, beveik nekandęs mokslų, dirbantis sunkius fizinius darbus, sapnuose pakyla virš kasdienybės bei žmonių ir nenori sugrįžti į tikrovę. Šmaikštus pasakojimas su nevisiškai padoriais pajuokavimais organiškai susipina su minorine apsakymo pabaigos intonacija: Ladzys, pasakotojo nuomone, gyvenęs ,,kažkokiame protu neaprėpiamame laike ir erdvėje“, vieną naktį ten pasilieka suvisam“.

Analizuodamas R. Vanago knygą „Žmonės mylėjo žmones“ P. Venclovas anykštėną rašytoją pavadino „baltuoju metraštininku“, kuris su meile ir didžiule atida pasakoja apie Anykščių praeitį ir šio krašto žmonių gyvenimų istorijas, myli savo kraštą ir negali nuo jo atsiriboti:

„Turbūt ta pati meilė gimtajam Anykščių kraštui ir jo žmonėms paskatino R. Vanagą parašyti ir dvidešimtąją knygą ,,Žmonės mylėjo žmones“. Tai antroji rašytojo sumanytos ,,Sielių“ serijos knyga. Pirmoji – ,,Iš vieversių gyvenimo“ išleista 2002 m. Nors R. Vanagas sako nejaučiąs didesnio skirtumo tarp grožinės ir dokumentinės literatūros, vis dėlto ,,Sielių“ seriją reikėtų priskirti prie dokumentinės publicistikos: autorius pasakoja tikrų, kadaise Anykščiuose gyvenusių žmonių istorijas, dažnai leidžia jiems patiems prabilti, dalytis prisiminimais, cituoti dienoraščius. Skaitytojui prieš akis iškyla gana spalvinga prieškario Anykščių buitis. Pasakojant žymesnių anykštėnų gyvenimų istorijas (daktaro Adomo Laskausko, tremtinio Antano Kryžanausko, verslininko Prano Ručio, Lietuvos vyno ,,karaliaus“ Balio Karazijos), kartu atsiskleidžia ir daugelio kitų Anykščių gyventojų vargai, godos bei viltys. Autorius jų net nebando skirstyti socialiniu pagrindu, kaip tai buvo įprasta daryti sovietiniais laikais. R. Vanagas nedviprasmiškai deklaruoja savo nuomonę ketvirtajame knygos viršelyje: ,,Ponai – t. y. daktarai, kunigai, mokytojai, teisėjai, verslininkai – buvo savi, iš tų pačių bežemių, bedalių, tik pasimokę, pasaulio daugiau matę, žodžiu, šviesesni. Vargšai taip pat buvo savi, tad kaip praeisi prošal be atjautos žodžio, neištiesęs duonos riekės?“ Tiesą sakant, šių dienų fone tai vėl darosi beveik nesuvokiama...“<...>

Imi ir atsidūsti – o, kad kiekvienas Lietuvos regionas turėtų po tokį ,,baltąjį metraštininką“, kaip kad Anykščiai turi Rimantą Vanagą! Teko patirti, jog knyga ,,Žmonės mylėjo žmones“ platinama tik Anykščiuose. Gaila, nes ji verta pasklisti po visą Lietuvą. Jau vien tik dėl to, kad joje šen bei ten šmėsteli rašytojų Antano Vienuolio ir Bronės Buivydaitės veidai. Ką kalbėti apie daugybę Anykščių krašto žmonių, kuriuos su tokia meile ir atida pavaizdavo rašytojas R. Vanagas!“

