Viešintų mokykla, lyg vakar palikta

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (118 balsai)
Romualda Mintaučkytė – Bražėnienė
Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narė



Mano rankose neseniai dienos šviesą išvydusi kraštotyrininko Tautvilio Užos sudaryta ir išleista solidi knyga „VIEŠINTŲ MOKYKLA, lyg vakar palikta“. Sunku net įsivaizduoti, kiek triūso, kiek energijos ir pasišventimo įdėta į šį leidinį. Tai nuostabi dovana tiems, kurie gimė, augo ir vienaip ar kitaip įmynė pėdą Viešintų žemėje. O ypač buvusiems mokiniams, pedagogams, šio krašto šviesuoliams, patriotams, tyrinėtojams.
Trumpam pasiskolinau šią knygą iš Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėjos Audronės Berezauskienės. Parsinešusi į namus visą vakarą negalėjau paleisti iš rankų. Nepajutau, kaip laikrodis išmušė vidurnaktį – akys vis ieškojo nuotraukų, faktų, prisiminimuose palikusių ryškią brydę viešintiškių veidų. Kodėl užvaldė toks jausmų antplūdis?...


1969 metais, užvėrusi tuometinio Vilniaus Valstybinio Pedagoginio Instituto duris ir įsigijusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę, pagal paskyrimą atvykau į Anykščių rajono švietimo skyrių. O iš ten -- į Viešintų vidurinę mokyklą.Tai buvo mano pirmoji darbovietė. Visada pirmieji įspūdžiai būna jaudinantys. Mintyse lyg audekle švytravo šaudyklė: ar man seksis, kaip sutiks mokiniai, ar pavyks susidraugauti su mokytojais?...Be reikalo buvo nuogąstauta. Netikėtom aplinkybėm sutikta moteris iš Latavėnų daug gero papasakojo apie Vytautą Rutkauską, net devynerius metus dirbusį Latavėnų aštuonmetės mokyklos diretoriumi , o tuo metu jau porą metų direktoriaujantį Viešintų vidurinėje mokykloje, gerų žodžių pridėjo ir apie pedagogą Mykolą Vižynį. Jaudulys kiek atlėgo, dar net nesusitikus su mokyklos vadovu. O kai susitikau galėjau tik patvirtinti latavėniškės žodžius: draugiškas, paprastas, nuoširdus. Tais mokslo metais į šią mokyklą buvome paskirtos dvi jaunos pedagogės: biologijos ir geografijos mokytoja Paulina Janikūnaitė ir aš, Roma (Romualda) Mintaučkytė – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.




Iš kairės: Romualda Mintaučkytė, Paulina Janikūnaitė ir Birutė Bukinienė, 1969 m. (Nuotr. iš R. Bražėnienės asmeninio albumo)


Tuo metu kurį laiką mokykla nebuvo sulaukusi jaunų pedagogų, todėl mudviejų atvykimas į mokyklą buvo tam tikra naujiena. Pauliną apgyvendino miestelio centre esančiame mediniame name. Jo pirmame aukšte buvo mokinių mokomosios dirbtuvės, o antrame aukšte buvo du kambarėliai . Viename visą laiką gyveno mokyklos darbuotoja Verutė Riaukienė, o kitame įsikūrė Paulina. Mane priėmė gyventi prie pat mokyklos esančiame kukliame mediniame gyvenusi, dabar jau šviesios atminties, Janina (Joana) Stukaitė. Iškart motiniška globa mane apgaubė mokytoja lituanistė, kraštotyrininkė Marija Danilevičienė, prancūzų kalbos mokytoja Angelė Varnienė. VIsuomet gerą energiją spinduliavo matematikas Mykolas Vižynis. Ramybė ir pasitikėjimas sklido nuo lituanistės Stanislavos Žarskienės, fizinio lavinimo mokytojo Petro Žarskaus (labai malonu buvo matyti, kaip ši darnių sutuoktinių pora drauge eidavo į mokyklą, grįždavo drauge po pamokų), matematiko Kazio Adamonio. Kiekvienu atveju geranoriškų, nuoširdžių patarimų sulaukdavau iš geografijos mokytojos Filomenos Staikūnienės, istorikės Aldonos Andriūnienės, prancūzų kalbos mokytojos Stefos Maciukienės...Mano akyse gerumo šydu buvo apgaubti visi iki vieno tą 1969 –ųjų rudenį drauge su manimi, nuskambėjus skambučiui, su mokinių dienynais į pamokas skubėję mokytojai.


