Vyžuonu kraštas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Antanas Masionis


Vyžuonos


Į rytus – ežeras,

Į šiaurę – miškas,

Per pačią širdį – upės duburys.

Klevai ramybe apkeri – kaip žmonės,

Baltais vardais paženklinę duris.


Langinėse ir kraiguose – senolių laikas

Sustingo, skardžiai persmelktas varpų.

Dabar asfalto kvapas ir pražilęs dūmas

Gyvybės teisę dalosi perpus.


Šį žemės dryžį apčiulbėjo paukščiai,

O rytą – pasakiškai šaukia šuliniai.

Ta vieškelio ranka, kur vedasi per Lietuvą,

Įduoda šventą šauksmą giminės.


Kasmet kiti vaikai plasnoja į mokyklą.

Praauga, sodžių ir tėvų viltis.

Ir juokias, pažaliavęs nuo likimo,

Bažnyčioje įmūrytas

Pagoniškas žaltys.


Antanas Masionis – poetas, gimęs Vyžuonų valsčiuje



Vyžuonų miestelio istorija


Miestelio įkūrimas datuojamas 1406m, kuomet buvo pastatyta pirmoji Vyžuonų bažnyčia funduota Kristino Astino. Vyžuonų miestelis – Utenos rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Vyžuonos upės.

Vyžuonų vardas yra kildinamas iš pagonių Dievo Vyžo, turėjusio žalčio pavidalą. Akmeninė žalčio galva, buvus prie Vyžuonų ant kartuvių kalno, yra įmūryta bažnyčios sienoj. Yra pasakojama, kad lygumoje tarp Utenos-Debeikių vieškelio ir Kartuvų kalno stabmeldžių laikais buvęs aukuras, degusi amžina ugnis, o šalia aukuro, ant skaldytų akmenų pastato, buvusi padėta dievo Vyžo iš akmens iškalta galva. Galva išliko ir iki šių dienų ir yra įmūryta į bažnyčios sieną. Kovo pabaigoje, sekmadienį, rinkdavęsi vyžuoniškiai dievo Vyžo garbinti. Atvažiuodavę žmonės per 60-80 km, atveždavę dievaičiui aukų: balandžių, avinų, žąsų ir gražių rankų dirbinių. Aukas dėdavo ant aukuro ir degindavo Dievo garbei.

Vyžuonas visame krašte išgarsino Biržų ir Dubingių kunigaikščiai Radvilos, kurie valdė Vyžuonų bažnyčią bei turėjo dvarą Vyžuonų apylinkėse. Biržų atšakos Radvilai pasidarė Kalvinistais (16a.). Tai vadovaujantis viduramžių posakiu:“ cujus regio, ejus religio“ vyžuoniškiai dėl to pasidarė kalvinistais, bažnyčia perėjo pastorių žinion. Katalikų dvasininkai dėl jos pradėjo bylinėtis. Byla gautinai išspręsta tik1644metais, kuomet bažnyčia grąžinta į katalikų rankas. Kalvynai pasistatė Zborą.

Kristupas Radvila Perkūnas – Vilniaus vaivada bei etmonas buvo palaidotas Vyžuonų bažnyčioje1604.Vėliau palaidoti Kristupas Radvila, Mikalojus Radvila, Jurgos, Elžbieta,Steponas. Tačiau palaikai 1666m. Pervežti į Kėdainius- Biržų Radvilų nekropolį. Yra išlikęs Jono Kmito

Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono Kristupo Radvilos laidotuvių aprašymas lenkų kalba, bet tekstas, išverstas į lietuvių kalbą, skambėtų taip: „K.Radvila mirė 16340.IX.19, bet buvo palaidotas tik 1641 sausio 21 Vyžuonose., po keturių mėnesių. Magnatų laidojimo papročiuose tai ne išimtis, o greičiau taisyklė. Oficialiam laidotuvių aktui būdavo ruošiamasi kruopščiai ir ilgai tiek dėl paties ceremonijos sudėtingumo, tiek ir dėl svečių gausos. Visa tai turėdavo pabrėžti šeimos galią, užimamą vietą visuomenėje.