2005 m. pasirodė ir trečioji Sielių serijos dokumentinės prozos knyga "Malūnininkas ir mėnuo: faktai ir vaizdai, pasakojimai ir pasakos: mano mažieji didieji anykštėnai". Tai knyga apie nepaprastus savamokslio malūnininko iš Anykščių Jono Karvelio ir jo žmonos, prieš Antrąjį pasaulinį karą Europoje garsios dainininkės Onos Zabielaitės-Karvelienės (Annos Zabello), jų giminių, kaimynų likimus. Knygoje gausu naujai surastų intriguojančių faktų iš A.Vienuolio-Žukausko, B. Buivydaitės, daugelio kitų prieškario anykštėnų kasdienybės. Taip pat tikriausiai niekam dar negirdėti pasakojimai apie Italijos karalienę Eleną Savojietę, įteikusią balsingai lietuvei brangią dovaną. Lietuvaitė, kuriai tėvynėje neatsirado vietos, buvo išjuokta ir arijas iš operų traukdavo tik likusi viena, Anykščių šilelyje... Šiandien gal tik praeities ir egzotikos mėgėjai, operos meno istorikai ją beprisimena ...
Tais pačiais – 2005 metais išleista ir nuotykių apysaka vaikams „Mergaitė ant žirgo“ bei linksmų pasakojimų rinkinys „Vyriški ir žvėriški nutikimai: medžiotojų poringės“.
2006 m. pasirodė dokumentinės prozos knyga „Pabėgėlė: Amerikos lietuvės gyvenimo romanas“, palydėtas iškalbingų prof. A. Tylos žodžių:

„Rašytojas Rimantas Vanagas – kantrus ir patyręs savo kūrinių herojų bendrakeleivis. Jis sugeba praverti istorijos ir asmens gyvenimo sankirtos pažinimo duris“.

2007 m. – smagus šiandienės tautosakos bei paties autoriaus prisiminimų rinkinys „Niurksi plūdė ir širdis: žvejų nutikimai“.
Dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistė Gailutė Kudirkienė 2007 m. gegužės 23 d. straipsnyje „Į humoristų luomą – su meškere“ apie R. Vanago kūrybą rašė:
„Ilgus metus vyras rašė rimtas knygas bei straipsnius. Kai lentynoje išsirikiavo keliolika solidžių leidinių, R.Vanagas akis nukreipė į šiuo metu beveik nebepuoselėjamus lietuviško humoro dirvonus.
„Lietuviško humoro situacija yra tragiška. Dažniausiai visa, kas pateikiama kaip humoras, tėra nešvankios blevyzgos.
<...>
Lėkšti ir vulgarūs televizijos humoro laidų personažai taip įsipyko R.Vanagui, kad jis panūdo įrodyti, jog juokauti galima gerokai subtiliau.<...> R.Vanagas rašytojo plunksną nutaikė į medžiotojus ir žvejus, nes šie, jo manymu, yra smagūs pokštautojai, šmaikščius, sodria kalba paporintus jų pasakojimus galima laikyti šiandienine tautosaka.Anykštėnas įgyvendino savo sumanymą – išleido dvi linksmas 300 puslapių knygas: „Vyriški bei žvėriški nutikimai“ ir „Niurksi plūdė ir širdis“.

Paties rašytojo santykiai su medžiokle ne kažin kokie, jis negalėtų jokio gyvūno kulka užmušti, tačiau su žvejyba, kaip ir su humoru, R.Vanagą sieja ypatingi saitai“.

Taigi, ir rimtai, ir juokaudamas profesionalus rašytojas geba rašyti apie viską.
2007 m. rašytojas išleido ketvirtąją dokumentinės prozos „Sielių „ serijos knygą „Žali žydų plaukai: faktai ir eilės, juokas ir ašaros“ ir linksmų nutikimų rinkinį „Siauruko nuotykiai“.
Pasirodžius knygai apie žydus dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas Tautvydas Kontrimavičius straipsnyje, kuris buvo skelbtas 2007 m. rugpjūčio 10 d. „Lietuvos ryte“ ir vieninteliame Rytų Europoje jidiš kalba leidžiamame laikraštyje „Lietuvos Jeruzalė“, rašė:
„<...>Rašytojo maniera analizuodamas lietuvių ir žydų santykių istoriją, iliustruodamas ją tikromis istorijomis, literatūros ir folkloro pavyzdžiais, R. Vanagas aptiko iki šiol Lietuvos kultūroje ir istorijoje žiojinčią spragą: žydų tautos kultūrinis palikimas tarsi išmetamas iš Lietuvos konteksto.
Žydai šimtmečius puoselėjo Vilnių kaip vieną iš savo kultūros pasaulinių centrų, vadino jį antrąja Jeruzale. Tačiau lietuviai šio fakto nei pripažįsta, nei laiko jį svarbiu, laikydamiesi kategoriškos nuostatos, kad Vilnius – tik lietuvių miestas.
"Kol mes kartu, lietuviai ir žydai, nepradėsime analizuoti, ką žydai davė Lietuvai ir ką Lietuva suteikė pasaulinei žydų kultūrai, tol šių tautų santykiai liks su abipuse skola ir nuoskaudomis", – sakė R. Vanagas.
„Gyvaisiais tiltais“ jis vadina žmones, kurie mėgina suartinti
skirtingas tautas. Rašytojui apmaudu, kai tokių „tiltų“ jis kur kas daugiau sutinka tarp žydų, nei tarp lietuvių.<...>