Tik likimas taip netikėtai pasuko asmeninio gyvenimo ratą, kad maždaug po trijų mėnesių mane pakvietė į kitą darbą – Anykščių „Kolektyvinio darbo“(vėliau persivardinusio „Anykšta“) laikraščio redakciją. Negaliu nepaminėti net ūkvedžio Povilo Kairio, kuris tada dar nepažįstamame Anykščių mieste man surado gyvenamąjį plotą. Nors ir išvažiavau iš Viešintų, bet mokytojų kolektyvo padovanotos šilumos saulelės liko visam gyvenimui. Tiek nedaug gyvenau šiame miestelyje, galima sakyti, tik koją pastačiau, o savo draugams vis pasakodavau apie čia patirtus gerumo šaltinėlius. Laisvu laiku vis atbėgdavau pas jaunąją savo kolegę Pauliną. Šmaikštaudavom, kikendavom – kas būdinga jaunystei. Prie mūsu prisijungdavo ir geraširdiškoji Verutė Riaukienė. Man prisiminimuose ilgam liko jos šilti motiniški pasakojimai apie sūnų Juozuką.
Įdomiausia tai, kad po daugelio metu Anykščiuose ne kartą teko susitikti Su Juozu Riauka, medicinos įrangos firmos „Limeta“ vadovu. Džiaugiausi galėdama pasakyti, kokia puiki mamytė jį užaugino.Man patiko, kad mokiniai per pamokas įdėmiai klausė, netriukšmavo. Jeigu būtų buvę kitaip, nežinau, kaip viskas būtų ėjęsi , nes mano balsas tylus ir būdas nebuvo karingas...


Artėjant mokytojo dienai sutarėme su vyresniosios klasės mokiniais , kad kiekvienas rašys litertūrinį laišką mokytojui. Kai suneštus rašinius skaičiau ir kai du radau skirtus man, sraunūs džiaugsmingo jaudulio ašarų upeliai nusirito skruostais. Vienus literatūrinius laiškus įdėjome į mokyklos sienlaikraštį, keletą mokiniai perskaitė Mokytojų dienos minėjimo metu. Kaip paprastai gyvenime būna, visada šilčiausio žodžio nusipelno pirmąsias raides parodžiusi pirmoji mokytoja.Tuometiniai pradinių klasių mokytojai buvo Veronika Rutkauskienė, Bronė Malinauskienė, Marija Gražienė (vėliau – Skrebūnienė).


Dabar norisi šyptelėti prisiminus, kaip mokytoja, pamačiusi, kaip aš dienyne užrašau pamokos temą, patarė: „pamoką vesk, kaip tau norisi, bet pamokos pavadinimą užrašyk tiksliai tokį, koks programoje, o tai kai iš Švietimo skyriaus atvažiavęs pedantas (tegul bus XXL) pamatys , turėsi nemalonumų“.
Vieną savaitgalį teko budėti mokyklos diskotekoje. Viskas būtų buvę gerai, bet salėje pasirodė išgėrusio miestelio jaunimėlio. Deja, kaip man tada atrodė, šito mano pamiltoje Viešintų padangėje nestigo. Išsyk jaunikaičiai užsimanė pašokdinti naująją mokytojukę. Aš atsisakiau šokti. Labai negražų , nekultūringą judesį man parodė... Prišokę abiturientai šokdintojus nutempė į salės kraštą ir patys mane pakvietė šokiui. Kurį laiką du nekviesti sveteliai dar mostagavo rankomis į mano pusę, bet aukštaūgiai mokiniai budriai juos stebėjo ir pagaliau jie dingo. Tik rytojaus dieną širdis dar kartą stipriau dunkstelėjo, gerai, kad tuo metu pas mane buvo užsukusi Paulina... Pamačiau link mano šeimininkės sodybos atpėdinančius abudu vakarykščius jaunuolius. Pasirodo, prablaivėję atėjo atsiprašyti už vakarykštį poelgį.


Prisiminimuose liko gražios akimirkos iš Viešintose vykusios etnografinės vakaronės, kurios metu susipažinau su ne vienu viešintiškiu. Kaip tik tos vakaronės metu supratau, koks puikus kolūko pirmininkas Antanas Abraškevičius globoja mokyklą.