Ant katafalko stovėjo karstas su palaikais, puošniai apmuštas karmaziniu aksomu, su didelėmis sidabro vinimis plačiame sidabriniame pozumente. Kojūgalyje – Radvilų insignijos ir herbai su titulais. Karsto šonuose – po tris liūtų galvas su žiedais nasruose, nuo kurių kalėjo auksakalių padaryti karinės insignijos ir trofėjai. Vyžuonų miestelio svarbą tuo laikotarpiu tikrai pabrėžia Radvilų laidojimas būtent šiame miestelyje.

Laidotuvių ceremonija buvo tikrai įspūdinga: joje dalyvavo Biržų kunigaikštystės totorių kazokai, Slucko kunigaikštystės žemininkų kazokai, vokiečių dragūnų kuopa, rūmų husarai viso per 10000 žirgų.

Radvilų Memorialas Vyžuonose ir jo likimas( Kėdainiuose esantys karstai iš Vyžuonų).Yra neabejotina, kad dalis Kėdainiuose esančių karstų anksčiau buvo Vyžuonose. Kristupas Radvila Perkūnas – Vilniaus vaivada bei etmonas buvo palaidotas Vyžuonų bažnyčioje1604.Pats vėlionis pageidavo būti palaidotas Biržuose, tačiau dėl pablogėjusio oro buvo palaidotas Vyžuonų bažnyčioje. Be Kristupo Radvilos Perkūno, Kristupo Radvilos, iš Kėdainiuose esančių karstų, Vyžuonose palaidotas ir Kristupo Radvilos Perkūno anūkas Mikalojus. Vyžuonose Radvilos laidoti nuo seno, be to, čia laidoti Biržų ir Dubingių kunigaikščio Mikolajaus Radvilos Rudojo, Barboros Radvilaitės brolio, palikuonys.Ir tai dėsninga, nes XVII a. pirmajame trečiasis Radvilos Kėdainiuose dar neturi tvirtos konfesinės bazės.

1599m. Kristupo Radvilos Perkūno testamentu Vyžuonų dvarą paveldėjo jauniausias sūnus Kristupas( Jurgio, Elžbietos bei Stepono tėvas). Šiame dvare galėjo būti auginami jo vaikai.Po kontrreformatų pergalės bei 1655 Jonušo Radvilos mirties susilpnėja jų įtaka Vyžuonose, bažnyčia atiduodama į katalikų rankas.1666m. palaikai Pervežti į Kėdainius, kurie buvo pasirinkti tikriausiai dėl to, kad juose buvo išlikęs pakankamai stiprus kalvinizmo centras su gerai įrengta ir aprūpinta mūrine šventove, kur kas saugesne nei daugelis kitų kalvinistų bažnyčių.

www.vyzuonos.lt

Vyžuonų dvaras ir jo pėdsakai


Radvilų giminės tyrinėtojas istorikas Jonas Yčas teigia, kad Vyžuonos buvo pirmasis ir pagrindinis Radvilų lizdas, jų ekonominis centras. Su Astikų, Kiškų , Radvilų dinastijomis baigiasi ankstyvasis Vyžuonų dvaro egzistavimo periodas.Buvusio dvaro ansamblis apnykęs, mažoji architektūra sunykusi.Likę pastatai: gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, grūdų sandėlis, spirito varykla, buvusių rūsių griuvėsiai, dabar užpilto žemėmis. Tačiau 1992 metais didžioji dalis pastatų privatizuota, spirito varyklos sparnas grąžintas Sondeckiams. Dvara temena likęs parkas bei nykstantis tvenkiniai. Vyžuonų pakraštyje ir šalia Kartuvių kalno išsidėstę Vyžuonų dvaro pastatai. Dvarą, kaip ir Vyžuonas, valdė Radvilos. Pirmasis valdytojas buvo didikas Kristinas Astikas. Už tarnystę Vytautui Didžiajam jis, kartu su žemėmis Vyžuonų krašte, dovanų gavo ir pačias Vyžuonas. XIX a. pab. – XX a. pr. dvaras ėjo iš rankų į rankas. Paskutinis dvarą valdęs – Vyžuonų klebonas Aleksandras Mileika. Dabar pagrindinis dvaro pastatas neišlikęs, tebestovi klojimai, sandėliai, kumetynas, tvartas, spiritinė, kalvė ir kiti pastatai.