Knyga buvo labai palankiai įvertinta Vilniaus žydų bendruomenės surengtame jos pristatyme, o Kauno žydų bendruomenė pateikė autoriaus kandidatūrą metų tolerancijos žmogaus nominacijai. Pats rašytojas sakė knygai apie žydus atidavęs daug jėgų, medžiagą įvairiomis kalbomis rinko net septyniolika metų, triskart savo iniciatyva lankėsi Izraelyje.
„Į šitą knygą sudėjau visą savo protą ir širdį. Jei kam atrodys, kad ko nors čia trūksta, – vadinasi, aš daugiau ir neturiu“, – sakė rašytojas R. Vanagas, savo dokumentine proza atvėręs skaudžiausias tautų santykių temas.

2008 m. pasirodė publicistikos, publikuojamos kartu su rašytojo Antano Vienuolio 1937 m. tekstais, knyga „Laiškai iš Paryžiaus". Literatūros kritikas Alfredas Guščius R.Vanago „naują sumanymą“ – knygą „Laiškai iš Paryžiaus“ vertino itin palankiai:
„Retkarčiais labai pravartu iš knygų lentynos išsitraukti kokį nors... klasiką ir paskaityti jo laiškus, prisiminimus, dokumentus, pastabas. Tuomet jauti, kaip pats praturtėji, prapleti akiratį, geriau pažįsti „revizijai“ išsirinktąjį žodžio meistrą, o svarbiausia – įsitikini, kad istorinis laikas yra panašus į vandeningą upę, į kurią brenda, maudosi, gaivinasi vis naujos ir naujos žmonių kartos...“
Puikų analitinį straipsnį apie „Laiškus iš Paryžiaus“ „Šiaurės Atėnuose“ išspausdino jauna mokslininkė literatūrologė Jurga Žąsinaitė. O žurnalistas Vytautas Bagdonas 2008 m. spalio 22 d. laikraštyje „XXI amžius“ straipsnyje „Anykštietiški laiškai iš Paryžiaus“ dalinosi savo mintimis apie anykštėno rašytojo kūrybą, džiaugėsi suradęs daug minčių ir faktų, skatinančių skaitytoją susimąstyti apie tautiškumą, patriotizmą ir kitas žmogiškąsias vertybes:
R. Vanagas, plačiai aprašydamas lietuvių rašytojų, menininkų, mokslininkų, politikų, visuomenės veikėjų ryšius su Paryžiumi, vis suranda ir Anykščių krašto žmonių. Taip surado ir iš Svėdasų krašto kilusio žymaus akvarelės meistro dailininko Kajetono Sklėriaus bei jo mokinės andrioniškietės dailininkės Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės bei kitų pėdsakus. Taigi, šią knygą teisėtai galima vadinti „anykštietiškais laiškais iš Paryžiaus“. R. Vanagas per žinomų žmonių laiškus, rašinius spaudoje pateikia savo įdomius apmąstymus, kelionių aprašymus, susitikimų su žinomais žmonėmis įspūdžius. Šioje knygoje randame daug polemiškų minčių, faktų sugretinimo, verčiančio mąstyti apie žmogiškąsias vertybes, tautiškumą, patriotizmą. Aplankęs Prancūziją ir daug kitų pasaulio šalių anykštėnas Rimantas Vanagas lygina daugelį vietovių su savo gimtaisiais Anykščiais, svajoja, mąsto, ką čia galima būtų padaryti, nuveikti, kad kurortinės teritorijos statusą turintis miestas pritrauktų dar daugiau turistų, investuotojų, ateityje dar labiau suklestėtų. Rašytojo apmąstymai, netgi konkretūs pasiūlymai vienu ar kitu klausimu yra išties vertingi ir į juos, be abejonės, rajono savivaldybės pareigūnai, krašto kultūros puoselėtojai, turizmo organizatoriai, muziejininkai, šalies verslininkai turėtų atkreipti dėmesį.“
Tai pačiais metais rašytojas išleido ir dar vieną knygą – prozos rinkinį „Visi nuo Šventosios: raibi raštai“. Šioje knygoje, kaip teigia pats autorius, jam pačiam bene arčiausiai širdies esanti apysakaitė „Nu, Rapoliuk, einam!“. Ji rašytojui gana asmeniška, kartu graudi ir juokinga, tautosakiška.

