Zūbiškėse susirinkę žmonės ne tik liūdėjo

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (70 balsai)

Gražų 1999 m. rugpjūčio 23-osios vakarą Kaišiadorių rajone, Zūbiškėse, Paulauskų sodyboje po plačiašakiais beržais ir ąžuolais, rinkosi kaimo ir apylinkių žmonės prisiminti prieš 60 metų pasirašytą pragaištingą Molotovo – Ribentropo paktą. Kaip žinia, po jo Lietuva ir kitos Baltijos valstybės 50-čiai metų buvo pavergtos. Daugybė žmonių žuvo, buvo ištremti iš Lietuvos, išblaškyti po pasaulį. Lietuva neteko apie trečdalį gyventojų iš buvusių milijonų.


Bet kaimo susitikimas buvo pažymėtas ne tik gedulo ženklu. Su džiaugsmu ir pasididžiavimu buvo prisimintas prieš 10 metų Krermlių Maskvoje ir visą pasaulį nustebinęs Baltijos kelias. Tuomet Zūbiškių žmonės Baltijos kelio nepasiekė – įstrigo Vievyje. Grįžę atgal, toje pačioje Paulauskų sodybije prie kryžiaus uždegė žvakes, dainavo, giedojo, meldėsi, kad Lietuva taptų laisva. Ir dabar prie to paties kryžiaus žuvusių atminimui degė žvakės. O 19 val. suliepsnojo Laisvės laužas. Žmonės grandine sustojo apie laužą ir kryžių, susiėmė rankomis ir skandavo: „Mes jau laisvi!“. Sueigoje dalyvavo Sibiro tremtinės: Aldona Tamaševičienė, Ona Kinderevičiūtė, Albertina Kinderevičienė, Marija Zalanskienė. Mokytojui Antanui Paulauskui pritariant akordeonu, skambėjo liaudies, karių, partizanų, tremtinių dainos. Tremtinė Aldona Tamaševičienė prisiminė, kai vežami į Sibirą, vis laukė, kada juo visus sušaudys, nes manė, kad tikrai taip bus. Tik norėjo, kad tai įvyktų arčiau Lietuvos, bet duslus garvežys vis dundėjo: „Josif Stalin, Josif Stalin“, o vagono ratai vis kartojo ir kartojo: „Tolyn nuo Lietuvos, tolyn nuo Lietuvos“. Apie Laisvės kainą ir prasmę gražiai kalbėjo mokytoja Zosė Sadlauskienė ir mokytoja Genovaitė Stalioraitienė. Vyresniojo amžiaus ūkininkas Bronius Staniūnas kvietė žmones mažiau aimanuoti, mažiau girtuokliauti, o daugiau dirbti. Jis sakė, – aš pats prisiminiau, kaip 1940-aisiais tuo pačiu keliu, pro tą pačią sodybą iš rytų į vakarus nenutrūkstama lavina plūdo okupantų tankai ir kita armada. Tai taip įsirėžė į 6-erių metų vaiko atmintį ir sielą, kad net ppo 53-jų metų, 1993-aisiais po širdies operacijos, atsibusdama iš narkozės, aš vėl regėjau tankus su raudonomis žvaigždėmis, girdėjau jų nepaliaujamą džeržgesį, mačiau neišpasakytus dulkių debesis, temdančius Saulę. Džiaugsmas ir viltis, kad laisva Lietuva ištvers sunkumus, pakils visu ūgiu skambėjo ir devyniadešimtmečių močiučių Bronės Jurevičienės, Domicelės Raudeliūnienės, J. Matačiūnienės ir kitų dainuojamose senosiose dainose. O ypač tą viltį stiprino mokytojos Aldonos Rudienės mokinių dainuojamos dainos apie Lietuvą. Tik jau vėlų vakarą besiskirstančius žmones lydėjo skaistus mėnulis, primindamas partizanų – žaliukų dainos žodžius:

„Man miškas namai, O Mėnulis mano Saulė...“


Mes jau laisvi!


Būrelis zūbiškiečių, šventės dalyvių.


Prie Laisvės laužo.


Kryžius Paulauskų sodyboje.


Parengė: Onutė Raudeliūnienė

Šaltiniai: „Kaišiadorių aidai“, 1999 m. rugsėjo 3 d., nr. 68.