Vanago Rimanto knygoje "Visi nuo Šventosios" – išpažintis, atgaila, pranašystė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (201 balsai)

Rašytojo Rimanto Vanago [1] proza (apsakymai, pjesė, Kūčių novelės, apysaka), atspindinti prieškario ir pokario Aukštaitijos provincijos gyvenimą. Kūriniai remiasi literatūriniais šaltiniais (improvizacijos apie A. Baranauską ir A. Vienuolį-Žukauską) arba autentiškais, emociniais lyrinio herojaus išgyvenimais. Prieš skaitytojo akis išsiskleidžia maži kasdienybės stebuklai, galerija įsimintinų charakterių, tarp kurių išskirtiniausias stalius Rapolas Adamonis, apysakos „Nu, Rapoliuk, einam!“ tragikomiškas herojus: aštrialiežuvis, nuodėmingas, tačiau tikrąsias dvasines vertybes atskiriantis ir savaip jas ginantis žmogus. ['VANAGAS, Rimantas. Visi nuo Šventosios: Raibi raštai/ Rimantas Vanagas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2008.– 344 p.'].

Turinys

Danilavičius Juozas apie Rimanto Vanago kūrybą

Mano dėstytojas Ilja Grigorjevičius Erenburgas mokė mus: „Jeigu paėmęs į rankas naują knygą, nesvarbu apysaką ar romaną, padavimų ar legendų, novelių ar apsakymų rinkinį, nuo pirmų puslapių nepajunti meno magijos jėgos, užversk ją, negaišk laiko laikraštiniams straipsniams“. Paėmęs Rimanto Vanago kūrinį, perskaitęs keletą puslapių, negali atsitraukti ir negali kaip storiausio žurnalo perskleisti per vieną vakarą. Su R. Vanago kūryba, dėl didelio užimtumo savo kūrybos ir leidybos reikalais, nebuvau susipažinęs ir, net gavęs keletą knygų dovanų, ilgai neprisėdau. Negalėčiau pasakyti, kad jo knygas nuriju kaip uogeles, - skaitau lėtai, gėriuosi ir grožiuosi. Perskaitęs knygą „Visi nuo Šventosios“, į savo auksinių minčių sąsiuvinį užrašiau: Rimanto Vanago talentas vis dėl to dėvi tėvo švarku. Nesvarbu, kad jis pats yra sakęs ir rašęs: <...> visa, ką rašau, yra mano paties dvasinė, emocinė autobiografija, visai nesvarbu, kuo išreikšta – straipsniu, eilėraščiu, pasaka ar apsakymu. Svarbiausia – pirminis impulsas, kadaise užfiksuotas sąmonėj ar pasąmonėj. O kadangi visa tai – jau praeitis, negaliu neprisipažinti, kad mano rašiniai persmelkti liūdesio: kad taip daugiau nepasikartos, kad šviesiausių akimirkų niekas nebesugrąžins.“

"Visi nuo Šventosios"

Dabar pasamprotaukime: atsivertęs - „Visi nuo Šventosios“ leidžiuosi į apmąstymų, jausmų, pastebėjimų, išpažinties, atgailos ir pranašystės verpetus. Lengva R. Vanago raiboji plunksna greitai įtraukia mane į kelionę po netolimą praeitį, šiandieną, nukelia į ateitį. Jis visada žvelgdamas į praeitį mąsto apie ateitį, bando ją išpranašauti. R. Vanagas kaip tikras sakalas skraido po vietas netoli savo gimtojo lizdo, supažindina mus ir su žinomais garsiais Šventosios dainiais, ir su paprastose gryčiose gyvenančiais. Skaitytojui, lyg prie klausyklos, jis išpažįsta ne tik savo, bet ir giminės nuodėmes. Rimanto atgaila tokia artima skaitytojui, tokia priimtina, kad ir pačiam kyla noras už daug ką atgailauti, save nubausti. Ir buities bei būties problemos, nors skaudžios, bet neišvengiamos. Rimantas vienu kitu brūkštelėjimu prisiliečia prie dar nespėjusios sugulti į archyvus praeities, primena skaitytojui vaikystės pasakas ir kasdieniškus nutikimus, pasakoja apie Šventąją, lyg ji būtų platesnė už Nemuną... Pasakoja grakščiai, žaismingai, tarsi prabėgomis, bet su įprastu aukštaitišku širdingumu. Ryškiame, spalvingame Šventosios pakrančių fone, siaučiant vasario pūgai ar kepinant viduvasario saulei, gyvasis klasikas kalba gražiai, sklandžiai. Kelionė su Rimantu neprailgsta – jo žodžio pastogėje ryšku ir įsimintina.

Rimantas Vanagas ir kiti anykštėnai...

Po klasikų: Antano Baranausko, Antano Žukausko-Vienuolio, Jono Biliūno, Juozo-Tumo Vaižganto į anykštėnų šeimą atėjo rašytojas R. Vanagas – baltasis Anykščių metraštininkas. Pranašystė – meno motina – nesvetima Rimantui. Jis labai jautrus kelio vingiams, kuriais mes einame ir kur kas aiškiau mato siaurą lieptelį tarp šviesos ir tamsos. Jis lyg apdovanotas ypatingu regėjimu. Rašytojas turėtų būti daugiau išaukštintas, nes didžiai Anykščiams nusipelno. Dar Platonas kalbėjo apie du žmonių tipus – vienas su gera tulžimi, kitas su pikta. Kitaip tariant – vienas žmogus malonus, švelnus, šviečiantis, o kitas – piktas, tulžingas. Vieni saulėti žmonės – toks yra ir R. Vanagas, kurie niekada neliūdi, visada patenkinti, darbingi, pasitikintys savo jėgomis. Šie žmonės skleidžia daug šilumos, sėja gėrio grūdus. Antrasis tipas – visada nepatenkintų, besiskundžiančių, ašarojančių, kuriems atrodo, kad juos visi skriaudžia, niekina, jais nepasitiki. Jie viską priima skausmingai, mato didelius sunkumus ten, kur jų nėra, nemoka džiaugtis grožiu ir gėriu. Eina gyvasis klasikas R. Vanagas gatve, sutinka artimą žmogų, nusišypso, pralinksmina pašnekovą, jam nesvetimas humoras. Rašytojas šmaikštus ir gyvenime, ir kūryboje. Eina Žvejų gatve mūsų kaimynas, Anykščių baltasis metraštininkas R. Vanagas, nusilenkime jam – gerajam Angelui.


Parengė Juozas Danilavičius, [[2]] pedagogas, logopedas ekspertas, vaikams elementorių autorius

Bibliografinių nuorodų sąrašas

VANAGAS, Rimantas. Visi nuo Šventosios: Raibi raštai/ Rimantas Vanagas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2008.– 344 p.

VANAGAS, Rimantas. Rašytojas apie save. [interaktyvus], [žiūrėta 2009, lapkričio 5 d.], Prieiga per internetą: http://www.anyksciuvb.cjb.net/rimantas_vanagas.htm