2009 m. rašytojas išleido dokumentinės prozos knygą „Uždegti spindulį: likimai ir paralelės". Nors pasakojama lyg ir apie konkretų mokslininką bei lazerių mokslo Lietuvoje peripetijas, autorius sugeba šią temą sugretinti su į Vakarus emigravusio mokslininko dėdės likimu. Rezultatas – intriguojančios, meniškos, autentiška istorine medžiaga paremtos dviejų gyvenimų pamokos.
2010 m. R.Vanagas kartu su fotomenininku Jonu Danausku ir Sigučiu Obelevičium išleido gausiai iliustruotą leidinį apie augalus „Broli žaliašaki...“.
2011 m. Anykščių miesto šventės metu rašytojas skaitytojams pristatė naują „Sielių“ serijos
knygą „Peslių akademija“. Knygoje autorius literatūriniam gyvenimui prikėlė savo gimtąjį, jau išnykusį Peslių kaimą.
Muziejininkas ir žurnalistas Tautvydas Kontrimavičius apie R. Vanago knygą štai ką rašo:
Dokumentinės publicistikos „sielius“, kaskart įvertinamus literatūros premijomis, laiko srove vieną po kito iš Anykščių plukdantis rašytojas 62 metų Rimantas Vanagas šįkart paleido pasroviui „Peslių akademiją“. Tai – penktoji jo sumanyto ir per dešimtmetį įpusėto ciklo knyga.
Šįkart autorius kruopščiai dėlioja savo gimtojo kaimo, prigludusio prie Šventosios ties garsiuoju Anykščių šileliu, praeities mozaiką. Žinoma, jis ir vėl liko ištikimas nuo žurnalistinės praeities jį tebelydinčiai pasakojimo manierai. Gausias autentiškų tekstų citatas jis apvelka publicistiniu šiuolaikinės sampratos drabužiu, taip kurdamas realų, įtikinantį praeities vaizdą“.

Rašytojui R. Vanagui už knygą „Peslių akademija“ (įvertinant ir kitas keturias R. Vanago knygas, išleistas 2008-2010 m. ) Lietuvos rašytojų sąjungos 2011 m. rugsėjo 7 d. teikimu paskirta Anykščių rajono savivaldybės 2011 metų Antano Baranausko literatūrinė premija.

Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatas, logopedas ekspertas, elementorių autorius Juozas Danilavičius apie R. Vanagą bei jo kūrybą rašo:

„Po klasikų: Antano Baranausko, Antano Žukausko-Vienuolio, Jono Biliūno, Juozo-Tumo Vaižganto į anykštėnų šeimą atėjo rašytojas R. Vanagas – baltasis Anykščių metraštininkas.
Pranašystė – meno motina – nesvetima Rimantui. Jis labai jautrus kelio vingiams, kuriais mes einame ir kur kas aiškiau mato siaurą lieptelį tarp šviesos ir tamsos. Jis lyg apdovanotas ypatingu regėjimu.
Rašytojas turėtų būti daugiau išaukštintas, nes didžiai Anykščiams nusipelno.
Dar Platonas kalbėjo apie du žmonių tipus – vienas su gera tulžimi, kitas su pikta. Kitaip tariant – vienas žmogus malonus, švelnus, šviečiantis, o kitas – piktas, tulžingas. Vieni saulėti žmonės – toks yra ir R. Vanagas, kurie niekada neliūdi, visada patenkinti, darbingi, pasitikintys savo jėgomis. Šie žmonės skleidžia daug šilumos, sėja gėrio grūdus. Antrasis tipas – visada nepatenkintų, besiskundžiančių, ašarojančių, kuriems atrodo, kad juos visi skriaudžia, niekina, jais nepasitiki. Jie viską priima skausmingai, mato didelius sunkumus ten, kur jų nėra, nemoka džiaugtis grožiu ir gėriu.
Eina gyvasis klasikas R. Vanagas gatve, sutinka artimą žmogų, nusišypso, pralinksmina pašnekovą,
jam nesvetimas humoras. Rašytojas šmaikštus ir gyvenime, ir kūryboje.
Eina Žvejų gatve mūsų kaimynas, Anykščių baltasis metraštininkas R. Vanagas, nusilenkime jam – gerajam Angelui.“