Su mokiniais pradėjome rengti „Linksmųjų ir išradingųjų klubo“ pasirodymo programą. Bet jie vieni pasirodė, nes mane jau likimas nešė iš Viešintų.
Paskutinėmis mano darbo mokykloje dienomis redakcija paprašė parašyti straipsnį iš Viešintų krašto. Pasitariau su mokytojais. Jie man rekomendavo ilgametę Jurgiškio pradinių klasių mokytoją E. Sereikienę, tuo metu Viešintų vidurinėje mokykloje vaduojančią susirgusią pradinių klasių pedagogę. Didelės apimties rašinys buvo išspausdintas 1969 metų gruodžio 20 d. „Kolektyvinio darbo“ laikraštyje.
Artimiau susipažinau su jautriomis medicinos darbuotojomis Birute Bukiniene ir Jadvyga Gudonyte (vėliau –Vyžiniene). Keliai susibėgo su kraštotyrininku, savitu keistuoliu, tačiau nuoširdžiu žmogumi Povilu Jurkštu, vietos gyventojų vadinamu Poviliuku. Jis man padovanojo tuometinio mokyklos pastato (tiksliau – priestato), Vytauto gatvelės, kuria atvažiuodavau į miestelį, nuotraukas.
Dažnai Povilas atvažiuodavo į redakciją -- jis bendravo su visais tais , kuriuos domino kraštotyra, fotografija. Vieną kartą žiemą atvažiavo savo motociklu su „lopšeliu“, pamėlęs nuo šalčio, kaklas nuogas – šalikutis lyg mergaitės dirželis susisukęs ant kaklo, nosytė bėga...Pagailo žmogaus , todėl aš iš naminės vilnos siūlų numezgiau šaliką. Labai džiaugėsi, dėkojo, tik sakė, kad nenešiosiąs laikysiąs kaip eksponatą. Še tau, boba, devintinės!


Visada buvo gera nuvažiuoti į Viešintas žurnalistiniais tikslais, Poviliukas papasakodavo man reikalingų svarbių istorinių faktų iš Viešintų praeities. Iš Poviliuko, pedagogų sužinojau, kad mano nuoširdžioji bičiulė Ona Šakėnienė - Gikytė užaugo Viešintų žemėje. Jau ne vieneri metai, kaip vėjai savo melodijas ūžauja Viešintų kapinėse, kur po smiltele ilsisi jos kūnas. O mokykloje iškilmingų švenčių metu skamba pagal jos žodžius sukurtas himnas.


Rašant apie nūdienos gyvenimą, visada padėdavo pirmininkas Antanas Abraškevičius. Esu rašiusi nemažą publikaciją apie rusų kalbos mokytojo Petro Maciuko pomėgį tapyti. Malonu būdavo Anykščiuose tautodailininkų parodose susitikti darbų mokytoją Vladislavą Jovaišienę, pasigėrėti greta kitų mūsų rajono auksarankių eksponuojamais jos tautodailės darbais.


Bėgant metams visą laiką, kai Viešintose ar Anykščiuose susitikdavome su buvusiais kolegomis, niekada vieni pro kitus nepraspūdindavome nemačiom. Ne tik pasisveikindavome, bet ir maloniai šnekteldavome.


Buvę mokinukai užaugo ir toliau su jais ryšiai nebesirutuliojo – aš jų papraščiausiai nebesugebėjau atpažinti. Bet prieš porą mėnesių draugiškai pasikalbėjau su Anykščių ligoninėje dirbančią slaugytoja, kuri man teikė fizioterapijos procedūras, Danutė (Strolaitė) Bužinskienė. Malonus buvo jausmas, kad prieš 45 metus mano dėstomų lietuvių pamokų klausiusis kukli mokinukė, prisiminė mane, trijų mėnesių patirties mokytoją ir dar šiltą žodį pasakė. Kalbėjome apie buvusius mokytojus, gailėjomės, kad prie kai kurių mokytojų pavardžių jau rašomi žodžiai „šviesaus atminimo“.


Knygos pavadinimas „Viešintų mokykla, lyg vakar palikta“ - mano minčių rikiuotėje labai savas. Anykščių padangėje net kurį laiką buvau priskiriama šiam kraštui, nors iš tiesų esu uteniškė. 1970 metais Anykščiuose vyko kraštotyrinė vakaronė. Viešintiškių delegacijoje, pažymėtoje Viešintų malūno simboliu , greta žemės ūkio specialisto Tautvydo Balnos žygiavo A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus mokslinė bendradarbė Veronika Bujokaitė, 1967 metais Viešintose dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, o taip pat ir aš buvau paraginta stoti į gretą šalia Viešintų malūno emblemos.


Be abejo, Viešintose aš nieko gero nespėjau nuveikti, tik norėjau pasidalinti mintimis, kurios lyg iš debesėlio pabirę lietaus lašai radosi atvertus knygą apie lyg vakar paliktą Viešintų mokyklą, „Šviesos žiedais pražydusį medį“, kaip skamba giedamame mokyklos himne.


Plačiau apie knygos sutiktuves Viešintose skaitykite :

http://www.anykstenai.lt/?pg=naujienos2&nj=1143