Su Vyžuonų dvaru glaudžiai susijusi Vyžuonėlių dvaro istorija. Dvaras įkurtas XIX a., atskyrus žemės nuo Vyžuonų dvaro, o 1879-aisias Vyžuonėlės buvo padovanotos Vladimirui Veriovkinui, Rusijos karininkui. Vėliau dvaras atiteko jo sūnui Piotrui Veriovkinui ir buvo pavadintas „Blagodat“. Nuo tada dvare apsigyveno laisvės, naujovių troškimo idėjos. Visas kasdieninis ir nekasdieninis judėjimas dvare tarsi priminė garsaus rusų rašytojo Antono Čechovo dramų XIX a. pab.–XX a. pr. rusų dvarų gyvenimą: nuolatinės kalbos ir diskusijos, arbatos gėrimas, svečių gausa, nemažas savų ir giminaičių vaikų būrys, nuolat besipainiojantis po kojomis. Tas „čechoviškas dvaras“ – tai garsių ir Utenai tuo metu svarbių žmonių gimtieji namai. Piotras Veriovkinas buvo Kauno bei Vilniaus gubernatorius, jis rūpinosi, kad Utenoje būtų pastatyta pieninė. Jis buvo gerbiamas ir mylimas vietinių žmonių, nes pastarųjų reikalai dvaro savininkui nebuvo svetimi. „Blagodat“ dvare gyveno ir jo sesuo dailininkė Mariana Veriovkina, žymaus rusų dailininko Iljos Repino mokinė. Kad Mariana, atvykusi į Vyžuonėles, galėtų tapyti, jai specialiai buvo pastatyta ateljė. Į Vyžuonėlių dvarą buvo atvykęs ir pats Ilja Repinas. Dvaras Piotrui Veriovkinui priklausė iki 1940-ųjų. Mūsų dienas pasiekė išlikę dvaro rūmai, dar ir šiandien džiuginantys liaudiško rusų sodybos dekoro detalėmis. Išlikę ir kiti pastatai karietinė, tvartas, du kluonai, arklidė, kumetynas, deja, besišaukiantys restauracijos. Atkūrus „Blagodat“ dvarą, Utenos rajonas turėtų neįkainojamos istorinės ir kultūrinės vertės objektą.

Vyžuonėlių dvaro parkas – valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Jame auga apie 20 vietinių ir per 10 atvežtinių medžių ir krūmų rūšių. Tai 30 metrų aukščio europiniai maumedžiai, veimutinė pušis, kaštonai, liepos, baltosios tuopos ir kt. Parke peri geniai, naminės pelėdos, kiti paukščiai.