http://www.anyksciuvb.lt/go.php/lit/Baltasis_Anyksciu_metrastininkas/318

Malonu skaityti spaudoje ir internete pagyrimo žodžius apie visų anykštėnų mėgiamo rašytojo R. Vanago – gyvojo Anykščių klasiko – kūrybą, kurią gerai vertina ne tik kritikai, bet ir skaitytojai. Rašytojo knygos neužsiguli Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos bei jos padalinių fonduose. Jo knygose yra apie ką paskaityti...

http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Ra%C5%A1ytojas_Rimantas_Povilas_Vanagas:_B%C5%AATI_SAVIMI


Vertėjas, knygų sudarytojas, dainų tekstų autorius


Rašytojas R.Vanagas pasidarbavo ir kaip vertėjas. Iš rusų kalbos į lietuvių kalbą jis išvertė keletą beletristikos knygų: 1990 m. – Genadij Praškevič "Vilkolakis" (fantastiniai apsakymai), 1992 m. – Venedikt Jerofejev „Maskva – Petuškai“ (apysaka), 1998 m. – Viktor Pelevin" Čiapajevas ir Pustota" (romanas, antras leidimas – 2007 m.).

Garsindamas gimtuosiuos Anykščius ir šio krašto žmones, R. Vanagas parašė tekstus Jono Junevičiaus fotoalbumui „Anykščių idilės“ (2004 m.), sudarė ir išleido anykštėnų fotomenininkų kūrinių bei šiandienos anykštėnų rašytojų miniatiūrų albumą „Puokštė Anykščiams“ (2007 m.), 2010 m. kartu su fotomenininku Jonu Danausku ir gamtotyrininku Sigučiu Obelevičium išleido gausiai iliustruotą leidinį apie augalus „Broli žaliašaki...“.

Apie rašytojo sudarytą knygą „Puokštė Anykščiams“ komunikacijos ir informacijos magistrė Aurina Venislovaitė internete rašė:
Į albumą „Puokštė Anykščiams“ garsūs anykštėnai sunešė po gražiausią gėlę – dvylika fotografų ir vienuolika rašytojų savo darbais nupiešė tokius Anykščius, kokius juos patys atsimena, mato, ilgisi. Leidinio sudarytojas Rimantas Vanagas įžangoje pabrėžia: „Tai mūsų pačių lemtis, mūsų namai, mūsų kasdienybė ir neblėstanti meilė...“ Ko gero, svetimšaliai fotografai būtų puikiai atskleidę Anykščių gamtos grožį, įamžinę linksmų švenčių akimirkų, bet neįstengtų pamatyti krašto tuo neblėstančios meilės kupinu žvilgsniu, kuris ryškus kiekvienoje fotografijoje. Ir rašytojų eilutėse jauti gerklę kutenusį kamuoliuką jas rašant.
Nesistengta knygos padaryti tik atvirukų rinkiniu – nudailinta nostalgiškų prisiminimų mozaika. Aštuoniasdešimt septynių nuotraukų puokštėje nė vienas žiedas nesikartoja – ryškios, spalvotos, nespalvotos, portretinės, aktai. Pagrindinis herojus, kaip įprasta tokiuose albumuose, nėra vien gamta. Nes kraštas – ne tik gražios apylinkės, plačios upės ir žydinčios obelys. Žmogus – tokia pat neatsiejama, svarbi jo dalis. Jo darbai, šventės, rūpesčiai vilnija kartu su Šventąja per Anykščių pievas. Todėl nemažai nuotraukų, kuriose garbingi svečiai, įžymūs krašto žmonės ar tiesiog gatvėje fotoaparatu pagauti anykštėnai, jų veiduose – Anykščių atšvaitai. Itin graži Jono Junevičiaus fotoesė „Laiko raukšlės“ – kvarcinio smėlio klodų raižiniai ir laiko ornamentai močiutės skruostuose. Mąslus profesoriaus Antano Tylos ir poeto Antano Drilingos susižvalgymas per puslapius. Nurudenėjusiais klevo lapais apsnigtas automobilis gatvėje naiviai konkuruoja su žirgais papievyje, rūke, varžybose. Laimės žiburys stiebiasi virš pušų giraitės“.

