Višakio Rūdos šaltinėlio stebuklinga galia

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,3 / 5 (33 balsai)

Višakio Rūdos miestelis įsikūręs dešimtame Kazlų Rūda – Šakiai kelio kilometre, Višakio ir Judrės upių pakrantėje, Kazlų Rūdos miškų masyvo pietvakariniame krašte. Vietovė savo vardą gavo nuo Višakio upės ir geležies, čia gaunamos perdirbant balų rūdą. Rašytiniuose dokumentuose Višakio Rūdos vardas pirmą kartą paminėtas 1744 m. parapijų sąrašuose. 1817 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1831 m. miškuose buvo gausu sukilėlių, kurie dažnai susiremdavo su rusų armija. Tuomet dar buvęs nedideliu kaimeliu, miestelis ne kartą buvo griaunamas. Kai 1867 m. klebonu buvo paskirtas kun. Juozas Strimaičius, bažnytėlė buvo labai apgadinta. Pasirodo, jo būta labai apsukraus, nes „betaisydamas“ pastatė naują, kurią 1885 m. Seinų vyskupas J. Oleka konsekravo Šv. Stanislovo vardu. Laikas bėgo. Karai ir gaisrai siaubė kaimą, sunaikino daugiausia tik pastatus, palikę šviesias senolių galvas bei nuostabią legendą, o gal ne legendą – gal tai tiesa? Sako, jog tikrai taip buvo.

Višakio Rūda labiausia pagarsėjo miške esančiu šaltinėliu (seniau žmonės vadino ne šaltinėliu, o šulinėliu) . Kada ir kaip jis atsirado, nežinoma. Tik iš žmonių pasakojimų, jei jie tikri, galima spėti jį atsiradus dar prieš 1700 metus, kada miškai aplink Višakio Rūda iki Nemuno priklausė didikams Sapiegoms.

Pasakojama, kad tų Sapiegų eigulys, kuris saugojo miškus aplink Višakio Rūdą, buvo vokiškos kilmės. Taigi šis eigulys užtruko Prūsokų kaime pas kažkokį žmogų ir namo patraukė jau sutemus. Truputį pasiklydo, todėl pasuko artimesniu keliu per pelkę. Šiaip taip perklampojęs parėjo namo, išsimiegojo, o rytą pabudęs sumanė pasikeisti jau senai skaudamos ir pūliuojančios kojos kojos žaizdos tvarstį. Nusivyniojo , žiūri - ogi žaizda sumažėjusi ir skausmas ne toks kankinantis. Tuomet jam šovė į galvą mintis kad tai pelkės vanduo paveikė jo žaizdą. Nuėjo dar kartą, nusileido nuo smėlėto skardžio ir žiūri, kaip čia patogiau prieiti. Pamatęs visai netoli kranto iš dugno srovenantį mažytį šaltinėlį, nutarė žaizdas geriau nuplauti. Taip daręs kelis kartus – žaizdą išsigydė. Išsigydęs paporino tą įvykį. Žmonės plačiai ėjo gydytis ir dar labiau išgarsino šaltinėlį.

Kai statė Višakio Rūdos bažnyčią ir nugriovė buvusią koplyčią, tai iš rąstų likučių ant kalniuko, prieš šaltinėlį, pastatė koplytėlę. Per pačius didžiausius Višakio Rūdoje Šv. Baltramiejaus atlaidus joje aukojamos Šv. Mišios.

1977 m. šaltinėlį buvo nusiaubę „didvyriai“ iš kaimyninio Čiapajevo kolūkio. Vėliau juo susidomėjo Kauno medikai. Jie nustatė, kad šaltinėlio vanduo tikrai turi gydomųjų savybių, o pelkės durpė – tinka vonioms daryti. Medikai jau ruošėsi čia įrengti kurortėlį, bet Kazlų Rūdos miškuose įsikūręs karinis dalinys neleido to padaryti.

Tiems, kas netiki šventojo šaltinėlio gydomąja galia, galima papasakoti dar vieną istoriją.

Seniai seniai iš karo grįžo mūšio metu apakęs kareivis. Kadangi buvo aklas, tai ėjo kur pakliuvo, atėjo tiesiai į pelkę. Visas sumuręs, sušilęs atsisėdo ant kupstelio. Besiilsėdamas išgirdo upelį čiurlenant, priėjęs garso link, užtiko mažą šaltinėlį. Atsigėrė, nusiplovė nuo veido dulkes ir staiga praregėjo.

Kas nepatikėjo ir dabar, tai jo reikalas, o kas susidomėjo – būtinai apsilankykite. Nebūtinai reikia būti tikinčiu, kad galėtum įvertinti šios vietos grožį ir pajusti ramybės didingumą.

Šaltiniai

„Višakio Rūda ir jos apylinkės: Pavišakiais ir Pajudriais“ - Marijampolė, - 2004 m.