www.vyzuonos.lt


 Religija


Vyžuonos gali didžiuotis dar vienu objektu: baltu bokštu į dangų „kylančia“ prie Vyžuonos upės pastatyta gotikine Šv. Jurgio bažnyčia. Ji – seniausia Utenos rajone, 1406 metais pastatyta didiko Kristino Astiko.. Ne kartą gaisrams siaubiant Vyžuonas, nukentėdavo ir bažnyčia. Šv. Jurgio bažnyčia garsi savo dailės paminklais, monstrancija, komuninė, taurė-kielikas( XVII - XVIII a.), arnotai, polichrominis medinis šv. Florijonas, Šv.Veronikos skulptūra.. Joje yra XIX a. medinės skulptūros: „Šv. Veronika“, „Šv. Florijonas“, „Nukryžiuotasis“. Ne mažiau vertingas altorėlis su paveikslais „Šv. Jurgis“, „Šv. Kotryna“ datuojamas 1861 m. Iš XIX a. yra išlikę ir du arnotai, o varpai, įtraukti į saugomų paminklų sąrašą, datuojami 1798 ir 1815 m. Kiti dailės paminklai: monstrancija bei komuninė, pagaminta 1842 m., ir dvi taurės – kielikai, viena jų padirbinta 1765-aisias metais. Vyžuonų bažnyčia yra įtraukta į UNESCO saugomų vietų sąrašą, kaip architektūrinis paminklas.

Miestelio senųjų kapinių vartai – taip pat architektūros paminklas. Šis unikalus vartų ir koplytėlės derinys, papuoštas skulptūrėle „Kristus, nešantis kryžių“ pastatytas 1886-aisias. Ant vartų stogo – kaltinis kryžius.

XVII–XVIII a. Vyžuonose gyveno daug žydų. Deja, iki mūsų dienų neišliko originali medinė Vyžuonų sinagoga, statyta XIX a. pradžioje. Manoma, kad tai buvo seniausia Lietuvoje medinė sinagoga. Ji buvo iš eglinių rąstų, keturkampės formos, į viršų siaurėjanti. Yra išlikusios senosios žydų kapinės. Nors ilgą laiką jomis niekas nesirūpino, 1990 metais kapinės buvo sutvarkytos. Jose – apie 80 antkapinių paminklų.

Stalnioniškio kaime yra išlikusi veikianti sentikių cerkvė. Vertingiausi jos dailės kūriniai yra kryžius ir Evangelijų knyga. Anksčiau čia gyveno vien sentikiai, dabar jie į kaimą atvažiuoja tik vasaromis. Tarp dviejų medžių, augančių šalia cerkvės, yra pakabintas varpas, kuris skamba per svarbias šventes – Kūčias, Kalėdas ir Naujuosius metus. Skamba ir tada, kai kapinėse atsiranda naujas kauburėlis: mirusiuosius į kelionę palydi susirinkę artimieji ir iš Utenos ar Ukmergės pakviestas popas.

 www.vyzuonos.lt


Vaikų statytas paminklas Vytautui Didžiajam


1929 metais per Sekmines susirinkę vaikai: Kostas Saladžius, Pranas Zabulionis, Stasys Gučius užžymėjo paminklui vietą, tik nežinojo, ką statyti. Kadangi artėjo Vytauto Didžiojo metai, visi rengėsi paminėti šią datą, tai ir jaunuoliai nutarė pastatyti paminklą. Nutarė jį daryti ieties formos, kadangi būtent tokiais ginklais kariavę LDK laikais. Visi nutarė, kad kiekvienas gaus po 50 akmenų atnešti kiekvieną dieną, jei neatneši – kitą dieną reiks atnešt 100 akmenų. Per vasarą buvo sunešta apie 10-15 vežimų akmenų. Vaikai triūsė visą žiemą.. Paminklo Vytauto Didžiojo jubiliejui pastatyti nepavyko. Atidengtas jis buvo tik 1931 vasarą. Vaikai susilaukė net paties Smetonos įvertinimo. Tiesa paminklo statyba kainavo ne 1,5 lito kaip buvo planuota, bet apie 200lt.