Ir vėl rašytojo R. Vanago didžiulis nuopelnas – suburti menininkus bendram darbui ir parodyti Anykščių grožį ne tik per žodį, bet ir per vaizdą – meninę nuotrauką.

R. Vanagas taip pat parengė tekstą Jono Danausko albumui „Aš, Anykščių šilelis...“ (2006 m.).
Pagal jo eiles yra sukurta per 20 estrados dainų, kaip antai: kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio „Jeigu meile tiki“, „Kauno valsas“, „Neringai“, Vytauto Paltanavičiaus „Kelias (Osvencimas)“ ir kt.


Rašytojo literatūrinės ir visuomeninės veiklos įvertinimas


Rašytojo R. Vanago literatūrinė ir visuomeninė veikla, prasidėjusi prieš keletą dešimtmečių, susilaukė Respublikos Vyriausybės, literatūros mylėtojų, kritikų, skaitytojų ir anykštėnų, taip pat visuomeninių organizacijų bei visos Lietuvos visuomenės dėmesio bei įvertinimo. Šiandien jis yra daugelio literatūrinių premijų ir konkursų laureatas.
1979 m. pirmoji R. Vanago poezijos knyga „Autobiografijos pradžia“ įvertinta už geriausią metų debiutą Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija.
1983 m. jo eilėraščių rinkinys rusų kalba „Materinskoje pismo“ („Motinos laiškas“) apdovanotas I sąjungine Maksimo Gorkio premija už geriausią debiutą rusų kalba.
1988 m. jis – Lietuvos Žurnalistų sąjungos kūrybinio konkurso laureatas.
2000 m. – Užsienio reikalų ministerijos kūrybinio konkurso „NATO-tai mes“ pirmosios vietos laimėtojas.
2001 m. – Lietuvos tautinio Olimpinio komiteto Kilnaus žaidimo laureatas.
2002 m. R. Vanagas apdovanotas Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija už dokumentinės prozos knygą „Iš vieversių gyvenimo“.
2003 m. rašytojas už knygą "Iš vieversių gyvenimo" įvertintas ir Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų skiriama Vaižganto premija. Tais pačiais metais jam įteikta Lietuvos Respublikos Premjero Padėka už svarų indėlį į Lietuvos valstybės sukaktį.
2004 m. R. Vanagui skirta Radviliškio savivaldybės skiriamoji pirmoji Jono Marcinkevičiaus premija už dokumentinės prozos knygą "Žmonės mylėjo žmones".
2004 m. įteikta Utenos apskrities viršininko Padėka.
2008 m. įteikta Lietuvos Seimo Pirmininko Padėka.
2011 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos teikimu Anykščių rajono savivaldybės skirta respublikinė literatūrinė Antano Baranausko premija už knygą „Peslių akademija“.