Paminklas atstatytas 1990 metais, vyko Gučiaus ir Zabulionio pagerbimo ceremonija.

www.vyzuonos.lt



Algirdo Indrašiaus sodyba-muziejus


Algirdo Indrašiaus kieme daug įvairių skulptūrų. Čia susipina pagoniškas ir krikščioniškas menas bei tradicijos. Mažoje trobelėje galima aplankyti ekslibrisų parodą, susipažinti su pačiu autoriumi. Algirdas Indrašius – plataus žanrinio pobūdžio, produktyvus menininkas. Prie Vyžuonų kelio pastatė skulptūrą „Vandens nešėja“, o su dailininku H. Orakausku žalčio Vyžo skulptūrą. Dalyvavo daugiau kaip pusšimtyje tarptautinių ekslibriso parodu, tapo laureatu. Labiausiai didžiuojasi diplomu, gautu iš Popiežiaus Jono Pauliaus antrojo, už ekslibrisą jo 80mečiui paminėti. Kalnelyje kuria „Bočių taką“, skirtą dingusioms lietuvių gentims – sėliams, žemgaliams, jotvingiams, kuršiams. Vyžuonų mokyklos 140 tosioms metinėms paminėti pastatė skulptūrą “Kelias“. Šv. Jurgio bažnyčios 600-tosioms metinėms paminėti savo sodyboje dailininkas pastatė namelį specialiai skulptūrai „Paskutinis pagonės gimdymas“, „Kristus Nazarietis“, pietą „Marija aprauda savo sūnų“. Sodyba pritraukia lankytojus ne tik iš Lietuvos bet ir iš užsienio

www.vyzuonos.lt



    H.Orakausko dovana miesteliui –" Rašytojų Kalnelis" '

Ant rašytojų kalnelio stovi žymių kraštiečių rašytojo Br.Radzevičiaus ir poeto A.Masionio skulptūros bei Angelo skulptūra žyminti 2000m. jubiliejų ir sušvelninanti literatūros kūrėjų tragiškos dalios priminimą. Skulptūrų ansamblis pritraukia nemažai lankytojų. Kiekvienais metais čia vyksta literatų šventė, atvyksta „Verdenės“ klubo nariai bei kiti menui, poezijai ar prozai prijaučiantys žmonės. Ši vieta tiesiog spinduliuoja dvasine ramybe bei harmonija, kiekvienas kada nors išvydęs saulėtekį šioje vietoje jo negalės užmiršti...

H.Orakauskas savo skulptūromis gražina ne tik Kupiškį, Šiaulius, Utena, Panevėžį, bet ir Vyžuonas. 2007m. buvo atidengtas monumentas Br.Radzevičiui. , 2000 metais pastatytas ansamblis ant „Rašytojų kalnelio“.

Menininko asmenybę ir kūrybą prasmingai apibūdina menotyrininkė Salomėja Jastrumskytė:

„Kalbėti apie Henriko Orakausko kūrybą – pretenduoti į išskirtinę teisę pažinti žmoniškąją būtį. Tai „Dieviškoji komedija“, padaryta regima erdvėje. Trūkčiojantys bronziniai paviršiai, erdvės emocinis-prasminis įveržimas, jo skulptūras įaugina į monolitinius egzistencijos kontekstus. Būtis yra komiška. Būtis yra tragiška. Šitoks diapazonas nuo sklendimo iki konvulsijos tarsi įtempia skaidulas skulptūrų viduje."

        www.vyzuonos.lt


  Gamta'


Vyžuonų seniūnija išsidėsčiusi Utenos rajono šiaurės vakaruose. Visą jos teritoriją išvinguriavo Vyžuonos upė. Ji teka neaukštomis kalnuotomis vietovėmis, pakilumomis ir įdubomis, kviesdama draugėn būrį mažų upeliukų gražiais vardais: Riešę, Ožkabalę, Ringį, Davilą su Lukna ir kt. Kai kurių, deja, telikę tik vardai. Jau Anykščių rajone Vyžuona įteka į Šventosios upę.

Šventoji iš šiaurės pusės juosia vieną didžiausių seniūnijos pasididžiavimų – Vyžuonų šilą, ošiantį dešinėje kelio pusėje, važiuojant iš Vyžuonų į Užpalius. Jame 2001 metais buvo įsteigtas Utenos rajono savivaldybės saugomas Vyžuonų botaninis draustinis, kurio teritorijos didžiąją dalį užima pelkės. Kita dalis – miškai, pušynai ir juodalksnynai. Pelkes mokslininkai ir tyrinėtojai labai vertina, nes jos yra pirmapradės, nepaliestos jokios ūkinės veiklos – tikras gamtos perliukas.

Pelkių pakraščiuose buvo aptikta nemažai į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų: vienalapis gedutis (Malaxis monophylla), Rusovo gegūnė (Dactylorhiza rusowii), raudonoji (D. incarnata), baltijinė (D. longifolia) ir dėmėtoji (D. maculata) gegūnės, mažoji, apskritalapė ir siauralapė saulašarės (Drosera intermedia, D. rotundifolia, D. anglica), makštinė viksva (Carex vaginata), alpinė kūlingė (Baeothryon aplina), mažasis skendenis (Utricularia minor), pelkinė laksva (Hammarbya paludosa), dryžuotoji monažolė (Glyceria striata), nariuotoji ilgalūpė (Corallorhiza trifida), pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus) ir labai retas pelkių augalas – liekninis švylys (Eriophorum gracile). Draustinio užpelkėjusiame miške taip pat aptikta retųjų rūšių. Tai augalai – širdinė dviguonė (Listera cordata), nariuotoji ilgalūpė (Corallorhiza trifida), ir netgi grybai – keturskiautis žvaigždinas (Geastrum quadrifidum), šakotasis sėdis (Dendropolyporus umbellatus), šiurkštusis grybliežuvis (Trichoglossum hirsutum). Ne vienam, matyt, šie grybų pavadinimai skamba ypatingai: tokius grybus regėti retai kam teko. Draustinyje gausu ne tik Raudonosios knygos augalų, bet ir paukščių bei vabzdžių. Jo pelkes ir pušynus pamėgo griežlė, pilkoji gervė, švygžda. O pievas ir laukus – drugiai – didysis auksinukas (Lycaena dispar )ir machaonas (Papilio machaon). O į vakarus nuo miestelio dar ledynui traukiantis susiformavęs Vyžuonų ozas, pailga kalva. Ozas yra paskelbtas geologiniu gamtos paminklu ir yra saugomas valstybės.

Vyžuonų kraštas vandens telkinių gausa pasigirti negali, bet visi ežerai, tyvuliuojantys seniūnijoje, yra saviti. Didelis ir platus Dusyno ežeras nusidriekė prie Dusynių ir Šiaudinių kaimų. Ežeras, nors ir yra seklus, bet pavasariais, per potvynius, vandens lygis ežere pakyla beveik metrą. Per jį prateka Dusynos upelis. Apie 2 kilometrus nuo Vyžuonų miestelio tyvuliuoja Luknas, ilgas ir siauras ežeras, jo pakrantėse prisiglaudę Galelių, Sprakšių, Luknių kaimai. Balčio ežero , pasislėpusio Vyžuonų šilo medžių apsuptyje, pakrantėse taip pat galima rasti retųjų augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Netolimas Balčio kaimynas, taip pat pasislėpęs Vyžuonų šile – lašo formos Girbio ežeras. Prie jo, perbridus Girbio upeliuką, nuvinguriuojantį per šilą, iki pat Šventosios, glaudžiasi nedidelis Išleistinio ežeriukas. Kitame seniūnijos pakraštyje, besiribojančiame su Anykščių rajonu, prie Šilelių miško tyvuliuoja Kavolių ežeras. Iš jo išteka Uolintos upeliukas.