Bibliografijos nuorodų sąrašas


ANYKŠTĖNŲ BIOGRAFIJŲ ŽINYNAS: Rimantas Vanagas [interaktyvus], Anykščiai [žiūrėta 2011 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=401>


MUŠINSKAS, Danielius. Rimantas Vanagas: „Patriotas negali nepasakyti tiesos“ [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.anykstenai.lt/?pg=naujienos2&nj=509>


BAGDONAS, Vytautas. Anykštietiški laiškai iš Paryžiaus [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą:http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/10/22/liter_02.html


DANILAVIČIUS, Juozas. Vanago Rimanto knygoje „Visi nuo Šventosios“ – išpažintis, atgaila, pranašystė [interaktyvus], Anykščiai [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 30 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Vanago_Rimanto_knygoje_%22Visi_nuo_%C5%A0ventosios%22_%E2%80%93_i%C5%A1pa%C5%BEintis%2C_atgaila%2C_prana%C5%A1yst%C4%97


KONTRIMAVIČIUS, Tautvydas. Dviejų tautų santykiai – lyg pro sukąstus dantis [interaktyvus], Anykščiai, 2007 m.[žiūrėta 2011 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą:<http://www.anykstenai.lt/?pg=naujienos2&nj=133&arch=1>


KONTRIMAVIČIUS, Tautvydas. A. Baranausko premija skirta anykštėnui R. Vanagui [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m., lapkričio 23 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-10-17-a-baranausko-premija-skirta-anykstenui-r-vanagui/70601


KONTRIMAVIČIUS, Tautvydas. Antano Baranausko premija – Rimantui Vanagui [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m., lapkričio 22 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/299/lang/1/nID/8551


KIAUŠAS, Vidmantas. Rimantas Vanagas: „Tokie jie, mano mažieji didieji anykštėnai“ [interaktyvu], 2010 m. [žiūrėta 2011 m. spalio 26 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-01-rimantas-vanagas-tokie-jie-mano-mazieji-didieji-anykstenai/53900 >


SLICKIENĖ, Genė. Rimantas Vanagas: „Geriau ramia širdimi pašventupiuos, nei sujaukta – Santa Barbaroj!..“ [interaktyvus], 2010 m.[žiūrėta 2011 m. spalio 26 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.balsas.lt/naujiena/389773/rimantas-vanagas-geriau-ramia-sirdimi-pasventupiuos-nei-sujaukta-santa-barbaroj/3


KUDIRKIENĖ, Gailutė. Į humoristų luomą – su meškere [interaktyvus], 2007 m.[žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.lrytas.lt/-11798694501178592938-%C4%AF-humorist%C5%B3-luom%C4%85-su-me%C5%A1kere.htm


RAČKAITIS, Vygandas. Rašytojo Rimanto Vanago kūryba atveria dieviškąjį pradą. Anykšta, 2003, gruodžio 6, p. 7.


RIMANTAS VANAGAS: „MATYT ESU GAMTOS VAIKAS?“interaktyvus], [žiūrėta 2012 m. liepos 17 d.]. Prieiga per internetą: http://www.anykstenai.lt/?pg=naujienos2&nj=811


RIMANTAS VANAGAS [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Rimantas_Vanagas


SEIBUTIS, Antanas. Rimanto Vanago kūryboje vis daugėja biržietiškų motyvų [interaktyvus], [žiūtrėta 2011 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.anyksta.lt/index.php?m=41&s=9435&page=2


VABUOLIS, Jonas. Dokumentinis anykštėnų epas [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/babelio-biblioteka-34292


VANAGAS Rimantas, poetas, prozininkas, vertėjas [interaktyvus], Vilnius [žiūrėta 2010 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.rasytojai.lt/writers.php?id=253&jaunieji=0&sritis=rasytojai >


VANAGAS, Rimantas. Provincija: išpuvę dantys, kantri siela [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/114-2005-m-nr-5-6-gegu-birelis/193-rimantas-vanagas-provincija-ipuv-dantys-kantri-siela.html


VANAGAS, Rimantas. Roma nuramino ir palaimino: Pradžia, kokios niekas negeistų
[interaktyvus], Vilnius, 2005 m.[žiūrėta 2011 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-04-28-rimantas-vanagas-roma-nuramino-ir-palaimino/8408


VENISLOVAITĖ, Aurina. Anykščiai [interaktyvus], 2007 m. [žiūrėta 2011 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.fotoexpress.lt/fotografija/fotografijos-straipsniai/do/straipsniai.php?id=48


VENCLOVAS, Petras. Su Anykščių ženklu [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://test.svs.lt/?Nemunas;Number(106);Article(2180);


Parengė Audronė BEREZAUSKIENĖ