Rytinėje miestelio pusėje tyvuliuoja Lydekio ežeras per kurį prateka Vyžuonos upė. Miestelio vakaruose priglūdęs prie Dariaus ir Girėno gatvės yra Saladžiaus ežeras.Šalia Utena – Kupiškis kelio kairėje pusėje tyviuoja Ižinas ir Ižinėlis.

Dusyno ežero kaimynai yra ne tik Dusynių ir Šiaudinių kaimai. Kranto kyšulyje patogiai įsitaisęs vienintelis seniūnijoje Šiaudinių piliakalnis, datuojamas I tūkst.–II tūkst. pr. Vietiniai jį dar vadina Pyliumi, Pyliakalniu ar Papilių kalnu ir pasakoja įvairias istorijas. Sako, įmetė netyčia piemeniokas į kalne esančią skylę kepurę, o kai įlindo ištraukti, atgal kepurę gavo pilną žvangančių pinigų.


www.vyzuonos.lt


     Garsūs žmonės


Vyžuonas galima būtų pavadinti Utenos rajono rašytojų Meka. Juk iš tiesų: Vyžuonų seniūnija – prozininko Broniaus Radzevičiaus, literatūros kritiko, poeto Antano Masionio, istoriko Adolfo Šapokos, poeto Antano Zabulionio, vertėjo, publicisto Mykolo Januškevičiaus, vertėjo Povilo Gaučio tėviškė. Du iš jų – Bronius Radzevičius bei Antanas Masionis – amžino poilsio ir atgulė savo gimtųjų namų žemelėje. 2000-aisiais metais šių dviejų kraštiečių atminimas buvo įamžintas prie Vyžuonų prigludusiame ir Vyžuonos upės apjuostame Rašytojų kalnelyje, kuriame pastatytos skulptoriaus Henriko Orakausko, taip pat vyžuoniškio, skulptūros. Už upės – Broniaus Radzevičiaus vaikystės namai. 2007-ųjų metų gegužę žymusis prozininkas pagerbtas dar kartą: skverelyje prie seniūnijos ir mokyklos pastatytas paminklas – biustas (aut. H. Orakauskas).


Juozas Augutis 1955m - Matematikos ir statistikos katedros profesorius, habilituotas daktaras, VDU mokslo prorektorius.

Petras Biržys (Akiras, Pupų dėdė) (1896- 1970) – literatas, aktorius, humoristas, muzikantas.

Zofija Bartašienė 1925m. – tautodailininkė, poetė, Vyžuonų miestelio Garbės pilietė.

Baniutė Stefanija Baravykienė 1933m. - ilgametė Vyžuonų Vyžuonų bibliotekos vedėja, Vyžuonų miestelio Garbės pilietė.

Povilas Gaučys- (1901-1991) – konsulas Buenos Airėse, San Paule, rašė straipsnius politiniais, visuomeniniais, kultūros klausimais. Apdovanotas LDK Gedimino ordinu.

Jonas Grudzinskas (1905- ) - Vyžuonų mokyklos mokytojas

Leonardas Grudzinskas (1939- 2006) žurnalistas, gamtininkas, rašytojas.

Aleksandras Guobys 1932m. - humanitarinių mokslų daktaras. Apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu.

Jonas Algirdas Indrašius 1937m. – dailininkas, menininkas. Vyžuonų miestelio Garbės pilietis.

Mykolas Januškevičius (1886-1942) – visuomeninkas, publicistas, vertėjas.

Leonas Juozelskis 1926 m. - agronomas, pedagogas, Vilniaus rajono ir Vyžuonų miestelio Garbės pilietis.

Romualdas Radzevičius 1928m. - chemijos mokslų daktaras, docentas.

Ričardas Kalytis 1932m. - technikos mokslų daktaras, rašytojas.

Stasys Karanauskas 1928m. – tautodailininkas-medžio skulptorius, tapytojas ir literatas.

Balys Karvelis (1911-1996)– lakūnas, lietuviškų sklandytuvų konstruktorius.

Jonas Keraminas (1924 –2001) - išeivijos veikėjas, tautinės dvasios skleidėjas užsienyje. Vyžuonų miestelio Garbės pilietis.

Jonas Kunčina 1936 m.– gamtos mokslų daktaras, docentas.

Liuda Kunigėlytė (1931-1999 )– ekonomistė, socialinių mokslų daktarė.

Antanas Kutka(1899-1993) - Lietuvos aviacijos majoras. Apdovanotas LDK Gedimino 4 laipsnio ordinu.

Laima Lankauskaitė (1939-2003) - lėlių teatro režisierė. Vyžuonų miestelio Garbės pilietė.

Juozas Laucius (1893-1985) – aktorius.

Antanas Masionis (1941-1974) – poetas, literatūros kritikas. Vyžuonų miestelio Garbės pilietis.

Juozas Meškauskas 1926 m. – Vilniaus dramos teatro aktorius.

Henrikas Orakauskas 1948 m.– dailininkas, skulptorius. Vyžuonų miestelio Garbės pilietis.

Antanas Radzevičius (....-1937) – knygnešys.

Bronius Radzevičius (1940-1980) – rašytojas. Vyžuonų miestelio Garbės pilietis

Pranas Saladžius (1893-1965) – pulkininkas

Jonas Skardžius (1913- 2001) – socialinių mokslų daktaras.

Jonas Stanys (1943- 2001) – mokytojas, diplomatas. Vyžuonų miestelio Garbės pilietis.

Adolfas Šapoka (1906-1961) – daktaras, „Lietuvos istorijos“ autorius.

Aleksandras Šulskis (1882-1965)- pirmasis Vyžuonų vaistininkas.

Bronislavas Vaišnoras (1930-1986) – ilgametis Vyžuonų vidurinės mokyklos direktorius

Algirdas Vyžintas 1929 m - muzikas, chorų ir orkestrų dirigentas, profesorius, apdovanotas LDK Gedimino ordinu.

Danutė Stasė Zablockienė 1943m. - floristinio dizaino specialistė. Vyžuonų miestelio Garbės pilietė.

Antanas Gintautas Žilinskas 1950 m. - mokytojas, poetas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys. Vyžuonų miestelio Garbės pilietis.

Rimantas Žvirblis 1967 m. - Vyžuonų mokyklos direktorius.


  www.vyzuonos.lt


  Vyžuonose kraštiečių šventė, Mergelės Magdalietės atlaidai Šv. Jurgio  bažnyčioje

Kraštiečių šventė sutraukia ne tik visus miestelio gyventojus, uteniškius, bet ir žmones iš visos Lietuvos, turinčius, ką nors bendra su šiuo kraštu. Kasmet, žydint liepoms, į Vyžuonų miestelį suvažiuoja po visą Lietuvą ir svetimas šalis išsibarstę kraštiečiai, kuriems Vyžuonos yra ir bus brangiausia vaikystės ir didžiausių atradimų žemė, traukianti Vyžuonos ir Šventosios sruvenimu, balta it gulbe bažnyčia, Kartuvių kalnu ir jame piemenukų pastatytu paminklu Vytautui Didžiajam, Vyžuonų šilo ošimu, medžių prieglobstyje amžinai besiilsinčių artimųjų kapais ir didžiaisiais Marijos Magdelietės atlaidais Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčioje.

Vyžuoniškiai garsūs ne tik literatūrinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis. Jie puošia savo gimtinę medžiais ir gėlėmis, nori, kad jų sodybos būtų jaukios ir trauktų praeivio akį žiedų margumynu. Šventėje netrūksta nei muzikos, liaudiškos kultūros sklidimo. Joje dalyvauja daugybė kviestinių svečių. Vakare vyksta diskoteka, o prieš vidurnaktį dangų nutvieskia įvairiaspalviai šventiniai fejerverkai.


www.vyzuonos.lt